Budynė
TekstNedaug žmonių – Rukinienė suvarė visas bobas ir nuo krosnies – visi susitalpino aplink stalo.
Rukino troba nedidelė, žema; asla šlapia, ant kojų purvo prinešta; prigaravo nuo karštų kopūstų, o kvapas mėsos, duonos, vaškinės žvakės, numirėlės susimaišęs net troškino žmones. Jie valgydami taip sušilo, net kaktos visų rasojo.
Tiems bepusryčiaujant priėjo daugiau bobelių, sukalbėjusios poterius žiūrinėjo rankas, kojas čiupinėjo; grabą veizdinėjo.
Žmonės privalgę kiti išvaikščiojo namon, kiti dar paliko. Nuvalius stalą susitaisė vėl giedoti. Tuo tarpu atėjo duobkasiai – trys jauni vaikinai. Tiems reikia duoti valgyti. Aplink stalo gieda, nenori trukdyti, taigi pastatė mažą staliuką pasienyje antrapus numirėlės ir tenai padėjo duobkasiams valgyti.
Pavalgydinus ir išleidus duobkasius, pradėjo iš tiesų taisytis važiuoti. Rukinas su vaikiukais ir Palapys išėjo susitaisyti vežimus ir kinkytis, nes jau žara užsiėmė. Tiems besitaisant prisirinko daugiau žmonių važiuoti. Jau ir prašvito. Troba statiniu priėjo svieto išleisti. Tuomet Rukinas išnešė degtinės ir dalijo, kas tik gėrė; labiau ragino vyrus, kone žadėjo važiuodami giedoti. Gerdami ėmė viens kitą kraidinti, jog jau laukas subruzti. Pabaigę gerti suklaupė, vadovas uždavė sukalbėti po trejus poterius už visas dūšias, iš tų namų išėjusias.
Bobos, kurios norėjo važiuoti, apsiraišiojusios skepetais, taip pat Rukinienė ir Palapienė ir vaikai apsitaisę apstojo senelaitę paskutinį kartą „sudiev” pasakyti. Verkdami bučiavo jai rankas ir kojas. Palapienė užsigulusi šaukė, garbstė:
– Užžels man takeliai, užsivers varteliai, nebevaikščiosiu į tą trobelę! Nebeturėsiu matušėlės! – Matušėle! Matušėle! Kam tu mane palikai?!
O čia šventaisiais virbais37 prirūkė trobą dūmų, net trošku pasidarė.
Sukilę nuo poterių vyrai, vieni sustoję stati giedojo, kiti atstūmę bobas. Įdėjo numirėlę į grabą; Onikė baltu rankšluosčiu apkimšo senalaitės burną.
Kaip tik numirėlę nuo lentos nukėlė į grabą, Palapienė už pagalvės capt, ir iškėlusi kišo vyrui nešti į vežimą. Rukinienė pasiekusi per numirėlę, šmakšt, ir nutvėrė už galo. Viena sau traukia, antra sau. Palapienė ėmė šaukti:
– Mano matušėlės, man priguli…
– Kad tu nesulauktumei! Onikei paliko…
– Aš ne apsileisiu ne galvok. …
– Negausi tu, ne… Grobstys kaip vagilė…
– Mamaite, liaukis! Mamaite! – šaukia Onikė.
– Nuversite grabą, nuversite! – šaukia kažin kas iš šalies.
Pakilo trukšmas, klegesys. Palapienė už paklotės, ta vėl neduoti. Pavertė žvakę ir „Dievomūką”. Bobos tamposi, vyrai grabo viršų neša. Stumdosi, šaukia aplink numirėlę; kiti gieda, šaukia… Palapys, prisigrūdęs per žmones, atstūmė pačią, perskyrė bobas, Rukinienė pagalvę įmetė į kamarą ir duris užrakino. Vyrai, uždaužę grabo viršų, neša laukan, bobos paskui eidamos riejasi. Kiti žmonės gieda, kiti barnį skiria – tikra mugė.
Išnešę grabą įdėjo į vežimą į šiaudus. Vyrai aplinkui ir ant grabo sėdo. Taisėsi vadovai-giedotojai, į antrą vežimą motriškos, atsimelsti…
– Sėskit prie mūsų kas nors pritarti.
– Nesėskit perdaug, arkliai nepatrauks.
– Mes perdaug susėdome…
– Kame daugiau vežimų? Ar Antano neatvažiavo?
– Visi žadėjo, o nieks neatvažiavo; mūsų tik arkliai ir Palapio, kaip čia nuvažiuosime. Skubėkite, pavėluosime.
– Kol arielkos duodi, tol prižada.
– Šit, Šit! Grybo arkliai atvažiavo tuščiais, sėskit…
– Palūkėk, palūkėk! kaklininkas nusimovė…
Tokie ir tolygus šauksmai skamba, kol tik susitaisė, antgalo suriko „Kirie eleison”! – pasijudino pirmieji, paskui visi vežimai po viens kito traukė iš kiemo.
Likusios bobos ėjo namo šnekėdamos.
– Gražiai gieda! – gerai sutaria… Garsus rytmetys, toli bus girdėti…
– Maža vežimų – kaip tik įnamėlės38 kokios… Kas čia nori važiuoti, purvynai ligi stebulių… Arielkos davė budynėj… Vyrai parėję sumigo, nebėra kam važiuoti…
– Važiuotojų buvo, bet nebuvo kur sėsti… Ir aš būčiau važiavusi, kad kas būtų vežęs…
– Čia budynė ne juokams; su ta Palapiene…
– A kad tu nesulauktumei, tokia boba!… Motina dar ant lentos neužšalusi, o tos naudą varžosi…
– O Rukinienei ar išpuolė varžytis?
– Ne, Rukinienei reikėjo skelti į kaktą Palapienei; ar žinai? Aš parodžiau Rukinienei, kad Palapienė trauk paklotę.
– Ar ne aš kumštelėjau?
– Kaip įkibo Rukinienė į galą, aš Palapienę kurstau: nepasiduok! nepasiduok! Tokie juokai, kaip tamposi.
– O kad taip būtų susimušusios, būtų buvę juokų…
– Nepasiekė nė čiupros 39 viena – antros per numirėlę.
– Kad taip, būtų grabą nuvertusios. …
– Maža ir betrūko… Ką tik… Ką tik…
– Gailu, nebuvo Rukino. Būtų Palapienei sudrožęs per vepšlas.
– To verta ir buvo…
– Aš tik žiūriu, kuriuo ištrūkti pro duris – taip nenoriu tų barnių.
– O aš pasilipau ant suolo, kad geriau būtų matyti.
– Jonienė, mačiau, pašoko ant krosnies… Tokie juokai…
– Taip greitai važiuoja, mažai begirdėti…
– Amžinatilsį! Rukinienėlė išvažiavo!
– Kam dabar klius iš eilės?
– Dagiliui seniui – ar nežinai?
– Palūkėk, kol Dagilį priveiks, netikėtam gal kliūti.
– Kaip kuomet pavirs, bus stipri budynė…
– O ir Rukinas ar nedavė arielkos, sako, keturis gorčius40 parsivežė…
– Steponienė kad mirė, sako, dešimtį išgėrė…
– No, ten ir davė, „plėčkos“ neatėmė nuo stalo, vis pilna ir pilna; kaip tik ištuština – kitą statė.
– Ožio balsais ir bliovė… Ką tik nesusimušė. Kam taip perdaug duoti?
– Duok – negerai, neduok – negerai… Atminiau, kame dabar bus budynė – Vincentienės vaiks mirs…
– No, iš kur žinai?
– Kad aš ten žūnu sapne: mėšlus vežu, šluojuos, žoles svadinu… Per naktis ten ir ten…
– O mūsų šuo dėl to nenustoja kaukti, bus ir kita budynė. Vakar sakau: iškaukė jau Rukinienę – bus dabar romu – ne! Šią naktį už klėties darže kaukia sau kaip kaukęs.