Budynė

– Kaip ten buvo, taip, by tik nusimirė – tarė kita iš būrio – nukentėjo jau savo… Nė vienam tas nepraeis…

Onikė vis verkė, užsigulusi ant senelaitės.

– Ar neisi šalin?! Padės čia kas žlembus! – barėsi Rukinienė – ką čia dabar reik padaryti, kas čia padės aptaisyti? Tėvas su pavarpėmis¹⁷ turi važiuoti… Dar šio to pasipirkti.

– Aš tuojau padedu pašarvoti! – šokos viena bobelė – duokš tik įkapes¹⁸.

– Ir aš padėsiu – atsiliepė kita – reikia burną nuprausti, plaukus sušukuoti.

– Ant ko paguldysime? Ar yra koks suolelis?

Taip visos bobelės suniko suktis aplink numirėlę. Nuprausė burną, drabužiais valkstė ginčydamos. Vienos sakė, kad per daug geros įkapės, gaila be reikalo supūdyti¹⁹, kitos ginčijo, kad reikia kuo geriausios įkapes dėti – visas sageles užsagstyti, aukloryšius²⁰ užraišioti, viską gerai sutaisyti, kad ant „Dievo sūdo²¹ atsikėlus, nieks po kojų nesipainiotų”. Kitos niekino tokias kalbas. Taip beriedamos, aptaisė numirėlę, pataisė lentą, apklojo balta paklode, padėjo pagalvę ir paguldė senelę trobos gale. Prie galvos pastato „Dievomūką”, po dešinės uždegė žvakę. Numirėlę beveizdint apgulė muselės. Bobos trobą apvalė, aslą iššlavė; paskui suklaupusios pagiedojo „Aniols Dievo apreiškė” – tai yra pradėjo budynę. Paskui, vienos susisėdo už stalo ir ėmė iš „kantičkų”²² šventas giesmes giedoti; kitos, kurios buvo dar neapsiruošusios po namus, grįžo namo. Tų prašė Rukinienė, kad visiems kaimynams duotų žinią. Netrukus ėmė rinktis daugiau žmonių – bobų su vaikais, vyrų ir piemenų. Kas tik atėjo, tuojau atsiklaupęs prieš numirėlę kalbėjo poterius; paskui, kurie mokėjo, sėdo už stalo giedoti, o kitos bobos susisėdusios šnekėjosi apie vaikus, gyvulius, kopūstus, batvinius ir visokias naujienas. Pasakojosi, kartais ir iš piktumo ginčijosi. Piemenys aplink krosnį pešiojosi. Vaikai po aslą bėginėjo.

Parvažiavo Rukinas nešęs pavarpes ir parsivežė ko reikia. Paskui pasirūpino grabdirbius²³. Suveizdėjo lentas, matavo, pjaustė ir išsinešė į daržinę grabui dirbti. Rukinienė paraikė duonos, į torielkikę²⁴ įdėjo sviesto, padėjo ant stalo ir degtinės „plėčką“²⁵ pastatė giedotojams. Duoną ir sviestą tuojau apgulė muselės, tos pačios, kurios ant numirėlės tupėjo. Giedotojai, pabaigę giesmę, išmaukė po bumą, užsikandę ėmė trankiai giedoti. Atėjo daugiau vyrų, susisėdo visi šaukti ir paeiliui „čierką“ ²⁶varyti. Porą giesmių išgiedojo – kaip linguota išlingavo: du sykius apėjo „čierkelė” aplink stalo ir ištuštėjo „plėčka“.

Rukinas, priėjęs prie stalo, dėkavojo:

– Dėkui, dėkui vyreliai! Susirinkote; mat, mano matušėlė užsipelnė, nors darbymetis, dėl to, dėkui, nesididžiavote ir neatsisakėte.

– Dėl tos dienos, ką padarysi, darbai daug nepajus, o numirėlio vieno pasiguldęs nelaikysi.

– Diena po dienos prisieis ir kitam… Žmogus be žmogaus neapsieis.

– Amžinatilsį! Męs visi jos akyse užaugome; kaip motina mūsų buvo – reikia apgiedoti…

– Antanai, tik tu šauk gerai! Matysi, kaip mes pritarsime.

Ėmė vėl giedoti, šaukti. Rukinas, numirėlę apglostinėjęs, išėjo prie grabdirbių. Giedotojai vieną giesmę iššaukė ir kitą pabaigė; niekas neįneša „plėčkos”. Vyrai ėmė pypkes degtis, šnekėtis, bobos varė dar giedoti, bet vienam reikią prie kumelių, kitojo vaikai nežiną, ką dirbti. Kitam gerklė išparpo, o kits stačiai padrožė, kad dantys išdžiūvo, nėra kuo pasivilgyti. Argi ana neužsipelnė daugiau budynei kaip tik vieną „plėčką”? Pamažu išslankiojo pro duris. Ant pavakarės nebeliko nė vieno. Boboms taip pat parūpo vaikai, kitai – gyvuliai ir tos išvaikščiojo, vieni namiškiai pasiliko.

Sutemus vakare privirto vėlek statinių troba „svieto, bet dabar daugiau jaunūmenės²⁷: mergaitės, berniukai dar keletas ir seniukų.

Mergaitės, pasipuošusios bažnytiniais drabužiais, baltais skepetukais ant galvos, poterius sukalbėjusios, kraipės, švaipės, šnibždėjosi, juokavo. Berniukai taip pat pasieniais „bankrutkas” dirbos ir degės, juokavo.

– Mergikės ! Prašom už stalo, sėskitės pagiedoti – ragino Rukinas.

– Kad mes nemokame gerai giedoti, dėdele.

– Kokio čia mokslo, by kaip šaukite, by tik Dievą pagarbinti!

– Nesiprašydinkite – šaukė vaikiukai – ko ir ėjote, kad nenorite giedoti? Tuo išmėtysime laukan.

– One, eik tu!

– O tu, ar negali?

– Ne, ne, Marele, ta eik, už stalo galo…

– Eik šalin, teeinie Veronė!

Mergikės varė viena kitą, stūmė – vos susisėdo aplink stalo.

Kurios nemokėjo giedoti, pasiliko pakrosnyje: toms Onikė priteikė darbą: vienai pagalvę į grabą²⁸ pasiūti, kitai kreizus²⁹ iškarpyti – apmušti grabo pakraščius.

Rukinienė pastatė ant stalo degtinės „plėčką” ir užkandos padėjo, bet nieks negėrė nė nevalgė; grabdirbiai parėję viską apdirbo. Mergikės ėmė giedoti; berniukai, arčiau prislinkę, tarti – ūžia, gieda, viena šaukia, klykia aukštai, kita dar aukščiau. Pabaigę giesmę, užniko juoktis iš viens – kito, pamėtotis, ožiais bliauti – toks klegesys, juokai, mažne kaip karčiamoje. Bobos pakrosnyje ėmė bartis. Priminti, jog čia ne pliuškė. Vėl ėmė giedoti. Kita mergaitė apsnūdo, vaikinas su kepure per nosį jai brūkšt, užgauta šokosi – vėl visiems juokai. Nustoję juoktis, gieda toliau. Vienas berniukas prisilenkęs žiūri į „kantičkas”, kits žvakę arčiau kyšt! Tam kauzūrai³⁰ čirkšt! Vėl užniko visi juoktis, klegėti. Paskui viens kitą ėmė pašioti. Kits vėl, kažin kur supaišęs pirštus, ėmė visus paišyti ir taip daugiau buvo juokų aplink stalą, kaip Dievo garbės. Jaunūmenė taip budėjo ligi pat gaidžių, paskui ėmė žiovauti ir iš tiesų snausti; ant galo išsirankiojo namo, nes kiekvienam partipo, jog rytmetį reiks prie darbo stoti. Vėl budynėje nieko nebeliko – dvi bobelės tik pakrosnyje snaudė.