Budynė
TekstGaidgykste31 ėmė vėl rinktis vyrai ir moterys, kurie taisėsi numirėlę lydėti.
Subildėjo kieme ratai. Šaukdama, klykdama įpuolė Palapienė ir krito ant numirėlės garbstydama:
– Matušėle! Tu mano matušėle! Nukankino jau tave! Nė per paukštelį nieks man žinios nedavė, kol gyva! Atkentėjai tu jau savo, atkentėjai! – garbstė, šaukė, verkė užsigulusi. Jos vyras atsiklaupęs sukalbėjo poterius, atsikėlęs numirėlei pabučiavo į koją, paskui apsikabinęs pačią atitraukė šalin.
Išėjo Rukinienė ir pats Rukinas, visi apstoję Palapienę įvedė į kamarą. Rukinas išnešė degtinės „plėčką“ ir pastatė ant stalo. Rukinienė padėjo duonos ir mėsos pripiaustytą torielką. Vyrai ėmę po burną, užsikandę ėmė trankiai giedoti. Po valandos išėjo iš kamaros Palapienė, jau nebeverkdama, išvartė, išveizdėjo visas įkapes ant numirėlės; pavartė pagalvę, pačiupinėjo paklotąją drobulę, išveizdėjo avalynę.
– Juk pusbačius naujus turėjo – tarė į Rukinienę. Kam senus dėjote? Žinoma, naujų gaila…
– Kokius ji liepė, tokius įdėjome – atšovė Rukinienė.
– Naujuosius Onikei paliko – atsiliepė Rukinas pas krosnį su Palapiu rūkydamas pypkę.
– Nedavėte man žinios prie gyvos… Žinoma, dabar viskas jums patapęs… Man rodos ir aš ne šuo…
– Kas prigulėjo, viską tekėdama atsiėmei – tarė Rukinas – dar kiek paskui ryšiais išnešiojai… Nieks tau nė žodžio nesakė.
– Aš nieko nevogiau nuo jūsų – atšovė Palapienė – ką davė matušėlė savo šilta rankele…
– Jr mano aštuonytę drobulę turbūt atidavė? – tarė Rukinienė – kamaroje buvo pasverta ant balkio…
– Kad buvo, tai ir tebėra – šokos Palapienė – neužmetinėk man matus32…
– Aš neužmetinėju, saro tik paieškau, o ten kits nieks nevaikščiojo, kaip judvi su matuše nabaštike. Kaip buvai paskutinį sykį…
– Jeigu jos buvo drobulė, tai ji ir atsiėmė… Man nerūpi…
– Ne jos buvo, ne – atšovė Rukinienė – mano pačios aštuonytis austas, ji tokios neturėjo; turi man atiduoti, aš tau nedovanosiu…
– Ir aš jums nedovanosiu, kas matušės paliko: drabužius, patalynę, viską atsiimsiu – sakė Palapienė.
– Patalynę mūsų Onikei paliko, ligi gyva paskyrė – tarė Rukinas – nuo vaiko neduosiu atplėšti… Kas ją vartė? Kas žiūrėjo ligoje?…
– Ko nedavėte man žinios – šokos Palapienė – ar aš nebūčiau atėjusi sarginti?… Ne! Vylėtės visus palaikus apsižergti… Palūkėk!…
Barėsi, ginčijosi kuone užšaukė ir giedotojus.
– Tylėkite! Ar čia laikas dabar rietis33? – draudė Palapys.
– Mano pagalvė, mano drobulė po nabaštikės – šaukė Palapienė – antra pagalvė, patalai, dar dvi drobulės; rankšluosčiai – trys; marškiniai septyneri, nauji… Aš viską žinau, viską atsiimsiu…
– Cit! Cit! Užsičiaupk dantis – barėsi Palapys ant pačios ir klausė Rukino, užkišdamas kalbą – dirbinote grabą, ar pirkai?
– Padirbinau namie, lentų turėjau ir nudažė juodai, nuo ryto mirė – buvo laiko… Pirktiniai tie tuojau sutįža…
– Ar jau išmuštas grabas? – klausė Palapienė.
– Pagalvę pasiuvo mergaitės ir kreizus iškarpė pakraštėms išmušti… Nupirko tėvas vakar keturis mastus perkelio, gero, po griveną… – šnekėjo Rukinienė – laiks jau susitaisyti…
– Turbūt su našiomis laidosite? – klausė Palapys.
– No, žinoma, bene mažas vaiks – tarė Rakinas – dvejos bus ryto, dvejos per devintines…
– Dvyliką rublių užmokėjo – pridėjo Rukinienė – Dievui garbė, į klaną puolęs sausas nekelsi…
– Juk ji savo pinigų turėjo, trisdešimt rublių, ne dvyliką – užsišoko Palapienė – laidotuvėms visada laikė.
– Jeigu turėjo, tai ir tebėra – mes jos skrynios nekratėme.
– Įneškite grabą, reikia sutaisyti, negal vėluotis…
Rukinas su Palapiu įnešė grabą, Onikė pagalvę prikimšo skiedrų, visi apstoję apmušo pakraščius iškarpytais kreizais; vidaus pusėje, grabo viršūje, su gramnyčia išdegino kryžių, – nušluostė, sutaisė ir pastatė greta numirėlės.
Giedotojai pabaigę giesmę ir „plėčką” ištuštino. Rukinas įnešė kitą ir prašė, kurie buvo vyrai, kad važiuotų palydėti; prašė, kas gal, kad leistų duobkasius. Vyrai jau užmovę, net kaktos užkaitusios, kiekvienas prižadėjo važiuoti, kiti prižadėjo ir vaikiukus leisti duobei iškasti.
– Laiks jau bus taisytis – tarė Rukinas – aušra nebetoli, o kelias šlapias…
– Pusrytį34 jau išviriau, reikia duobkasius išleisti ir patiems nesnausti, kad ant mišių nepasiveluotumėm.
– Tai aš eisiu – šokos vienas vyras – pažadinsiu vaikiukus, tegul taisos, tamsta čia pavalgydinsi…
– Gerai, gerai, tegul tuojau ateina…
– Per naktį vaikiukai budynėje buvo, sunku bus kelta.
– Niekas! Kitą naktį išmiegos.
– Kodėl pliuškėje gal per naktį ištūrėti – juokės kiti.
– Bet Grybs, Grybs! Pone Dieve sergėk! Argi prie tavęs, kibše, nieks nemirs – šnekėjo Rukinas – vakar rytą kaip buvo pati35 atbėgusi marinti, daugiau nė akių neparodė, nė pats, nė pati…
– Pačiai – vaikai maži, pats giedoti nemoka, arielkos36 negeria, ką gi dirbs atėjęs?
– Ne tas, vaikeli, bet didystė, nenori su mumis užsidėti; juk ir pas mane, kaip vaiks mirė, nebuvo nė katro budynėlėje.
– Aš į krikštynas prašiau, pats nuėjęs prašiau, dėl to neatėjo, turgų išvažiavo…
– No, no, tesididžiuoja… Be neprisieis ir jam kokia nelaimė, dėl to neapsieis be žmonių.
Bešnekučiuojant vyrams Rukinas išnešė dar „plėčką”, ragino visus gerti ir skubintis taisytis važiuoti, nes jau nebetoli aušra – mažieji gaidukai jau gieda.
Rukinienė su Onike sukosi, padėjo ant stalo krūvą šaukštų ir pastatė bliūdus garuojančių kopūstų su mėsa.
– Tėvai! Paraikyk duonos – tarė į Rukiną, o žmones ragino valgyti – prašom valgyti, namie nieks dar neišvirė taip anksti, o čia nėra laiko vėluotis.
– Prašom valgyti, paskui taisytis važiuoti, kieno malonė.
– Teisybė, neišvirė, juk dar tebemiega – tvirtindami vyrai slinko aplink stalo prie pusryčio.