Budynė
Tekst– Nebuvo kaip, dabar toks darbymetis – teisinosi Bukinas – jeigu patęs ligi nedėlios10, pasakysiąs…
– No brač! Duočiau aš jai žinią! – šokos Baltrušis.
– Kad taip man, su vėzdu11 aš ją išlydėčiau… Kuomet tik pasisuko prie motinos, visuomet ratuota išėjo… O kas karšino? Kas smarvę gėrė?
– Kad mano pats toks veršis – atsiliepė Rukinienė.
– Kad jam kas sermėgą vilktų, turbūt neišsižiotų dantų…
– Užteks ir mums, gyniojos Bukinas – mat, dabar Onikei visą patalynę paliko…
– Anokia ten ne patalynė! – šokosi Rukinienė – dvi pagalvėli kaip šilki ir patalai dvaknelės… Vieni įpilai12…
– Netur, netur tiesos13 Palapienė kištis, nė grobstyti – šaukė kita boba – Jūs veizdite, jūs penate ir skalbiate. Palapienei kas paskirta ir atskirta. Galite ją atstatyti…
– Su vėzdu išvaišinti ir apsiundyti – pridėjo Baltrušis – Kaip pradėjo motina sargalioti, kiek ji ryšių nuo jos išnešė – lygu mes nematome…
– Kartu ir mano aštuonytę drobulę suglemžė – tarė Rukinienė – buvo kamaroje ant balkio pasverta, veizdžiu ir nebesą.
– Ko čia norėti! – tarė jauna boba – ar ne visur ta pati? Motinos viską dukterims sukemša. Mano uošvienė, antai, plikus šiaudus lovose paliko, nė kokio skurlelio14 visame gyvenime…
– Bene dangaus karalystę užsipelnė? – užsišoko kita.
– Marčią nuplėšė, dukteriai sukimšo, o žentas viską perleis per gerklę, nė „Amžinatilsio” nepasakys.
– Kad motinos tokios priešingos; kaip ir ši – rodydamas į lovą tarė Baltrušis – ko neina karšti prie dukterų? Mano motina, kad taip viską būtų sukimšusi ir pati pas mane karšusi susirgus, būčiau su lova išmetęs ant pamato… Šaukis sau prie dukterų!
Ligonė lovoje pasijudino. Onikė pasvadinusi pagirdė ir vėl paguldžiusi užklostė.
– Mūsų senelaitė ne tokia, nėmaž mūsų neskaudžia – tęsė toliau kalbą Kukinas – duoda kiek beturi dukteriai iš tų pačiu škurlių, paliekti ir mūsų Onikei… Užteks visiems, paliks ir nuo mūsų…
– Žinoma, nėvienas neįsidės į grabą…
– Kaip kam išpuola… Gali ir savo atiduoti… Čia valios darbas – sumurmėjo bobos žiovaudamos.
Užsikosėjo ligonė, Onikė pripuolusi pasvadino; visos bobos artinosi prie lovos šnekėdamos:
– Jau dabar turbūt mirs… Kad be žvakės neužgestų.
– Žiūrėk, žiūrėk, kokia pamėlynavusi, užsimerkti tik bereikia…
– Kojos kaip tikt ledai; ojei! kaip tik numirėlio! – stebėjosi kita, čiupinėdama ligonės kojas.
– Turbūt jau netoli galas… Nabagėlė15!
Senelė apsižvalgė po trobą.
– Kokios akys negražios, kaip tik stiklinės – Senelėle! Ar nebijai mirti? Be nenori paskaitoma? – klausė boba prisilenkusi.
– Nereik, nereik, atsakė ligonė – ko jus čia vargstate? Aš dar nemirsiu, nebijokite…
– Nenorim vienos palikti… Visai juk esi menka… Turbūt nenusimanai. Užsisėdo bobos numarinti – juokės Baltrušis, keldamos nuo suolo – o senė nepasiduoda… Reik eiti ir man, matyti nieko nebesulauksiu, o čia laiks bus jau žadinti kulti…
Užsimovęs kepurę išėjo pro duris.
– Mano širdis nebloga – tarė ligonė, kad ne tas kosulys – sveikitelaitė būčiau…
Bobos vėl šnibždėjosi:
– Mat, atsitekėjo, o pirma juk merdėjo – stiprinasi, nenori pasiduoti, turbūt prieš galą.
– Gal dar keletą dienų patęsti – nemirs mano senelaitė – apsikabinusi Onikė džiaugėsi – pagis dar mano senelaitė!
– Eik gulti, vaikaiti – tarė senelė – ir aš užmigsiu…
– Pastatyk man arti vandens gerti… Eikite visi gulti… Jei man bus bloga, aš pašauksiu.
Ir atsigulusi vėl užsimerkė.
Bobos nieko nepešusios pamažu išslankiojo pro duris Rukinas, padėjęs pypkę, susilankavo kailinius ir pasidėjęs po galvos išsitiesė ant suolo užstalėje. Rukinienė ant suoliuko pas krosnį ištisai jau knarkė. Onikė, apklosčiusi, aptapnojusi16 senelaitę, susirengė prie vaikų, lovikėje prie durų. Senelaitė, perkėlusi akis, apsižvalgė po trobą; pakėlusi galvą pūtė, pūtė žiburį, niekaip neužpūtė. Paskui nusitvėrusi skarą bloškė, bloškė ir užbloškė žiburį.
Visi pasieniais knarkė sau ligi aušros.
Pirmasis pabudo Rukinas, pašokęs pasižiūrėjo į langą, kailinius ant nugaros ir išbėgo prie arklių. Gerai jau prašvitus, pašokusi Rukinienė žadino vaikus prie bandos; kūrė ugnį, sukosi. Onikė dar miegojo; senelaitė taip pat nusisukusi ant sienos romiai gulėjo.
Saulelė jau gerai iškilo, kol Rukinas nuo arklių parėjo. Radęs bemiegančią Onikę ėmė žadinti.. Tuo tarpu Rukinienė, įėjusi į trobą, artinosi prie lovos.
– Kas čia yra, kad senelaitė taip romiai miega? – priėjusi prie lovos sušuko: Jėzus, Marija! Juk senelė miršta! Kur gramnyčia? Tėvai, bėk į sodą! – Čia grobstos brėžiukų, nesugreibia. Onikė pašokusi pripuolė, atvertė senelaitę – tos akys pabalusios, išsižiojusi, pastyrusi.
Rukinas, išpuolęs pro duris, pamatęs kaimynę prie šulinės sušuko: „Senelė miršta! – Ta sušuko kitai; ta bėgdama vėl kitoms. Visos metė darbus ir, kaip stovi, akies mirksnyje keletas bobelių subėgo į trobą. Apdūsusios, kvepuodamos skubėjo, plušėjo. Viena spaudžia gramnyčią į sušalusią ranką, kita kiša „Dievomūką” – Jėzus Marija! šaukia, šventuoju vandeniu šlaksto, dūmais rūko, suklaupusios meldžiasi. O ta senutėlė nė žiopt!
Mato, jog nebekvėpuoja, sukilusios parišo palūpį, užspaudė akis, sustojusios ėmė garbstyti:
– Amžinatilsį, nabagėlė! Per naktį gyniojos nemirsianti, o čia mažne be žvakės užgeso…
– Ar tu uždegei švakę? – atšovė kita – kad subėgome, nė kvapelio nebebuvo.
– Sakiau, kad jos nebegal prastoti…
– Kur nebūk! – užsišoko kita – aš visų pirma įpuoliau, dar kvėpavo ir žiobčiojo, o gramnyčia jau degė.
– Aš nieko nežinau – teisinosi Rukinienė – romiai guli sau nusisukusi ant sienos; pasižiūrėjau arti, akys stulpe… Taip nusigandau, rankos dreba, vos sugrobsčiau brėžiukus… Tėvas pro duris… Onikė iš lovos, nebesumanau, ką daryti, kol jus subėgote…