Į šviesą

Bet kadangi ant žemės pilnos laimės nėra, tai ir Juozuko laimės saulę užtemdindavo kartais debesėliai: Atsitikdavo tai kiekvieną sykį, kada reikėjo pirkti sąsiuvinį ar plunksną. Žiška dejavo tada, kad tas vaiko mokslas tėvus ubagais išvarysiąs, o Žiškienė supykusi šaukė:

– Tik prasidėk su tais mokslais! Trauk ir trauk dabar pinigus. Nebeleisiu vaiko daugiau, ir gana!

Juozukas drebėjo iš baimės, kad tėvai neišpildytų savo grasymo⁴². Bet viskas visados baigėsi laimingai: išsišaukę gerai, tėvai duodavo reikalingąsias kelias kapeikas. O kad kokiam mėnesiui praėjus, Juozukas jau dailiai iš naujo elementoriaus paskaitė, suminkštėjo tėvų širdis ir tie debesėliai pasidarė dar lengvesni.

Ne, nieko dabar jam nebetrūko prie laimės. Jau jis pasiekė tai, prie ko jo siela taip ilgai veržėsi. Kad kas jo paklaustų, ko jis dar nori, jis atsakytų, jog nieko daugiau, tik taip vaikščioti mokyties, kaip dabar. Pirmiau traukė jį prie knygos instinktas⁴³, kaip peteliškę traukia instinktas prie žiedų, kuriuose ji sau atranda maistą. Jis nežinojo, kas tose knygose yra, nesuprato, ką gaus iš jų. Dabar tas aklasis instinktas persimainė į protingą norą vis daugiau žinoti. Dabar jau Juozukas žinojo, kas knygose surašyta. Mokytoja sakė jam, jog knygos pasakojančios ir apie žmones, kur senai, senai gyveno, ir apie auksines žvaigždeles, apie jūrias-marias, apie gražių-gražiausius miestus ir kraštus, apie visokius žvėris ir paukščius, apie visa, kas yra ant žemės ir žemėse. Jam net akis žibėjo ir širdis imdavo stipriau plakti, vien tik mąstant apie tai, jog jis apie visus tuos daiktus išgirs, sužinos. Nes jis būtinai viską sužinos. Mokytoja sakė, jei jis dabar ilgai pas ją vaikščiosiąs, tai gerai skaityti pramoksiąs. Žinoma, ilgai vaikščios. Domukas dabar namie viską dirba, tai jis galės mokyties, kol tik nereiks bandos i ganyklas varyti. Per vasarą, ganydamas, skaitys kiek galėdamas savo elementorių, kad neužmirštų, ką išmoko, o rudenį, trumpesnėms dienoms užstojus, vakarais galės ir parašyti truputį. Nuėjęs kartais nedėlią į bažnyčią, užeis pas panelę su sąsiuviniu, ji ir parodys, ką jam reiks rašyti. O kaip tik užšals ir karves uždarys į tvartą: jis tučtuojau šmakšt į mokslą, knygas parsibraukęs. Panelė sakė, kitą žiemą, jis jau daug viso ko mokysiąsis, apie visus tuos puikiuosius daiktus, knygose surašytus. Jis žinos daug, daug!…

Akys jo juokėsi, taip besvajojant. Linksmas ir laimingas bėgiojo ir žaidė su vaikais.

Tik nesmagu buvo jam truputį, kad nebuvo su kuo ta laime pasidalyti. Tėvams, žinoma, nedrįso nei priminti apie savo svajojimus. Pasisakė Domukui, bet nerado jame jokios užuojautos. Domukas nebuvo knygų prietelis⁴⁴. Jis sakėsi būsiąs gaspadoriumi ir knygos jam esančios nereikalingos.

Vieną pirmadienį, neužilgo po Grabnyčių, Žiškienė, sugrįžus iš turgaus iš Silavo, tarė vyrui:

– Susitikau šiandien Paliepių Kuraitį. Klausė, bene leistume vaiko pas jį į „služmą” lig Kalėdų. Ale jis norėtu mažesnio. Juozukas kaip tik tiktų.

– Gi teeinie. Domukas namie reikalingesnis; jis visus darbus atliks. O Juozukas gal eiti, ką čia dykaduoniaus namie? Vis uždirbs kelis rublius.

Juozukas, bulbes skusdamas, pamatė staiga milžinišką sieną griūvant. Ta siena suglemš jį, prispaus, sutrupins.

Bulbė, pusiau nuskusta, įkrito į milžtuvę.

– O juk aš… į mokslą einu…

– Tai kas, kad eini? Gana jau bus. Juk Kuraitis be pavasario nepasiims, dar galėsi pasimokyti. Ar neužteks? Juk dėl mokslo nesėdėsi namie, galėdamas uždirbti keletą rublių. Ir pinigą atsineši, ir vienu pilvu bus mažiau.

Ant Juozuko ta baisioji naujiena užvirto taip ūmai, taip netikėtai, jog iš pradžios buvo jis visai apsvaigintas ir nebegalėjo gerai suprasti savo nelaimės. Tik vis jam rodėsi, jog ta siena ant jo griūva. Nuskutęs dar kelias bulbes, atsisėdo lovos gale.

Kas dabar su juo bus? Lig Kalėdą tarnauti, o kada į mokslą? 0 juk jis žadėjo eiti tuojau, ganyti pabaigęs…

Žaibu perlekia jam per galvą visa, kas panelės buvo sakyta apie knygas. Yra ten apie žvaigždeles, apie jūrias-marias, apie visokius žmones, ir žvėris, ir paukščius, ir kaip žmonės kitąsyk gyveno… Dievulėliau!

A pima jį baisus nusiminimas. Dabar rodos jam, kad jį į gilų, tamsų rūsį stumia. Baisu tame rūsyje, juoda, o išėjimo nėra. Jis nenori čia būti, jis bijo. Jis čia užtrokš. Kaip išeiti? Kaip išeiti?!

Motina pašaukė prie vakarienės. Juozukas atsisėda į savo vietą prie stalo. Bet valgyti nenori. Nei žiūrėti į garuojančią bulbienę. Jo skruostai raudoni, lūpos dreba.

– Mamyte, neleiskite manęs į „služmą”!…

– Na! Bene užsimanei ponu tapti? Mat, priprato jau tinginiuoti į tą mokslą beeidamas – tarė Žiškienė.

– Gana bus mokyties. Juk ne ponaitis esi. Užteks tau. Domuks namie, tau reik eiti. Dykai, brač, nesėdėsi – sako Žiška.

– Tai atiduokit tiktai lig rudens… ne lig Kalėdų – skamba vėl skausmingas, maldaująs balselis.

– Tylėk, Juozuk, a girdi, nezinzėk! – šaukia supykusi Ziškienė. – Lig rudens! O nuo rudens miegosi, ką? Ar gal į mokslą vėl eisi? Ne jau, gana pinigus traukus! Kol buvai mažas, mes tau davėme, dabar tu turi duoti tėvams.

Ūmai Juozukas pradeda balsu verkti, ir tą pačią valandą motinos ranka smarkiai drožia jam per nugarą.

– Ak tu, verkšly, bjaurybe! Kad aš čia tavo balso negirdėčiau!

Juozukas, pašokęs nuo suolo, išbėga iš trobos į kiemą. Bijo savo verksmu dar daugiau įerzinti tėvus.

Naktis tokia tyli, sidabrinė, deimantinė. Toje milžiniškoje ramybėje ir tyloje vaiko kūkčiojimai pražūva be žymės. Nesumirkčioja stipriau nei viena žvaigždelė ton aukštybėje; neužtemsta čia žemai nei vienas deimantas. Prieš pasaulio didumą ir begalinę, prieš tvarką ir harmoniją jame viešpataujančias, kas yra ta maža, skausmo kankinama vaiko sielelė?

Rudkis, pamatęs Juozuką, atbėga prie jo ir ima jam rankas laižyti. Tas šuns glamonėjimas dar daugiau sugraudina vaiką. Koks jis vienas, koks bėdinas, koks apleistas! Vienas Rudkis jį temyli. Apkabinęs šuns kaklą, glaudžia savo galvelę prie jo gaurų.

– Rudkeli, kad tu galėtumei, neleistumei manęs į služmą… Tu mane leistumei į mokslą, Rudkeli…

O Rudkis, tarsi atsakydamas, laižo ašaras nuo jo veido.

—–

Ir pražuvo, kaip sapnas, Juozuko laimė. Kuraitis žadėjo pasiimti jį, kaip tik pavasaris ateis. Vaikas gyveno nuolat neramus ir nuolat bijodamas, kad tas pavasaris greit neateitų. Rytą, vakarą meldėsi dabar ilgiau, negu pirma: prie savo paprastųjų poterių pridėdavo po vieną „Sveika Marija”, kad kuo ilgiausia būtų žiema.

O čia, kaip tyčia, pavasaris ėjo tokiais greitais žingsniais, kaip retai kada. Vaikai, grįždami iš mokslo, kasdien matė ilgas žąsų virves, traukiančias padangėmis. Vieversiai skambėjo jau ant laukų, o per šv. Juozapą pasirodė gužučiai. Grioviuose prie kelių geltonavo jau pirmieji žiedai. Dienos buvo šiltos, kaip vasarą. Saulė bėrė auksą saujomis, norėdama kuo – greičiausiai pažadinti žemę.

Vaikai išbiro į kiemus ir gatves, laimingi, ilgajai žiemos nelaisvei pasibaigus. Palinksmėjo visi žmonės.

Tik vienas Juozukas vis ėjo liūdnyn⁴⁵. Kiekvienas šiltesnis saulės spindulys, lyg strėla, vėrė jam širdį.

Mažne visai nebebėgiojo ir nebežaidė su vaikais. Kiek tik laiko turėjo, vis mokėsi ir mokėsi. Norėdamas kuo daugiausiai išmokti, kol tebebuvo namie, prašė panelę daugiau jam užduoti.

Kad tik kaip nors tą elementorių pabaigus… Paskui jis sau vienas atkartos, ganydamas. Rašyti ir skaityti troboje, žinoma, vargu galės. Jis žino, kad „služma” ne „zabova” ⁴⁶ – reikia gaspodoriui darbą dirbti, ne mokyties. O kad nedirbsi, gaspadorius sudroš per sprandą dar skaudžiau už mamytę.

Blovieščią⁴⁷ dieną Žiškienė susitiko su Kuraičiu, kurs pasakė, poryt atvažiuosiąs jau Juozuko parsivežti.

Ant rytojaus Juozukas paskutinį kartą nuėjo pas panelę. Širdis plyšo jam mąstant, jog niekados jau nebeatsisės savo vietoje už baltojo stalo; niekados nebepasilenks ant jo meilusis panelės veidas, visados šypsąs ir geras; jos rankelė niekados nebepaglostys jo plaukų, kaip visados glostydavo, jam gerai lekciją išdavus.

Sudieu tau, mėlynasis kamuoly! Juozukas nebeišgirs nieko apie tave. Sudieu jums, knygos, kuriose surašyta tiek gražybių! Ar Juozukui teks kada nors jas pažinti?

Atsisveikindama, mokytoja davė Juozukui knygelę, įsakydama, kad bandytų skaityti, ganydamas.