Į šviesą

Per kelias dienas Juozukas labai nuliūdęs bėginėjo po lauką, savo žąsis ganydamas. Jo akyse vis stovėjo gražusis ponaitis, auksinėmis sagutėmis, spindinti trobelė ir knygos, kaip mišiolas¹⁸. Niekados, niekados nesėdės jis taip sodne, neturės nei tokios trobelės, nei knygų.

Kelias dienas taip liūdnai pamąsčius, atėjo jam į galvą, jog, ir nevažiuojant toli į miestą, galima išmokti skaityti. Jo mamytė juk moka ir jį išmokys. Nebus jokio kašto. Žinoma, nebus jis jau toks ponaitis, kaip Urbonų Mykolas, nevilkės tokių auksinių guzikų. Ką padarysi! Nekas dėlto. Bet knygas ir trobelę turės ir skaitys sau. Jam juk užvis rūpi žinoti, kas knygose surašyta. O, jis viską perskaitys! Mamytė išmokys skaityti; paaugęs, jis išeis „į služmą”¹⁹, užsidirbs pinigų ir nusipirks knygą. Vieną būtinai tokią didelę, kaip Urbonų Mykolo. Už visą rublį prisipirks, ir gana.

Paskui, patarnavęs antrus mej tus, nusipirks trobelę. Kažin, gal kokius du rublius kaštuoja²⁰?.. Tegu sau, vis tiek jis nusipirks…

Kad tik mamytė greičiau pradėtų mokyti. Taip jis norėtų kuo greičiausia, kuo greičiausia!

Tą patį vakarą, parvaręs žąsis namo, tarė motinai:

– Mamyte, išmokyk mane skaityti!

– Kaip gi, tuojau imsiu ir išmokysiu! Nuo žemės dar nepaaugo, o skaityti užsimanė. Kaip ateis laikas, ir išmokysiu, nebijok. Neeisi į bažnyčią be knygos, kaip kokio ubago vaiks. Pirmiau turi spaviednės²¹ prieiti, ne apie skaitymą mislyti. Bus dar laiko, kai paaugsi.

Ganymui pasibaigus ir ilgiems rudens vakarams užstojus, prasidėjo poterių mokymas. Žiškienė, prie ratelio atsisėdusi, šaly savęs ant stalo maldaknygę pasidėjusi, verpdama, sakė po kits kito prisakymų žodžius, kuriuos Juozukas, sėdėdamas ant žemo suoliuko, akis į motiną įsmeigęs, atkartodavo.

Riškienė buvo gana smarkaus būdo, ir dažnai atsitikdavo, kad pabaigus lekciją, Juozuko ausys žydėjo, lyg raudonosios aguonos.

Vaikas stengėsi, kaip galėdamas, įsidėti į galvą poterių žodžius, bet ką čia padarysi, kad toje galvelėje skrajojo mintys, kurios neleido jam atkartoti, kaip reikiant, motinos sakomųjų žodžių. Jo papurusi, Iininė galvelė vis stengėsi suprasti, ką reiškia tie žodžiai.

– Kas buvo tasai Pilotas, kažin? – mąsto ir užsimąstęs užmiršta, kas eina paskui Pilotą.

Ypač trukdo jam mokslą Egipto žemė. Ir nors žino, kaip motina pyksta už nereikalingus klausinėjimus ir mokslo trukdymą, neiškentęs, paklausia nedrąsiai:

– Mamyte, kažin kur yra ta Egipto žemė?

– A girdi, Juozuk, nesikalbėk tu dabar ir apie poterius mislyk, ne apie Egipto žemę, geruoju sakau! Kur yra, ten; gal yra kur nors, kad parašyta.

Juozukas nieko jau nebeatsako, ir su tikru noru nebeerzinti motinos, kalba toliau Dievo prisakymus. Tik priėjęs prie dešimtojo, sušunka:

– Mamyte, sako, asilas turįs ilgas, ilgas ausis. Mamyte, aš taip norėčiau…

Bet nebegauna pasakyti, ko taip norėtų. Tą pačią valandą motinos ranka į kumštį sugniaužta, sunkiai nukrinta ant jo sprando.

– Ar tu nesiliausi plepėjęs, paršiuko šmote! Ar neklausysi bent kartą! Mokyk čia tokį piemenpalaikį, o jis tau dar laiką gaišins. Turiu aš čia kada su tavim niekus tauzyti, kaip gi! Poterių mokydamos, apie Poną Dievą mislyk, ne apie visokias balabaikas. Atsivožėk tu man dar šnekėti, tai tu pamatysi?

Kaip ton buvo, taip, bet mokslas pasibaigė gerai. Atėjus „kryžiaunoms” dienoms, motina nuvedė Juozuką į bažnyčią, kur kunigas, išklausęs jį, priėmė prie išpažinties ir prileido prie komunijos.

Džiaugdamasi ir didžiuodamasi grįžo Žiškienė namo. Kaip gi, ar gi nebuvo ko didžiuoties! Jos Juozukas vos devintus metus eina, o poterius lyg ropę graužia, net kunigėlis džiaugėsi. O žiūrėk, Kazienės berniukas dvylikos metų – nei cypt! Lileikienės mergaitė, Gudžiūnienės vaikai, Pranaitienės – visi kur didesni, o nei žodžio.

Žiškienė taip buvo pradžiugusi, kad net visas Juozuko nedorybes per mokslą užmiršo; paglostė jam galvą, ir užėjus pas Jankelienę, nupirko net du riestainius.

Tą vasarą Juozukas jau tvirtai tikėjosi pradėsiąs mokyties žiemos laiku. Juk poterių jau išmoko, spaviednės priėjo ir net paaugo. O, jis, gerai žinojo, kad paaugo. Jis turėjo O savo „mierą”. Mamytei pasakius, kad jis dar esąs per mažas skaityti, nuėjo į tvartą, ir atsistojęs ant slenksčio, mėgino ranka pasiekti staktą. Bet niekaip negalėjo: tarp pirštų galų ir staktų liko dar gerokas tarpas. Bet štai šį pavasarį nuėjo vėl bandyti. Atsistojęs ant slenksčio, kad net visas Juozuko pasistieptė, ištiesė ranką – pirštų galai priėjo prie pat staktų!

Ne, jau dabar tai mamytė jį mokys! Viskas yra, ko mamytė norėjo!

Linksmas bėgiojo visą vasarą, bandą gainiodamas. Kartais atsigulęs ant nugaros po alksnių keru, žiūrėjo aukštyn, ir pamatęs vieversį, kybantį ore, lyg mažą juodą taškelį, ir skambantį sidabriniu varpeliu, kalbėjo į jį:

– Vieversėli paukštužėli, kai tu sau nuo mūsų svetur išlėksi, aš tada skaityti mokysiuos. O kitą vasarą aš čia sau su knygele sėdėsiu, tau giedant.

Jo džiaugsmą drumstė kartais mintis: o jeigu mamytė pyks taip, kaip poterių mokydama?!

Ir rodės, juto ausų peršimą, juto sunkią kumštį ant sprando.

Bet tai buvo tik trumpos valandėlės. Noras mokyties buvo stipresnis už kumščių baimę. Juozukas tuojau varė tas juodąsias mintis, ramindamas:

– Didelis čia daiktas, kad biškį ausis pasuks! Juk neužmuš!

Savo viltimi, baime, džiaugsmu nebent su vieversėliais tesidalydavo, o kartais su kai kuriais piemenėliais. Motinai bijojo jau dabar apie mokslą bepriminti, taip smarkiai jos kelis sykius išbartas. Su tėvu buvo dar nedrąsesnis. Tik retkarčiais, progai atsitikus, lyg iš netyčia, primindavo tėvams, jog jo jau gerokai paaugta.

Vieną sykį, tėvams apie tvartus kalbant, tarė:

– O aš jau dėlto užaugau! Jau pasiekiu tvarto staktas.

– Anoks čia aukštums – prasijuokė tėvas – Ir gaidys snapu pasieks.

Rudenį, kartu su išlekiančiais vieversiais, išlėkė Juozuko viltis ir džiaugsmas. Motina pasakė, šią žiemą mokyti jo dar neketinanti; būsią dar laiko, o šiemet ir be to esą darbo lig ausų.

Tik kitą rudenį teišsipildė Juozuko troškimas. Vieną pavakarį Žiškienė, sugrįžus iš Silavo, padavė jam knygelę.

– Še, žiūrėk! Nupirkau elementorių tau mokyties. Visą griviną užmokėjau.

Vaiko akyse sužibėjo liepsnelės. Paėmęs knygelę, pasidėjo ją ant stalo, ir apžiūrėjęs viršų, atsargiai, su pagarba, ėmė sklaidyti lapus.

– Kas do gražumas! Štai aniolas²², bažnyčia, svogūnas… nei apsakyti nemožna²³!

Ir kažin, kiek jis būtų į tas gražybes žiūrėjęs, kad motina nebūtų jų atėmusi ir į skrynią įdėjusi, bijodama, kad Juozukas prieš laiką jų nesudraskytų.

Netrukus prasidėjo mokslas. Juozukas, „discipulka”²⁴ per elementorių vedžiodamas, plonu balseliu sakė paskui motiną literas. Žinoma, viso ko buvo per tas lekcijas²⁵: ir ausys raudo, lyg aguonų žiedai, ir kumštis krito ant sprando, ir „gražūs” žodeliai skambėjo iš supykusios mokytojos burnos. Tačiaus visi tie mokslo priedai neužgesino vaiko noro mokyties. Kentėjo viską kantriai ir kentėjęs būtų dar daugiau, by tik²⁶ ilgiau pasimokius. Bet visa nelaimė buvo, kad tos lekcijos buvo taip trumpos ir retos. Tai motina laiko neturėjo, tai Juozukui reikėjo darbą dirbti, tai šis, tai tas – tūkstančiai visokių kliūčių atsirasdavo.

Ir kad bent mamytė greičiau eitų pirmyn! Dabar tą patį šimtais sykių liepdavo atkartoti, nors Juozukas jau iš atminties mokėjo.

– Reik gerai išmokti, kad ir pažadintas galėtumei pasakyti – sakydavo.

Prie to dar pavasaris atėjo ankstybas, atsirado daug darbo – mokslas anksti pasibaigė. Tokiu būdu per visą žiemą Juozukas teišmoko didžiąsias ir mažąsias raides, ir įvažiavęs į „šlibždavojimą”²⁷, privarė lig pusės „toblyčios”, kuri prasideda nuo ba, be, bi, bo, bu, o baigiasi ža, že, ži, žo, žu.

Vieną rudens sekmadienį nuėjo Žiškienė su Juozuku į bažnyčią, o po pamaldų užėjo pas savo giminę Pociuvienę, gyvenančią ten pat miestelyje. Tarp daugybės visokių naujienų, Pociuvienė pranešė dar ir tai, jog į miestelį atvažiavusi panelė ir vaikus priimanti mokyti.

– Poniškai apsitaisiusi, matyt, kad neprasta. Susimislijau leisti pas ją savo Kazę ir Jurgiuką. Vis geriau išmokys, negu kokia prastoji boba. Bo nemužiks – nemužiks! Netik skaityti, ale ir²⁸ rašyti išmokys. O manasis vis rašo: leisk ir leisk vaikus į mokslą, kad kanečniai²⁹ išmoktų rašyti. Sako, su rašymu lengviau esą sviete³⁰ gyventi. Žinoma, ką besakyti! Ale ir čia pat geriau, mokant: vaikai galės patys tėtušiui gromatą³¹ parašyti. Vis nuo kiekvienos gromatos auksinukas³² kišenėje pasiliks.