Rudens diena

Šatrijos Ragana

Rudens diena

Buvo tai tikra rudens diena. Iš pilko, be jokios atmainos dangaus, liejosi lietus, tai smarkus, tai smulkus, lyg kropylos

1

1

kropylos

 – bažn.: šlakstyklės.

 lašai, bet neperstodamas nei ant valandėlės. Šaltas vėjas ūžė viršūnėse medžių, puolė laukuose, švilpavo patvoriais: žodžiu – buvo tai diena, kada, pagal priežodį, „šuns išvaryti negalima”.

O vienok

2

2

vienok

 – bet, tačiau, vis dėlto

 Vielutienė ir šiandien išleido savo sūnų i laukus paršo ganyti. Gailu jai buvo labai mažo Jonelio, širdis skaudėjo pamislijus

3

3

pamislijus

 – pagalvojus.

 , kaip jis per visą dieną išbus ten ant tokio lietaus. Bet ką padarysi?! Paršas neėdęs būti negali, pašerti namie – nėra kuo; gerai dar, kad per žiemą šiaip taip prasimaitino.

Bepigu jai dabar, Joneliui jau truputį prakutus! Kol jį išaugino, tai buvo vargas! Kas dieną reikėjo jai eiti į darbą ir visur kartu vilkti vaiką, nes neturėjo prie ko palikti jo troboje. Grėbdama šieną, paguldys, būdavo, ji po kūgiu

4

4

kūgis

 – didelė šieno, šiaudų ar kt. kupeta.

, rišdama rugius – po gubos

5

5

guba

 – sustatytų javų pėdų krūva.

, įkiš į burną tušką

6

6

tuška

 – čiulptukas, žindukas.

, ir taip guli sau jis per kiauras dienas. Pradėjus smarkiai verkti, nubėgs, būdavo, pas jį, įpils lašelį pieno į tušką, pataisys vystyklus ir vėl skubiai grįžta prie darbo… Paskui, truputį paaugęs, nebegulėjo, bet sėdėjo ant šieno, bovydamas<a href="javascript:ShowPopupNote('idm13