Šunadvokatis

Anapily pas advokatą

Apie vienuoliktą valandą prieš pietus Anapily Kuprauskio priemenė buvo pilna žmonių. Visi laukė, kada ponas advokatas atsikels ir kiekvieną iš eilės pašauks savo kambaryn. Kerčioje ant suolelio sėdėjo Povilas Gozdava. Tas pražilusis sodietis ilga rudine apsivilkęs, batuotas, turėjo abiem rankom avikailinę kepurę ir, nulenkęs ant krūtinės galvą, mąstė ir laukė. Manydamas snaudelėjo, o kada žydai, susispietę ties langu, kiek smagiau pradėdavo erzėti, nubusdavo, pakeldavo galvą, žiūrėjo į duris ir, matydamas, kad viskas tebėra, kaip buvę, vėl nuleisdavo galvą ant krūtinės ir užmerkdavo akis.

Tarp Povilo ir durų, atsišliejusi sienos, stovėjo Ulijona. Apsirišusi buvo raudona perkaline skarele; iš po trumpos rudinės ir kiek ilgesnio sijono, buvo matyti kojos, apautos nedailiais ir žemais burlečiais⁶⁰, o kuriuos vienus turėjo per penkioliką metą ir avėdavo tiktai tada, kada reikdavo nueiti bažnyčion arba miestan. Visą kelią nešdavosi burlečius rankoje ir tiktai įeidama miestan, atsisėdus ant žemės, apsiaudavo. Dabar atsišliejusi sienos, susikišus rankas rudinės rankovėsna, mąstė ir laukė. Ilgai taip jiems pralaukus, ant galo pašaukė advokato kambaryn.

Ėjo, kaip bažnyčion, iš lengvo, taikydami žingsnius, nuleidę galvas. Net Gozdava, kursai, kaipo Meliūnų sodžiaus išrinktasis, buvo čia jau kelis kartus buvęs ir buvo turtingesnis ir drąsesnis už kitus, su kepure rankoje atsistojo prie pačių durų, kaip įkastas. Užtat Ulijona šį kartą nesitikėtai buvo drąsi. Ne viena tiktai mintis apie pinigus atavedė ją čion. Jau nuo slenksčio įsmeigė akis veidan stovinčio advokato ir greitai, sunkiai, plumpsėdama burlečiais, perėjus kambarį, puolė jam po kojų ir abiem rankom apkabino jo kelius. Kupranskis truputį atsitraukė ir, atatraukdamas rankas, kurias ji buvo pagriebus ir bučiavo, nekantruodamas sumarmėjo:

– Na, na, nereikia… Nereikia… Sakyk, ko nori? Kalbėjo tai nerimdamas.

Kuprauskis neataminė, ko ta boba galėjo reikalauti. Vesdamas bylas iš pusės su Mikalojum, ne visados žinodavo, kokiu būdu tasai ištraukia nuo žmonių pinigus. „Kasžin koks sūnus silpnos sveikatos, rodos kareivis, ar kas toks?” – tarė sau… „Net gali būti, kad ne šitoji su kareiviu-sūnum, bet visai kita”. Sutraukdamas ančiakius⁶¹, atkartojo:

– Ko nori? – sakyk greitai.

Išsitiesus Ulijona pradėjo sakyti:

– Aš, Jūsų Mylista, dėlei mano Pranuko… Prieš švintant atėjau šiandien miestan ir pirma tuojau norėjau pasimatyti su sųnum… Bet paskui nusigandau, kad galiu nepamatyti Jūsų Mylistos ir atėjau čia ir laukiau…

– Na, tai ir gerai; bet ko gi nuo manęs nori?

– Dėlei mano sunaus Pranuko…

Kupranskis galvojo.

– Kurgi tas tavo sūnus? – atklausė.

Ji giliai atsiduso.

– Kurgi jis bus, Jūsų Mylista! Kai paskutinį kartą matė jį mano akys, buvo kazarmose. Ankštas, kaipo beržas. Baltas… Su palitonu… Iššoko ant priangio, puolė man po kojų, šaukdamas: „Motinėle, gelbėk, daryk kad mane čia paliktų”…

Dabar Kupranskis jau atsiminė, kas per reikalas. Ulijona kalbėjo toliau.

– Nė man pamergiai rūtų vainiką pynė, nė apdainavo jaunas dieneles; niekados aš neturėjau savo pirkčios nė žmonių guodo nemačiau. Dirbau, rankas dildžiau ir savo sūnus, dvi mano sauleles, auginau… Oi, mylėjau juodu ir auginau gražiai. Nė juodu žmogžudžiai, nė girtuokliai, žmonėms geri ir motinai paklusnūs. Greičiau juodu nusikirstų ranką, nė kaip motiną nuskriaustų… Tai kaip juos užauklėjau. Pati. Niekas nepadėjo.

Kuprauskis mąstė.

Ji nuliūdusiu balsu traukė toliau.

– Prie Jūsų Mylistos, kaip prie pono Dievo… Pasakė Mikalojus: „Nunešk ponui pinigus – jis išgelbės Pranuką”… Nunešiau pirma tuos, kuriuos Pranukui buvau atidėjusi… Pasakė paskui, kad apicierius nenori sutikti… Aš ir tuos pinigus, kuriuos savo palaidotuvėms buvau atidėjusi, jam atadaviau, kad jis nusiųstų Jūsų Mylistai dėl to apicieriaus. Ir širdis jau linksminos, kad Pranukas išgelbėtas, kai jį ant žiemos Meliūnuosna atsiųs.

Dabar Kuprauskis visa jau ataminė, apie tą bobą. Norėjo nustabdyti ją, kad greičiau pabaigtų su ja, bet ji dar pridėjo:

– O dabar, Jūsų Mylista, atėjau pasiteirauti apie tuos revizorius… Ką čia su jais padaryti? Jūsų Mylista, ponui, gelbėk mane nelaimingą, kad tie revizoriai nelieptų išsiųsti Pranuką.

Vėl Kuprauskis nežinojo, apie kokius ji kalba revizorius. Vis tai buvo pasaka, kurią pramanė Mikalojus moteriškei prigundinti ir pinigus išvilioti.

– Kas gi tau sakė apie revizorius? – nerimdamas paklausė, norėdamas patirti apie tai nuo Ulijonos.

– Mikalojus! Kas gi, kad ne Mikalojus! Pasakė vakar: ponas advokatas rašė man taip ir taip… Ai maniau – maniau, maniau – maniau… Dieve mano, Dieve! Ką aš darysiu! ėmiau ir atėjau…

Kuprauskis valandėlę mąstė.

– O ar sakė tau Mikalojus, kad reikia pinigų?

Moteriškė vėl pasilenkė jam lyg kelių, o atsistojus įsmeigė nusigandusias akis jo veidan ir drebančiu balsu pradėjo kalbėti:

– Jūsų Mylista! Susimylėk ant manęs! – padaryk jau dabar be pinigų. Nag aš tiek jau daviau. Ir Pranuko pinigus atadaviau ir savo atadaviau. Padaryk dabar be užmokesnio… Iš kur aš imsiu?

Kuprauskis susiraukė ir vėl paklausė:

– Ar Mikalojus tau nesakė, kokiam veikalui, kam, kiek reikia?

– Sakė, Jūsų Mylista, viską sakė… Bet mielaširdingiausis Pone, susimylėk ant manęs ir pašnekėk su revizoriais… taip jau be nieko…

Kuprauskis išsitempė, pakėlė galvą ir patempė lūpą.

– Mano miela – tarė šaltai – pasakyk dabar man: Ar aš esu Dievas?

– Ne.

– Taigi! Jeigu nesu Dievas, tai kaip gi nori, kad ką norint padaryčiau be pinigų. Pinigai mano miela, tai visa. Be pinigų žmogus pats niekam netinka ir jo byla niekam netikusi.

Jam taip kalbant, Gozdava, apsivilkęs gražia sermėga ir drąsiai žiūrėdamas į Kuprauskį, klausė jo kalbos su tokia atida ir taip ištempęs kaklą, rodos, kaip ir gobiai rydamas kiekvieną jo žodį. Be to kartkartėmis pritardamas linksėjo galva ir šypsojos, ir jo akys žibėjo. Ulijona nė karto nepakėlė akių, nepalaidė sunertų ant krūtinės rankų. Kada Kuprauskis nutilo, ji pakėlė palengva blakstienas ir dar kartą pradėjo savąją kalbą kalbėti:

– Jūsų Mylista! Susimylėk ant manęs, padaryk dabar jau taip… be nieko…

Kuprauskis apmaudaudams sukruto.

– Jeigu neturi pinigų, tai nereikėjo čia nė lįsti – tiktai laiką man gaišini. Eik sau! Keliank su Ponu Dievu!

Ulijona ažušalo iš baimės. Galima buvo matyti, kad advokato pyktis pavertė ją negyvu ir bežadžio šulu⁶². Persigando be galo. Varo ją. Jei išvarys, tai nieko nepadarys, o jeigu nieko nepadarys, tai kas bus su Pranuku ir su tais pinigais, kur jau išdavė ant jo? Pakėlė ranką prie krūtinės, pirštus ažukišo ažu rudinės, kaip ir norėdama ką išimti iš ažančio. Atėjo jai galvon Antaniukas. Dieve mano, Dieve! Nag čia jo pinigai, ir jis jos sūnus, kaip ir anas! Ataminė šiurkštų jo balsą ir kaip jis piktai pažiūrėjo, sakydamas jai anuomet, kad neduotų pinigų, niekaip neduotų, nes lyg mirčiai to jai nedovanosiąs. O kai nedovanos ir nusikreips nuo jos? Bet anasai?

Apsižiūrėjo ir užmetė be mažo nejaučiančias akis ant Gozdavos. Tuo pažiūrėjimu, rodos, klausė: „Tu vyras, išmintingesnis už mane, paiką bobą! Jei į Dievą tiki, gelbėk! Duok patarmę!

Gozdava jau ir pats skubinos su patarme; prisiartino prie Ulijonos ir pradėjo šnibždėti pačion ausin. Meliūnų ūkininkai ne tiek, kiek ji davę ir da duosią, tai kas gi! Kas reikia, tai reikia. Ulijona klausė šnibždėjimo išmintingo ūkininko, bet da abejojo. Mintis apie Antaniuką, apie skriaudą, kurią jam galėtų padaryti, ir apie prastojimą jo meilės, dūrė jai širdin ir suturėjo ranką…

Staiga priėjo prie sienos ir nusigręžus į ją, išėmė iš ažančio storą lininę pančeką, prie galo ažurištą virvele. Ilgai ją krapštinėjo, ir vėl priėjo prie stalo. Kambary suskambėjo pabertieji ant stalo pinigai. Kupranskis žiūrėjo ir juokės.

– Taigi ir pinigai! Keturčiai, ketvergės, auksnai, grivenos, net verdingiai⁶³ – viso pilna!… Ka, ka, ka! Iš kur tu, boba, galėjai tiek tokių pinigų pririnkti?

Pabertieji pinigai aiškiai, aiškiai sakė: už dieną kviečių sijojimo, už dvi dienas rugių plovimo, už karvių milžimą, pas pienių, už grikių rovimą, už bulbų kasimą… Už šieno grėbimą… Per devynioliką metų… Per devynioliką metų, per devynioliką metų! Pinigai, kuriuos Ulijona pabėrė ant stalo, rodė ir liudijo jos liūdną likimą, sunkų darbą, jos amžiną posnyką⁶⁴; pasakojo apie kaklą, per ištisas dienas prilenktą prie žemės, apie kaktą, apipiltą prakaitu, apie basas kojas, apie sužeistas ir pilnas patelių rankas…

– Ko gi be nori? – jau švelniu balsu paklausė Kupranskis.

– Jūsų Mylista, ar jau tie revizoriai nieko dabar nesugadins?

– Nieko, nieko pikto nepadarys; būk rami, eik namo…

– Meilingiausis Pone! – sušuko žmona – tegul tau Ponas Dievas šimteriopai atiduos… Jau aš nebetrukdysiu Tamstos, eisiu tiktai kazarmosna pasimatyti su šuneliu…

Linksmumas prašvietė jos veidą. Kupranskis staiga kasžin ko nusigando.

– No nesikėsyk, mano miela, nė nesikėsyk eiti pas sūnų; su juo pasimatyti dabar negalima.

– Šviesiausis Pone! – sušuko – leisk man pasimatyti su mielu mano vaikeliu… Leisk nors truputį pažiūrėti į jį, nors valandėlę, nors kartą žvilgterėti į jį…

Puolė jam po kojų ir netiktai apskabino, bet ir bučiavo jo kelius. Kuprauskis griežtai tarė:

– Mano miela! Pasimatyti su sūnum dabar negali. Laiko jį dabar per ligonį ir tokioje vietoje, kur nieko, nieko neleidžia… Jeigu nenori, kad visa nueitų velniop, grįžk kuo greičiausiai namo, kuo greičiausiai, tuojau ir sėdėk tyliai… Nė nesirodyk čionai… Ar girdi?

Kaip gi negirdės, kadangi klausė ausim, akim, visa dušia. Klausė ir suprato. Jeigu būtinai norės pamatyti Pranuką, visa prapuls.

Tyliai tarė:

– Dėkui Jūsų Mylistai! Aš jau nusiramdžiau ir eisiu namo. Kad tiktai tie revizoriai ko pikto nepadarytų, kad Pranukas žiemai Meliūnuosna pareitą… Dėkui Jūsų Mylistai!

Apsisuko ir išėjo iš trobos.

Prie stalo prisiartino Povilas Gozdova. Tą sodietį Kuprauskis brangino ir apie jo reikalą, su kuriuo pas jį ateidavo, gerai ataminė. Meliunų ūkininkai, kurių išrinktuoju buvo Povilas Gozdava, daugiau jam rūpėjo, nė kaip kokia boba padienė⁶⁵. Kuprauskis ištraukė stalčių, prašydamas Gozdavos, kad išklausytų prašymo, kurį jis parašęs paduoti sūdan. Bet Povilas nenorėjo klausyti.

– Paklausyk, Tamsta, – pasakė – prašymą paskui paskaitysma.. Dabar gi aš noriu pasikalbėti apie bylą su Jonu… Aš žinau, kad Jūsų Mylista tą bylą vedi… ir atėjau prašyti Tamstos, kad Tamsta taip vestumai, kad laimėčiau aš.

Žibančios sodiečio akys įsismeigė advokato veidan. Šypsojos ir dešinę ranką įkišė ažantin.

– Jūsų Mylista pats sakei, kad žmogus be pinigų, tai kaip nulužęs tvorojė šulelis… Kam jis remti?… Jau ar šiaip, ar taip, vis jis bus kreivas… Jonas tai taip pat, kaip tos tvoros šulelis…

Kuprauskis atsisėdo ant kėdės irjuokodamas paklausė:

– Na, o kiek pinigų atanešei? – Parodyk! Gal bus už ką tave remti, gal ir nebus! Pamatysma!..

Po valandėlės Gozdava linksmas išėjo iš Kuprauskio buto.

Ulijona jau buvo už miesto. Paėjus šimtą žingsnių nuo miesto, norint išeiti ant tikrojo kelio reikėjo pirma pereiti per gelžinkelį. Po kelių minučių turėjo bėgti vežamoji mašina, traukinys. Sargas, pamatęs moteriškę, greitai besiartinančią prie karklių, sušuko:

– Negalima!

Nepriėjus keliolikos žingsnių prie gelžinkelio karklių, sustojo, atsirišo ryšelį, kurį nešėsi rankoje, išsiėmė nemažą abišalę rūpiosios duonos, pasibarstė žiupsneliu druskos ir pradėjo valgyti. Nuo vakarykščios vakarienės da nebuvo nieko valgius. Valgė užtat ir dairės aplink. Štai, tuoj už jos kasžin koks vyriškis paklausė stovinčiojo prie karklių sargo:

– Kas tai yra? Tuo laiku mašinos niekados neidavo… Kas per traukinys dabar eis? Sargas atsakė:

– Kareiviukas. Akrutus išveža…

Ulijona stovėjo, kaip ir šulu pavirtus. Turbūt klausėsi pati savęs, ar tai tie kareiviai, su kuriais turėjo važiuoti pasaulės kraštan jos Pranukas. Staiga juodas kaminas sužviegė; tas žviegimas atsikartojo da kelius kartus, ir traukinys pradėjo artintis, kaskart vis greičiau ir greičiau slinko geležinėmis reikomis… Pusė minutės, ir ažu ažlaistų karklių viskas pralėkė… Ilga eile juodų, uždarytų vežimų, o pro langus buvo matyti daugybė galvų, trumpai nukirptų ir apstojusių kupečiais apie mažus langelius, ir buvo girdėti kareiviška daina skardi, linksma; šen ir ten vienok girdėti buvo dejavimo atgarsiai, kaip ir sopės šauksmai. Suukė, sutrenkė, sudainavo – ir pralėkė.

Ulijonos burna degė, raukšlės ant burnos drebėjo taip smagiai, kaip stygos; tartum kokios geležinės replės sumygo jai širdį, ir taip jai gailu tapo, kad būtų raudodama sugriuvus ant pageltonavusios žemės. Pasirodė jai, kaip ir kad viename iš tų juodųjų vežimų važiavo Pranukas pasaulės kraštan, kad tuose galvų kupečiuose matė jo išblyškusį, nuliūdusį, sunykusį veidą. Bet tikrai žinojo, kad jį advokatas kur ten paslėpė nuo revizorių, kad jeigu akrutai nuvažiavo, o jo tarp jų nėra, tai turbūt jisai pasiliko ir visai nevažiuos.

Taip nusiraminus, ėjo namo.