Šunadvokatis

Teisybė išeina aikštėn

Saulei leidžiantis, Ulijona buvo jau Skrebišky. Davė vaikams po skatikinį riestainį, kur buvo nupirkusi pakeliui karčemoje ir tuojau pradėjo ruoštis apie vakarienę. Paėmė ją dabar didelis džiaugsmas. Viskas, dėkui Ponui Dievui, pasibaigė. Akrutai nuvažiavo, jos Pranukas pasiliko. Pinigų, teisybė, visiškai jau nebeliko; tuščia pančeka ažukišta ažu marškinių, kaitina ją truputį – jaučia, kad Antaniukas pyks ir išmetinės⁶⁶ jai, bet užtatai ką galėdama padarė: sūnelį išgelbėjo. Jonienė tęsiamu nuo silpnumo balsu pradėjo skųstis, kad rūpįs jai vyras. Patyręs jis, kad dėdė išvažiavęs miestan advokato papirkti. Išėjęs ryto metą karčemon išsiklausinėti nuo ūkininkų ir šinkoriaus apie Povilo pinkles; pietums parėjęs truputį įgėręs ir keikęs dėdę, kaip įmanydamas. Baisu, kaip pradėjo dabar jo neapkęsti. Kad būtų žinojusi, kad taip neapkęs jis dėdės ir palinks prie degtinės, niekados nebūtų patarius pradėti tą bylą. Bet dabar jau vėlu, jau pradėta! Pinigų išleidė bylai jau daug ir, nors įbristų skolon, bet turi savotiškai padaryti ir atimti nuo Povilo žemę! Ulijona paklausė jos, kur yra dabar Jonas.

– Karčemoje! Sakėsi sėdėsiąs karčemoje, liki pasaugosęs dėdę, grįžtantį iš miesto…

– O kai pasaugos, tai kas bus?

– Oi, nelaiminga mano galva! – dejavo moteriškė – ar aš žinau, kas? Žinoma girtas ir tokia neapykanta…

Plačiai, išskėsdama mėlynas akis, tyliau sušnibždėjo:

– Žinai ką, Ulijona? Kad tiktai jis, sergėk Dieve, kokios galvažudystės nepadarytų.

Ji apsakė Ulijonai, kad ne tiktai jos dalis išėjus tai bylai su Povylo, bet da pasiskolinę kelioliką rublių nuo tėvo ir kita tiek nuo nuomininko. Rūpėjo jai labai ir išleistieji pinigai, ir kad girtas Jonas iš pykčio nepadarytų ko pikto dėdei. Ulijona ramino ją.

– Advokatas geras žmogus: nesiduos perpirkti. Kad prižadėjo, išpildys. – Jai prižadėjęs ir išpildęs. – O ką Jonas, tai ką jis pikto galįs padaryti? Povilas grįžtąs iš miesto pėsčias, bet grįžtas drauge su savo kumu, su kuriuo susitikęs mieste… Dabar da esą šviesu, ir karčema pilna esanti žmonių, nes šiandien esanti šventė.

Alena nusiramino.

– Bėgsiu karčemon, pažiūrėsiu, kas ten dedas, ir bežiūrint sugrįšiu ir apsakysiu tau… Na, nesirūpink taip ir nedejuok, da apsirgsi.

Ulijona jau buvo bebėganti pro duris, bet štai durys atsidarė ir įėjo Antanas, su puru žirnių ant pečių. Ulijona padėjo leisti maišą ant žemės, paskui apakabino jį ažu kaklo ir pabučiavo veidan. Ir jis ją bučiavo.

– Kas gi girdėtis, mama? Pranukas, ar sveikas?

– Sveikas, mano karvelėli, sveikas! – juokdamos ir rodydama baltas dantis kalbėjo moteriškė. – Akrutai jau išvažiavo, o jis nevažiavo; kur ten jį ponas advokatas, kad jam Dievas duotų sveikatą, užuslėpe nuo revizorių. Pasiliko mieste ir ant žiemos pareis Meliūnuosna.

Ta naujiena palinksmino bernelį.

– Tai ir gerai – pasakė: – o aš tariau, kad jis jau išvažiavo.

– Kodėl tau taip rodėsi? – paklausė Ulijona.

Antanas ažukišo ranką ažu rudinės.

– Nes Tamstai yra raštas… Nuo jo. Jokūbas Šilka šiąnakt, tuoj kaip Tamsta išėjai, važiavo pro mus iš miesto, pabalzgeno mūsų durysna ir padavė man raštelį. „Ulijonai – sako – nuo Pranuko… Pats man tą laiškelį padavė ir pasakė, kad labai esąs reikalingas”. Aš išėjau paskui jį pasiklaustų, kas ir kaip, bet jis įsėdo ratuosna ir nuvažiavo. Ketino prieš dieną parvažiuoti, nes arkliais reikia arti…

Ulijona stovėjo, kaip akmens iškalta, vartydama rankose paduotąjį sunaus laiškelį. Staiga pašoko iš vietos ir patraukė sūnų už rudinės. Bėgo pas Mikalojų. Mikalojus kone visiems aplinkiniams sodiečiams skaitė laiškus. Paėję kelias dešimtis žingsnių nuo dvaro trobų, motina sn sūnum skubinosi keliu, bet štai išgirdo nuo karčemos šauksmus ir rėksmus.

– Kas gi ten? – sumarmėjo Antanas.

Netrukus pamatė būrį žmonių, kurie artinos prie dvaro. Būry pažino kelis dvaro bernus, kurie tąsėsi kasžin su kokiu žmogum, varu jį vesdamiesi. Žmogus norėjo ištrukti iš jų rankų ir baisiai keikės. Tai buvo Jonas. Baisu buvo į jį pažiūrėti: girtas, be kepurės, susivėlusiais plaukais; veidas vietoms buvo mėlynas nuo smogių, rudinė keliose vietose perplėšta. Tąsės, rėkė, baisiai keikės; akyse kraujas, ant lūpų putos pasirodė. Negalėjai pažinti tylaus ir rimto berno. Panašus buvo į žvėrį, kurio pyktis perėjo į pasiutimą. Rėkė ir vedantieji bernai; einančios paskui tą būrį sodietės, moters ir vaikai, klykė, juokės ir šokinėjo. Antanas suturėjo vieną berną ir pradėjo klausinėti, kas atsitiko Jonui ir už ką jį, kaip nusidėjėlį, veda dvaran.

– Girtas užpuolė ant savo dėdės ir labai jį sumušė… nubėgo policijos pašaukti… – atsakė bernas.

Antanas stovėjo išsižiojęs.

– A! – stebėjosi – toks buvo geras žmogus ir niekados negerdavo. Taip jo užsimanyta Povilo žemės.

Įeidami Mikalojaus trobon pasilenkė ir pasakė:

– Tegul bus pagarbintas!

– Ant amžių amžinųjų! – atsakė Mikalojus.

Mikalojus, išgirdęs Ulijoną prašant perskaityti laišką, atsistojo, išsiėmė iš senos, suplyšusios ir suteptos maldaknygės didelius akinius ir užsidėjęs ant nosies, atsisėdo prie lango, iškėtojo popierių ir labai lėtai, labai sunkiai pradėjo skaityti:

„Per rankas Jokūbo Šilkos, to, kurio troba stovi grečium su Gozdavos troba, siunčiu Tamstai, motinėle, tą raštelį, ir jeigu neatvažiuosi tuojau jį perskaičius, tai jau niekados nebematysi manęs šioje pasaulėje. Vakar išėjo prisakymas nuo mūsų pulkininko, kad visi akrutai važiuotų tenai, kur yra paskirti. Jau dabar mus nė matysite, nė girdėsite. Ne visi kartu važiuosma. Prisakyta važiuoti rotomis⁶⁷; o toji rota, kurioje aš esu, pirma išvažiuoja. Rytoj, motinėle, rytoj važiuosiu aš pasaulės kraštan.

Troboje baisiai suriko. Antanas palengva prilietė alkūne motiną ir tyliai prašnibždėjo:

– Tylėk, motinėle, tylėk!

Mikalojus skaitė toliaus:

„Kalba man žmonės, kad per daug nenusiminčiau, nes važiuoja ir kiti pasaulio kraštan – ir grįžta. Bet su manim ne taip bus. Jaučiuosi nestiprus esąs, ir krūtinę sopa, taip sopa. Ligonbuty mėnesį išbuvau, ir buvo geriau tapę; bet dabar nuo didelio neramumo vėl blogiau. Jeigu motinėle, nori mane pamatyti paskutinį kartelį, ateik miestan, kaip tiktai perskaitysi šitą laišką. Nors kartą da pasižiūrėsiu į Tamstą. Ir atnešk iš tų pinigų, kuriuos man paskyrei, nors penketą rublių kelionei, kad turėčiau už ką nusipirkti, kada ko reikės, kad turėčiau iš ko pasistiprinti ir ant tabokos ir ažu pasiuvimą batų iš tos odos, kurią išduoda kareiviams; aš pats nemoku siūti, bet yra čia vienas, kuris siūva kareiviams batus, o jam vis reikia kiek duoti. Dėl to, motinėle, atnešk penkis rublius, o gal ir visą dešimtį iš tų, kuriuos man paskyrei. Susimylėk ir gelbėk. Ateik išleisti ir pinigus atnešk. Jau aš ryto važiuosiu, nes ta rota, kurioje ir aš esu, važiuoja pirma. O dabar sveikinu Antaną ir Joną, ir Jono pačią, ir Motiejų, ir Motiejienę, ir Mikalojų, ir Mikolojaus sūnų, Andrių, ir Mikalojienės dukterį Kastę, ir Povylą Gozdavą, ir jo pačią, ir Juozapą Šilką, ir jo brolį.”

Mikalojus nuleido ant kelių ranką su sklypeliu mėlynojo poperiaus. Persigando, troboje girdėti buvo ilgai ir baisiai raudant ir pargriūvant ant aslos. Su baisiu riksmu ir trenksmu Ulijona parkrito ant plūktinės aslos, pirštais susiėmė galvą ir jų nagai per tankius plaukus sulindo odon. Lūpos be perstogės tarė vieną, vis tą patį žodį:

– O Jėzau! Jėzau! Jėzau! Jėzau mano! Jėzau!

Tas žodis skambėjo troboje taip baisiai, kaip ir kad būtų ėjęs iš mirštančios krūtinės.

Skabindama žemę, ji vartėsi, kaip ir norėdama įsikasti žemėsna, be perstogės visokiais balsais tardama vieną, vis tą patį žodį; palaidais plaukais ir žėrinčiom akim, tą valandą panaši buvo į beprotę. Dabar viską labai gerai suprato. Suprato, kad šunadvokatis ją apgaudinėjo, kad išviliojo pinigus, kad neišgelbėjo sūnaus ir kad Pranukas jau išvažiavo tuosna tolimuosna kraštuosna, apie kuriuos tokius baisius daiktus pasakojo Mikalojus.

– Jėzau! Jėzau! Jėzau mano! Jėzau!

Tai jos sūnus išvažiavo šiandien, kada ji buvo mieste ir šunadvokatis neleido jos pas jį nueiti ir nors kartą da pasižiūrėti į jį… Išvažiavo uždarytas tuose vežimuose, kurie visiškai arti pro ją pralėkė; o ji nežinojo, kad jis ten, ir kad jo veidas šmėkštelėjo⁶⁸ josios akyse tarp daugumo kitų veidų, ji tarė, kad jei taip tiktai pasirodė, kaip ir prisisapnavo… Bet jo ten būtą tuose juoduose vežimuose…

– Jėzau! Jėzau! Jėzau mauo! Jėzau!

Paraįė jai: „Motinėle gelbėk! Ateik pas mane atsisveikinti!” O ji nenuėjo… Kaip ir kad nemylėtų jo ir nesigailėtų; nė atsisveikinti, nė palaiminti savo motiniška ranka neatėjo… Buvo per kelis žingsnius nuo savo mylimojo vaiko ir neapsikabino jo, nepamatė jo…

– O Jėzau!

Antanas stovėjo prie išsitiesusios ant žemės motinos, išsitempęs kaip kartis, ir kalbėjo:

– Gana, motinėle, gana, gana jau, gana.

Jo akyse buvo ašaros. Matyt, ir jis gailėjosi brolio, bet da daugiau motinos ir ramino ją, kaip mokėdamas. Bet Ulijona da baisiau, nekaip pirma, baisiau, balsiau suriko:

– O Jėzau!!

Pakilo nuo žemės. Klūpodama rankas pakėlė aukštyn ir, suplojus delnais, kad net skardas nuėjo per trobą, sunėrė rankas. Atėjo galvon da vienas baisus daiktas.

– Aš jau visus, visutėlius pinigus atadaviau jiems. Ką aš jam dabar siųsiu, kad turėtų iš ko pasistiprinti, iš kur aš jam paimsiu penkis rublius… Aš jau nė skatiko neturiu… Nė vieno skatiko… jam nėra… O, Jėzau mano! Ką aš padariau! Kad pirma būtų žemė mane prarijusi, kad pirma būtų kojos mano sustingusios, liki buvau neatadavus tų pinigų… Oi, Pranukai mano, žiedeli mano, tu mano šviesi saulelė, neturiu ką jau aš tau siųsti. Dabar tiktai pradėjo raudoti. Ir Antanas suvirko. Antanas pasilenkė prie klūpančios motinos ir ėmė krūtinti ją už pečių.

– Gana, mama! – sušnibždėjo – gana! Neraudok taip! Paimk penkis rublius iš mano pinigų ir nusiųsk Pranukui! Jau aš nepasigailėsiu jam tų pinigų. Ar girdi, motinėle, ką aš sakau?

Girdėjo, ir jautė, kad pats sunkumas dabar priėjo. Pakėlė ant sūnaus pilnas ašarų akis ir, vos ištardama, prakalbėjo:

– Sūnel! Sūnel! Nepyk – aš ir tuos pinigus, kurie tavo buvo… atidaviau…

Bernelis išsitiesė, jo akys staiga nudžiūvo, veidai, kaip kraujas, paraudonavo.

– Kada?! – surėkė.

– Šįryt mieste advokatui atidaviau.

Valandą bavo neišpasakytai tylu. Bernelio veidas tapo neapsakomai rūstus, akys pradėjo žertis. Atsitraukė kelis žingsnius nuo klūpančios motinos, sugniaužė kumščius ir drūtu balsu, kokiu niekados nebuvo kalbėjęs, sušuko:

– Na, kad taip, tai tu esi kalė, ne motina!.. Aš tau niekados to nedovanosiu!

Atsisėdo ant suolo prie sienos ir pasirėmęs alkūnėm ant kelių, prilenkė veidą prie rankų ir pradėjo balsiai verkti; verkdamas kalbėjo:

– Jam viskas, o man nieko… lyg aš ne jos sūnus. Kuo jis už mane geresnis, kad jam visa, o man nieko. Ar aš tau ką pikto padariau? Taip pat paklusnus buvau ir mylėjau, kaip ir jis. Oi, kad būčiau žinojęs, kad Dievas davė man tokią motiną, nebūčiau toks buvęs, nes tu tokia, visiškai esi be proto ir tokia kalė, kuri vieną savo vaiką laižo, antrą kanda…

Atėmė rankas nuo veido ir atsigręžęs prie Mikalojaus, ėmė apsakinėti, kad vienas Meliūnų ūkininkas, turintys dukterį vienaturtę, norėjo paimti jį su šimtu rublių užkuriom⁶⁹… Mergelė esant vardu Marijona, tvirta, ir gera šeimininkė. Už kokių metų būtų buvusios vestuvės… Būtų vedęs, ir turėjęs savo ūkį… O dabar pliką kas imsiąs?

Puolė vėl prie motinos.

Prašiau, kad neduotum! Atidavė… Kam gi ji užkirto man kelią prie laimės! Ką aš jai pikto padariau? Kuo aš už aną blogesnis? Kiaulė ji, ne motina! Ir vėl, uždengęs veidą rankove, pradėjo raudoti. Tada moteriškė, pasilenkus prie žemės, nusižeminusi pradėjo šliukžti asla prie suolo, ant kurio sėdėjo nulindęs ir perpykęs bernelis. Viena pusė jos širdies lėkė prie ano nelaimingojo prapuolusiojo, antra traukės prie šito vargšo, kurį ji pati nuskriaudė. Prišliaužė prie jo ant kelių ir norėjo apskabinti jį rankom. Bet jis pajutęs jos lietimą staiga atsistojo nuo suolo ir kumsčia pastūmė ją krūtinėn taip smagiai, kad ji net pasverdėjo ir vėl pargriuvo ant aslos. Pakėlė ant jos ranką.

– O Jėzau! O Jėzau! Jėzau!

Pasikėlė nuo žemės ir visa pasilenkdama priekin, ištiesus rankas ėjo pas jį.

– Nepyk, sūnel, oi nepyk! Tu jau vienas man pasilikai!

Vieną paėmė ir išvarė toli… Kitas ją sumušė… Jėzau!

Tada Mikalojus atsistojo nuo suolo, pagriebė bernelį už rudinės rankovės ir nusiminusį išstūmė ažu durų.

—–

Prapuolė Ulijonos pinigai; prapuolė ir tie, kur Meliūnų ūkininkai buvo padavę advokatui vedimui bylos su Dzielskiu, ir tie, kūriuos Jonas padavė bylai su Gozdava, ir tie, kuriais Gozdava norėjo papirkti advokatą! Sunkiai uždirbtąjį skatiką, pinigus, su krūvinu prakaitu rinktus per kelioliką metų. Visa ištraukė Kuprauskis.

Ir kad nors tuo būtų pasibaigę.

Ne tiktai pinigus prastojo žmonės. Prapuolė sodžiuje ir santaika. Ūkininkai kitas kitą kaltino, kam taip lengvai apsigaudinėjo.

Jonas nors ir išsisuko šiaip taip nuo kriminališkojo sūdo, bet jau niekados nesusitaikė su dėde; Povilas, kurs pirma padėdavo ir kokiam reikale patarmę duodavo, paliko jam svetimas, net bjauresnis už svetimą… Antanas pametė motiną ir išėjo kitan sodžiun už berną.

– Kad tu nemoki branginti savo vaiko darbo – pasakė – ne motina esi. Žinoti tavęs nenoriu.

Nelaiminga Ulijona, vaikų apleista, liko senatvėj našlaitė…

O didžiausiasis kaltininkas? Kaip jam pasibaigė? Kada sodiečiai norėjo apskųsti jį už nuskriaudą, paklausė nuo jų popierių, dokumentų, prirodymų, kad davę Kuprauskiui pinigus. Bet to jie negalėjo padaryti, ir už tat visi jų rūpesčiai nuėjo perniek. Tiktai tas, kad Kuprauskis, nebeturėdamas ko veikti šitame krašte, kur visi jau ji gerai pažino, slapčioms išvažiavo kiton šalin, norėdamas ten iš naujo pradėti savo velnionišką darbą. 0 Mikalojų rado neilgai trukus užmuštą miške, ir matyti buvo, kad tie, kurie ant jo užpuolė, baisiai jį nužudė: visas kūnas buvo sužeistas, sutriuškintas ir sudaužytas. Tyrinėjimas nieko neparodė, nes užmušėjų nerado; kada atvažiavo valdžia, nė iš vieno negalėjo žodžio ištraukti: sodiečiai apsiblausę tylėjo, ir matyti buvo, kad visas sodžius pripažįsta teisingumą nubaudimo žmogaus, kurs buvo priežastim tiek žmonių skriaudų ir nelaimių.