Šunadvokatis

Privedėjas

Iš dvaro Ulijona vėl tamsoje brido per purvyną, bet daug pamažiau, negu pirma. Tai ko gi dabar ir skabėsi.

– Toks mano likimas, kaip ta tamsi naktis! – pusbalsiu ištarė. Toliau tylėjo.

Vėjas kaskart smagiau blaškė jos rudinę; skara, kuria apsirišusi buvo, taip permirko, kad vanduo varvėjo nuo jos ant ausų ir už kaklo. Nuo basų kojų tyško iš valkų skystas purvas. Praėjus tris varstus vėl prakalbėjo:

– Da nesugulę! Gal vaikas serga.

Tuos žodžius pasakė, pamačius mažą, rausvą žiburėlį, kursai spingsojo tarp visiškai juodų Skrebiškio trobų. Išsuko iš kelio, valandėlę ėjo per arimą gurbų ar daržinės pasieniu; paskui perlipo žemą tvorą ir, taip sutrumpinus sau kelią, priėjo prie trobos durų, pro kurios mažą langelį spingsojo anasai žiburėlis. Toji troba buvo pavesta keturioms šeimynoms bernų, kurių kiekviena turėjo gauti trobą ir kamarėlę su atskiru įėjimu. Bet išdirbimui žemės Skrebiškiai privalė aštuonių bernų; kumetbutis²⁶ tebuvo vienas. Kamisorius²⁷ buvo šykštus žmogus ir nenorėjo statyti kito kumetbučio… Jau seniai klausė Višinskio:

– Ką daryti? Ar statyti Skrebišky kitą kumetbutį, ar nestatyti?

– Nereikia, Jūsų Mylista. Kam gi statyti? – atsakė Višinskis, norėdamas įtikti kamisoriui.

– Tai kaipgi bus?

– Kiekvienoje pirkčioje sutilps dvi šeimynos.

– Iš tikro? Galės sutilpti?

– Ai, ai! Ims ir nesutilps! Bene jiems reikia kokių laisvių.

Ir iš tikro sutilpo, ką padarys? Bernas vis bernas, nes turi juo būti, ar čia, ar kitur, bet turi. Skrebišky nebuvo blogiau, kaip kitur, ir trobą ne visur duodavo geresnę. Jonas tarnavo čia jau seniai ir gyveno draug tai su vienu, tai su kitu bernu. Jau metai, kaip jam pridavė bendrai gyventi jauną berną Antaną su motina Ulijona, kuriuodu perkėlė pas jį nuo kito berno, Motiejaus, dėl tos priežasties, kad Motiejus pravardžiavo Antaną mergos vaiku, Motiejienė porą kartų tąsė Ulijoną už plaukų po aslą, primindama jai, kokia ji buvo ir iš kur du sūnus gavo. Jonai buvo lėti žmonės, ir mokėjo gyventi santaikoje. Su Ulijona ir jos sūnumis dargi susibičiuliavo, gali būti dėl to, kad jauno berno motina, ne tiktai nepradėdavo barnių, bet užkalbinta tylėdavo; Jonų vaikus labai pamylėjo ir padėdavo juos apžiūrėti, lig jai buvo ne svetimi. Dabar įeidama pro duris pasakė pagarbintą:

– Tegul bus pagarbintas…

– Ant amžių amžinųjų – atsiliepė trys vyriški balsai ir vienas moteriškas.

Pirkčia buvo didelė, bet labai žema, aprūkusioms nuo dūmų sienoms ir luboms, asla, suplukta iš molio, ir viena mažu langeliu, pro kurio romčius²⁸ puškeno vėjelis. Pirkčia nors ir labai buvo didelė, bet išrodė ankšta, viena dėl to, kad buvo labai žema, antra – prigrūsta visokių padarų ir reikalingų namams daiktų: lovų, stalų, staklių, kurios dvejos stovėjo, mestuvų, ratelių, kibirų, geldų, puodų, mintuvų, šukų, krijelių²⁹, staunių su rūgintais burokais ir kopūstais, maišų su bulbomis, nesijotais rugiais, miltais ir tt. Pirkčios kertę užėmė didelė krosnis su pamina³⁰ ir pakrosniu. Ant krosnies gargsojo keturios plikos kojelės, išsikišusios iš po storų marškinių, pakrosny tupėjo tris vištos su gaidžiu, ant pamyuos gulėjo moteriškė, apklota namine antklode ir kartkartėms krutino išsekusia sujuodavusia ranka supintą iš karklų lopšelį, pakabintą kanapinėmis vadelėmis ant lingės³¹.

Lopšely miegojo kelių dienų kūdikis. Moteriškė, galinti ant paminos, buvo Jonienė, dar nesikelianti po gimdymo. Seniaus pagalės kokią dieną, ant rytojaus jau ir kelias kad ir ne prie visų darbų, tai nors bulbų skusti, virti ir prižiūrėti didesniųjų vaikų. Šiuokart ilgiau negalėjo pasikelti, išsekė ir išbalo. Šiandien nebuvo namie ir kitos šeimininkės, te dėl vakarienė labai nusivėlavo. Užkaitė Jonas ir Antanas, parėję iš lanko, kar lig sutemai arė, paliuobę ir pagirdę savo porą arklių, padėję vieton plutas ir pasibarę truputį su kitais bernais. Dabar prieš atskaitą, kartkartėms maišydamas puodą mediniu šaukštu, stovėjo vienas Antanas, jaunas, gražus bernas, geltonplaukis, mėlynakis. Jonas, tvirtas vyras, juodais ūsais ir juodomis akimis, atsisėdęs užustalėje šnekėjo su svečiu. Sėdėjo susikuprojęs, alkūnėms pasirėmęs ant stalo, iš po tamsia ančakių žiūrėjo rimtai, bet kaip ir ne išsitikėdamas, svečias, priešingai, buvo laibas, prakaulis, sėdėjo tiesiai: ant jo sunokusio, išbalusio veido, ilga nosis, augo trumpa žilva barzda. Pilkos mažutės akys nė valandėlės nerimo ant vietos, žiūrėjo tiesiai ir drąsiai; kartais galima buvo pasergėti jose gobamą. Apsivilkęs buvo gelsvais rūbais, bet ne sodietiškai pasiūtais, blizgančiomis sagomis ir su medaliu kilpoje.

Ulijonos įėjimas nesutrikdė kalbos Jono su svečiu. Atsakė jai: „Ant amžių amžinųjų”, ir daugiau nebeatsigręžė į ją. Ji linkterėjo galva sūnui, kursai atsakė tokiu pat linkterėjimu. Atsistojo prieš krosnį; pasirėmus alkūne ant vieno delno, ant kito padėjo smakrą ir žiūrėjo į ugnį. Be galo didelis nuliūdimas atsimušė ant jos veido. Geltonplaukis bernelis maišė puode parpelius³² su taukais ir žiūrėdamas į motiną paklausė:

– Ir ką gi, mama?

Nesikrutindama ir neatkreipdama nuo ugnies akių atsakė:

– Nieko, sūnel. Eis mūsų Pranukas ant krašto svieto, nebepamatys jo mano akys. Matyti, kad mums nelaimingiems jokios pagelbos nebeliko.

Antanas atsiduso ir galva palingavo. Lopšy pradėjo verkti kūdikis, Ulijona atsikvošėjo. Apie džiovinimą savo rūbų ir šildymą sušlapusių kojų visai neataminė. Priėjo greitai prie paminos ir pasilenkė prie ligonės. Pasišnibždėjo mažumą, ligonė dejuodama apsivertė ant kito šono priekiu į pirkčią, Ulijona išėmė kūdikį iš lopšio ir padavė jį prie krūtinės. Paskui atsisėdo ant paminos krašto ir sudėjus rankas ant kelių, tik dabar pradėjo klausyti, ką kalbėjo Jonas su svečiu. Prieš juos stovėjo butelis degtinės ir cininė taurelė. Vaišinosi labai gražiai, gerdami už viens antro sveikatą. Gėrė vienok ne daug: Jonas nebuvo girtuoklis. Svečias kas žin ką aiškino Jonui, prie kas žin ko prikalbėti norėjo. Laikydamas rankoje neišgertą taurelę, atsistojęs, įsmeigdamas savo blizgančias akis berno veidan, kalbėjo svečias: „Kaip Dievą myliu, Jonai, kad būčiau ant tavo vietos, seniai jau savo troboje sėdėčiau. Valgyčiau, gerčiau ir nieko nesibijočiau. Ar tau taip gera berno duona, kad leidi dėdę ponauti ant savo žemės”.

Bernas iš lengvo kraipė juodplaukę ir sunkią galvą. „Oi, gera! – atsakė – kad mano neprieteliams būtų taip gera! Bet ką padarysi? Žmogus dar vaikas buvai, kai pikti žmonės nuskriaudė, žinoma, našlaitį be tėvo. Kaip tiktai tėvas numirė, dėdė tuoj persirašė ant savo vardo žemę ir namus. Mane, sako, komisija šeimininku padėjo, tai ir žemė mano; o brolis, sako, buvo pas mane ažu berną, tai jo sūnui nieko ir nepriguli. Žmonės patarė nusiduoti sūdan. Jis dasamdė advokatą, tai kad pradės advokatas loti, tai visą išlojo, ko norėjo. Aš likau be nieko, ir iš tėvainio likau bernas”.

Mostelėjo ranka ir įpylęs taurelėn truputį degtinės, linkterėjo svečiui galva!

– Sveikas – tarė.

– Ką darysi – tęsė toliau – kas prapuolė, tai prapuolė. Su pačia ir vaikais bado ne stipsiu. Uošvis davė šimtą rublių dalios… Turtingas… Sodininkauja… Duotų ir daugiau. „Kai turėsi, Jonai, už ką sklypelį žemės nusipirkti, tai aš tau kitą šimtą duosiu” – pasakė. Gal visagalis Dievas ir leis nusipirkti… Pati truputį uždirbs… Ir iš algos šiek tiek liks… Kelis skatikus turiu…

– Daug? – užklausė gobus svečias.

Sodietis šyptelėjo.

– Pats ne žinau, – juokaudamas atsakė – gal daug, gal ir nedaug, bet yr…

– Gerai, tai jau žemė, kurią atėmė nuo tavęs dėdė, taip ir prapuls?

– Ką darysi? – atsiduso Jonas. – Gal mano buvo teisybė, o gal ir jo! Tegul mudu Dievas atlygins.

– Eik tu, beproti! – sušuko svečias – tu jau manai, kad tai ir pasibaigė, prapuolė. Tyli ir kenti. Ar tai negalima dabar ir tau pasisamdyti advokatą ir pašaukti dėdę sūdan? Ar jis vienas galėjo turėti advokatą? Tu tai negali? A? Aš tavo padėjimą³³ žinau, kaip savo penkis pirštus. Ką jis šneka, tai tas niekai, ir laikas dar neperėjo. Kamgi būtų apeliacija? A?

Vieną pirštą pakėlė aukštyn ir pradėjo juo sukti.

– Ei, ei! – toliau kalbėjo – tu sūdo nematei. Aš mačiau. Didelė tokia seklyčia, kaip bažnyčia, ir joje pastatytas stalas, apdengtas raudona gelumbe; ažu stalo sėdi ponai munduruose, išsiūtuose auksu, ir sprendžia…

– Išsiūtuose auksu… – atkartojo Jonas, kuris su tokia atida³⁴ klausė svečio kalbos, kad net truputį prasižiojo.

– Kaip gi tu manei? Kad tokiose rudinėse, kaip tu? Kuo aukso net akys raibsta… Prieš raudonai dengtą stalą, prieš ponus, blizgančius auksu, stojas atvokatai ir kalba… Taip ir taip, Jūsų Mylistos, ponai sūdžios… Taip ir taip, sako… Sūdžios gi tyli ir klauso, paskui atsistoja ir išeina.

– Išeina! – atkartojo Jonas, kaip ir gailėdamas, kad jau baigiasi graži pasaka.

– A taip, išeina. Eina sau kiton seklyčion, pasikalbėti apie tai, ką šnekėjo advokatai. Paskui grįžta… Visi atsistoja. Vyresnysis sūdžia iš popieriaus balsiai skaito: „Skundą Jono Gaigalo teisingu pripažinti, nuo jo dėdės Povilo žemę ir namus atimti ir Jonui atiduoti”.

Pasibaigus taip netikėtai, Jonas pakėlė galvą, jo akys žybtelėjo.

– Aa! – riktelėjo: – kad taip būtų…

– Kodėl negalėtų būti? – ramiai atsakė Mikalojus, taip vadinos svečias, kad tu tiktai norėtum, tai ir būtų… Aš nuvesčiau tave pas tokį advokatą, kuris taip rašo, kad pats ministeris stebisi; o kaip ims kalbėti, sūdžios net išsižioję klauso…

– Jonas subruzdėjo.

– Ar tai tas, kur veda Meliuniečių bylą su Dzielskiu, – užklausė.

– Tas pats; tu jį matei?

– Mačiau iš tolo… Važiavau su šienu per Meliūnus ir mačiau, kaip šnekėjos su Meliūniečiais prieš karčemą. Turbūt labai išmintingas?

– Oo! – pritarė svečias: – aš sakau, kad kai jis parašo, tai pats ministeris stebisi.

– Ir turtingas turbūt? Tokį aukso lenciūgą³⁵ nešioja ant pilvo…

– Oo! Kaipgi ne bus turtingas! Žmonės prie jo, kaip bažnyčion, plaukte plaukia… O kieno bylą paima, ta visados laimi, visados!

– Visados! – nusistebėjo Jonas.

– Visados, – patvirtino svečias: – tokia jau išmintis; keliems žmonėms jis padėjo, kiekvienam padeda. Kad ir kasžin kokią nelaimę kas turėtų, jeigu jis paims savo rankosna, ją laime paverčia…

Bernas pradėjo galvoti ir tiktai po ilgos valandos pakėlė galvą.

– Klausyk, Mikalojau, – rečiau, kaip pirma, pradėjo kalbėti – ar labai brangus tas jūsų advokatas?

Mikalojus suraukė kaktą, ir užlenkdamas pirštus, pradėjo kasžin ką murmėti. Skaitė.

– Tai ne labai, – ištarė balsiai – penkis procentus ima… Niekados daugiau, saugok Dieve, niekados daugiau kaip penkis procentus.

– Kas tai per procentai?

– Tai tokie mokesčiai – aiškino Mikalojus – tiek tai jau reikia duoti… Be to tai jau nuo nepradėk… Kad jis pasakys tau: „Jonai, duok man už tą bylą šimtą rublių”, tai reiškia: duok jam šimtą rublių… Kada gi jis pasakys tau: „Jonai, duok pinigus iš kalno³⁶!” tai reiškia duoti iš kalno, nes jeigu neduosi, tai ant tavęs nė pažiūrėti nenorės… Kas gi tu jam? Ar tai jis tokių, kaip tu, bylas veda? Brangiau iš tavęs jis nepaims, penkis procentus, daugiau nepaims… Bet tiek jau reikia… Be to negalima… Ar tu jam brolis, ar giminė, kad jis tau dykai dirbtų?

– Matyt buvo, kad Mikalojaus kalbos Jonas klauso, kaip pamokslo.

– Tai yra – pasakė – jeigu nueičiau pas jį prašyti apie tą žemę, kurią atėmė dėdė, iš karto reikia duoti truputį pinigų…

– Labai aš žinau? Penki procentai nuo tos žemės, tai gal dvidešimt rublių išpuls, gal trisdešimt…

– Tegul bus dešimt! – Pradėjo jau derėtis bernas.

– Ar eisi rytoj prie jo? – pašokęs klausė svečias – jis rytoj apiaušry išvažiuos iš Pagirio ir užvažiuos Meliūnų karčemon pasikalbėti su meliūniečiais… Kad tu, Jonai, ateitum ten, tai aš tave privesčiau… Tu man ne svetimas, pažinau tave mažą… Aš iš Meliūnų ir tu iš Meliūnų… Kai aš ėjau kariūmenėn, tu buvai toks mažas…

Bernas mąstė. Vieną ranką panėrė tankiuose juoduose plaukuose, kitą laikė pasidėjęs ant stalo. Žiūrėjo stalan. Abejojo ir manė.

Tą pačią valandėlę ant stalo atsirado kepalas rupios duonos, ir bliūdas³⁷ karštų parpelių su taukais. Duoną ir didelį su medinėmis griaunomis peilį atanešė Antanas iš kamaros, parpelių – Ulijona ką tiktai pripylė bliūdą ir padėjo ant stalo. Šalia bliūdo padėjo keturis medinius šaukštus ir, sunėrus rankas ant krūtinės, nepasijudindama žiūrėjo Mikalojaus akysna. Jonas raikė duoną, Antanas nerimo, laukdamas su šaukštu, lig pradės valgyti vyresnieji. Ulijona stovėjo ir žiūrėjo į Mikalojų. Mikalojus prasijuokė.

– O kas tau, Ulijona? – juokdamas paklausė – žiūri į mane, kaip ir pirmą kartą matytum.

Tada ji pradėjo iš lengvo kalbėti, užsimąsčiusi ir nenuleisdama nuo jo akių.

– Ne pirmą kartą, Mikalojau, matau Tamstą ant tos žemės… Nesvetimas esi man, kaip ir Jonui. Mudu abu iš Meliūnų, ir aš iš Meliūnų, visi mes iš Meliūnų; tiktai aš buvau vargdienė-našlaitė, ant kurios niekas nesusimylojo. Nors tu, Mikalojau, pasigailėk dabar manęs… Pagelbėk. Klausiau, klausiau, ką Tamsta Jonui kalbėjai… Jeigu tas didysis advokatas gali padėti Jonui, tai galės ir man padėti, kad visiems pagelbti, išgelbės ir mano Pranuką…

Nutilo, tiktai akimis melste meldė. Vyrai jau valgė parpelius. Mikalojus, truputį pasiderėjęs su Jonu, irgi pradėjo valgyti. Bet vis žiūrėjo į Ulijoną ir gailestingai krutino galvą.

– Oi, kad bėda bus tavo Pranukui, tai bėda! – kalbėjo. – Ne lengvas jau ir taip jauno kareivio gyvenimas, kurį paima nuo motinos ir pastato eilion. „Ginklą ant rankos! Ginklą prie kojos! Dešinėn! Kairėn! Marš!” Dieve mylėk, ne taip, kaip priguli, koją pastatyti, feldfebelis³⁸ prišoka ir kumsčia pasmakrėn.

Mikalojus rėkavo drūtu ³⁹ balsu, baisiai suraukdamas kaktą. Kiekvieną kartą, kaip jis surikdavo ir susiraukdavo. Ulijona pradėdavo mirksėti ir raukšlės ant kaktos pradėdavo tirtėti; Antanas suturėdavo šaukštą prie burnos ir žiūrėdamas į svečią, sušukdavo:

– O Jėzau!

– Ir taip jau sunkus, labai sunkus kareivio gyvenimas – tęsė toliau Mikalojus, – bet ten kur išveža tavo Pranuką, bus da blogiau… Aš ten buvau, tai ir žinau… Oda nuo manęs nusilupo nuo šalčio ir viduriuose viskas sušalo. Ką tiktai būdavo nurysiu, tuoj ledu pavirsta… Paguldė mane ligonbutin… Šešis mėnesius išsirgau geltonuoju drugiu ir toks geltonas palikau, kaip sauliažolynis… O kai išėjau iš ligonbučio, tikra motina nebūtų manęs pažinusi. Bus taip ir tavo Pranukui, oi bus… Tiktai dar blogiau, nes aš buvau sveikas ir stiprus vyras, tai išturėjau, o jisai toks silpnutis, neišturės… Oi, neišturės!…

Ulijona, kuri buvo taip pat pradėjusi valgyti, laikė atkilusi dyką šaukštą; jos veidas kaip akmeninis pasidaro, kaip ir nuo išgąsčio. Staiga suriko, išmetė šaukštą ir abiem rankom susiėmė galvą. Nulenkė galvą net lyg suolui, linkučiavo į abi puses ir dejavo:

– Dievulėliau! Dievulėliau!

Antanas paliovė valgęs ir prisiartinęs prie dejuojančios motinos, pradėjo kalbėti:

– Gana, motinėle! Gana jau, gana!

Neprilietė jos visiškai ir nieko daugiau nesakė, tiktai tuos žodžius kaskart liūdniau kalbėjo.

– Tai kvailė! Kvailė boba! Ko tu čia dejuoji ir verki, ir prie Dievo be reikalo šankies? – pasako Mikalojus. – Dievas tau nusiuntė laimę. Dievas atasiuntė tau tokį žmogų, kurs išgelbės tavo Pranuką. Tiktai paprašyk, kad aš parodyčiau tau prie jo kelią; jeigu jis tiktai norės, tai tavo Pranuką arti paliks, gal ir Meliūnuosna⁴⁰ ant žiemos atsiųs gyventi…

Ulijona, nelyginant kokia stipri ranka būtų ją pakėlusi, išsitiesė ir akies mirksny puolė prie Mikalojaus.

– Geradėjau! Padėk man, padėk!

Taip kalbėdama, bučiavo Mikalojui petį ir, rodėsi, tuoj pradės bučiuoti ir kelius.

– Na gerai! – sušuko Mikalojus – bet penki procentai reiks užmokėti… Be to nieko nebus… Penki procentai… O, jeigu turi pinigų…

– Turiu, geradėjau. Broliukai! Turiu krūvinu prakaitu uždirbtų, ką aš per dvidešimt metų sūnums ir savo palaidavimui sudėjau… Antaniuko dalį paliksiu, o Pranuko atiduosiu, tegul eis ant jo pagalbos… Dirbau, pjoviau, ravėjau, ant kiekvieno darbo parsisamdydavau, rankos nusilupdavo, sausai valgydavau, basa vaikščiodavau, vis jiems rinkau…

Iškišę ant skalos šviesos savo mažas rankas, taip juodas, bemaža kaip žemė, kreivais pirštais ir pūslėtas nuo plovimo, žemės kasimo ir kitų tokių darbų per devynioliką metų be mažiausios, perstogės. Mikalojus pažiūrėjo į vargšę ir uostus⁴¹ susuko.

– Kad – atsiliepė pirma Jonas: – kad aš pats nežinau, kaip padaryti… Eit, ar liautis… Toje valandoje atsiliepė nuo krosnies silpnu ir švelniu balsu:

– Eik, Jonai, eik… Nestumk nuo savęs pono geradėjystės… Pamėgink… Gal ir prisūdys tau žemę, ir mūsų vargai pasibaigs… Nelaiminga esu, kad aš tokia silpna… Pati eičiau ir pulčiau po kojų to pono. Eik, Jonai, kad Dievo bijai, eik. Aš silpna, galiu greit numirti, kad nors prieš mirtį patirčiau tave nustojus valgyti berno duoną ir vaikus…

Negalėjo pabaigti. Taip silpna buvo, kad balsas jai nutruko. Sustenėjo tiktai ir pašaukė Ulijoną, kad paimtų kūdikį ir įdėtų lopšin. Jonas valandėlę žiūrėjo tamaumon, iš kurios kalbėjo jam jo sergauti pati ir kurioje tyliai verkė kūdikis.

– Na, – pasakė stodamas – gerai! Eisim! Kad ir kas žin kas būtų, eisiu! Kelis rublius paimsiu su savim. Gal Dievas susimylės ir…

Mikalojus linksmas buvo.

– Na! – sušuko – išgersiva!

– Išgersiva! – atsakė Jonas.

– Sveikas! Už Tamstos sveikatą!

– Dėkui! Dievas tau atlygins.

– Gerk Ulijona!

Paėmė iš Jono rankos taurelę, ir atsisukus ir užsidengus rankove, išgėrė lyg pusės.

– Gerk! – neatlaidė pralinksmėjęs Jonas.

– Negaliu – teisinos moteriškė – Dievas mato, kad negaliu! Negėriau degtinės niekados, nes pinigų gailėjaus ir bijojau girtuokle palikti… Kiek galėjau, tiek išgėriau už sveikatą gerų žmonių… daugiau negaliu.

Žinojo, kad iš tikrųjų niekados negerdavo daugiau kaip pusę taurelės, ir atlaidė. Bet tuoj užpuolė Antaną.

– Gerk, bernel! – šaukė Mikalojus – kareivis nebūsi – prie senos motinos tave paliko.

– Gerk! – pritarė Jonas – už tai, kad gerą pačią gautum ir laimingą likimą turėtum!

Antanas ištiesė ranką prie taurelės.

– Nė neketink! – suriko Ulijona ir atsistojo prieš sūnų, kaip ir norėdama pridengti jį nuo mirštamojo šūvio.