Šunadvokatis
TekstTai kalbėdama linksmiai juokės, džiaugsminga, išraudonavus. Išėmus iš lopšio verkiantį kūdikį, ėmė nešioti po aslą, kėkaudama55 jį ant rankų ir niūniuodama. Alena paklausė apie Joną.
– Prižadėjo! – sušuko Ulijona – ir jam prižadėjo atimti žemę nuo dėdės…
– Dievui dėkui! – tyliai pasakė Jonienė.
– O kur Jonas? – paklausė.
– Su meliūniečiais karčemoje pasiliko pasilinksminti.
Tuo laiku atsidarė durys ir trobon įėjo Antanas, apsiavęs batais ilgais aulais ir apsivilkęs gražiai pasiūta rudine. Jisai grįžo iš bažnyčios. Ulijona puolė prie sųnans.
– Jau Pranuką išgelbėjau, sūneli, jau tavo mylimąjį broliuką išgelbėjau!
Bernelis labai apsidžiaugė ir tuoj paprašė valgyti. Senai jau buvo metas pietus valgyti, todėl pavalgė pietus be Jono, kuris vėliau pagrįžo namo girtas. Pati stebėjosi…
– Kas jam atsitiko? Niekados su juo taip neatsitikdavo. O pati sau tarė, kad nėr ko ir stebėtis, kad vyras kartais pasigeria, ypač tokią dieną, kuri gali būti labai svarbi jo tolimesniam gyvenime. Dėl to ir nepyko ant jo, nė nenuliūdo dėl jo tokio pasielgimo.
Kuprauskis vėl reikalauja pinigų
Daug laiko perėjo nuo apsilankymo Kuprauskio Pagiry ir Meliūnuose. Nuo sodžiaus ir nuo dvaro pakilo ore šulai dūmų. Iš visų pusių buvo iš tolo matyti einantieji pjovėjai, nes apsivilkę baltais marškiniais, ir jų dalgės blizgėjo nuo saulės, kuri jau buvo ant laidos. Pjovėjų šnekos ir juokavimai da buvo girdėti, o paskui juos keliu pro Mikalojans pirkčią ėjo grėbėjos. Buvo tai meliūnietės, kurias pasisamdydavo darbui aplinkiniuosna dvaruosna. Dabar ėję Skrebiškin šios dienos ažudarbio atsiimti. Daugumas jaunos, liemenuotos, apsivilkusios storais marškiniais ir apsisegusios naminio darbo sijonais, basos nudegusiais nuo saulės kaklais, papuoštos keliomis eiliomis stiklinių poterėlių – grėblius, kuriais per dieną grėbė nupjautą lankose šieną, nešė ant pečių; tie išrodė lyg koksai tankus eglynas. Buvo jų dvidešimt su viršum, ėjo greit ir dainavo liūdną vienodą ir griaudžią dainą ir tęsė kiek galėdamos. Praeidamos pro Mikalojaus pirkčią, liovėsi dainavusios ir kone visos kartu pasakė:
– Tegul bus pagarbintas!
Tais žodžiais pasveikino sėdintį ant namelio slenksčio Mikalojų. Užgirdęs mergų pagarbintą, Mikalojus pakėlė galvą ir atsakė: „Ant amžių amžinųjų!”, paskui apžvalgė greitai moterų būrelį ir užturėjo akis ant tos, kuri, atsiskyrus nuo draugių, ėjo viena keliolikos žingsnių atstume nuo pulko. Toji nebuvo taip statiir linksma, kaip anosios. Ji nė nedainavo.
– Ei, Ulijona! – šūkterėjo Mikalojus.
Būtų galėjęs ir nešaukti, nes ji pati pasuko į jo pirkčią. Grėbėjos dainuodamos nuėjo tolyn, ji sustojo priešais sėdintį ant slenkščio Mikalojų, o jisai, galvą pakėlęs, žiūrėjo į ją.
– Kas tau? Eini iš darbo, lig negyva – užkalbino Mikalojus. – Padainuotum kartu su kitomis, tai tuoj ir linksmiau paliktų.
Žmona palingavo galvą ir parėmė ją ant delno.
– Oi Mikalojau, Mikalojau! – ar tai man dainuoti? Gera toms dainuoti, kurios savo vyrus ir trobas turi. Aš jau dvidešimt metų kaip nedainavau, negu tiktai savo sūnums ir svetimiems vaikams, liūliuodama juos ar žadindama…
– Keista tu moteriškė! – atsiliepė Mikalojus.
Bet ji, kartą pradėjus, varė toliau:
– Nė man pamergės rūtų vainiką pynė, nė apdainavo mano jaunas dieneles, nė barstė svirną gelsvais šiaudeliais. Ne taip aš gyvenau, kaip kitos, ir dabar ne taip, kaip kitoms, reikia gyventi…
– Gana jau, gana! – sustabdė Mikalojus – štai, kad nori, tai naujieną pasakysiu. Nuo advokato šiandien raštą gavau!
Stogas ir veidas moteriškės akies mirksny persimainė. Ji ištiesė, kelis kartus iš nerimasčio stovinėjo nuo vienos kojos ant antros, akys užsidegė, grėblys ties galva pradėjo drebėti.
– Rašė! Gal apie Pranuką rašė? Jėzau! sakyk, kaip yr mano mieliausiam vaikeliui?
– Kas gi gali būti? Gerai bus. Liks Anapily ir ant žiemos pareis Meliūnuosna gyventi.
Ulijonos grėblys nulėkė žemėn. Su linksmu rėksmu puolė prie kalbančiojo, rodos, norėdama jam ranką pabučiuoti.
– Tai matai, jau boba ir palinksmėjo! – suturėdamas ją, tęsė Mikalojus – da nėra ko taip džiaugtis. Da prisakymas neišleistas.
– Neišduotas! – sušumo moteriškė ir, rankas susiėmus žiūrėjo stačiai į Mikalojų.
– Būtų gal jau visa pasibaigę… tiktai yra tenai vienas apicierius56, toks priešingas, ne tinka… Ką jam padarys ir… Kaip jau jo prašė advokatas, kiek neprižygiavo, jo bemaldaudamas! „Netinku”, girdi: „tegul Pranciškas važiuoja tenai, kur paskirtas. Ar aš savo sūnų už jį siųsiu, a?”. Tai kas įrašyta advokato laiške.
– O Tamsta sakei, kad bus gerai… – stipriai grąžydama rankas prašnibždėjo moteriškė.
– Jeigu norėsi, tai ir gerai gali būti – atsakė Mikalojus. Paskui pakėlė galvą, dešinės rankos pirštais sudavė kelis kartus kairiosios delnan. Ulijona, įsižiūrėjusi į jį, suprato tą jo parodymą.
– Vėl pinigų!
– Tai kaipgi? Bene tokiame dideliame mieste tokį svarbų reikalą už kelis skatikus galima atlikti? Ką jau čia kalbėti; da advokatas ir savo penkių procentų neatsiėmė. Tai šiokie žygiai, tai tokie, tai markos, tai liudijimai nuo gydytojų, kad nesveikas, o čia reikia vienam įspausti delnan, ten vėl kitam. Ir taip ištirpo pinigai; dabar ką gi su tuom apicierium daryti? Galima padaryti, bet vėl pinigų reikia… Galima ir nepadaryti, tai kas… Važiuos Pranukas tenai, kur ir aš buvau… Oi, oi! Negerai bus. Pagulės taip, kaip ir aš ligonbuty geltonuoju drugiu, ir išbers jį tokie dideli pašai, kaip pupos, atšals abi rankos taip, juog sutįs, kaip priegalviai, arba nupus ausys nuo tų šašų ir nukris. Bene aš to nesu matęs? Didelė nelaimė! Gal ir išturės, o jei neišturės, tai numirs… ir jo kaulus toli užkas… Ir varnai tiktai su varnomis aplankys jo kapą, o tu neraudosi ant jo kapo, nes nematysi niekados. Didelė čia man nelaimė!?
Ulijona stovėjo, tarsi, žemėn įkasta. Palaukėjus tyliai, kaip ir pati sau, pradėjo kalbėti:
– Išblyškęs buvo ir toks menkas iš prigimimo, toks taikus, romus, kaip avinėlis. Antaniukas kai kada ir nepaklausydavo motinos, o jis niekados! Apkabins rankom už kaklo ir sako: „Jau aš, motute, niekados nerūstinsiu tavęs, kartus ir taip tavo gyvenimas”. Akys kokios žydros, kaip šitų linų žiedai… ir nors visados silpnas buvo, išaugo, kaip beržas… Užaugo, ir paėmė jį kariūmenėn, o kada pamatė mane, puolė prieš mane ant žemės, kaip prieš šventą aukurą ir kelius mano bučiavo. Oi, vaikeli mano mieliausias, mano krauju užaugintas, ašaromis numazgotas. Mano šviesi saulele, mano žiedeli, už ką tave neša vėjas svetimon šalelėn!
Mikalojus, lyg negirdėdamas jos žodžių, trumpai pasakė:
– Dirbk sau, kaip tinkama. Man vis tiek.
Ulijona paėmė nuo žemės grėblį ir atsisveikindama linkterėjo galva. Ant jos veido matyti buvo tvirtas nusprendimas.
– Kada atnešti pinigus? – paklausė.
– Kada sau nori – nenorom sumarmėjo Mikalojus. – Mano bernykštis, kuris tarnauja pas advokatą, rytoj važiuos miestan.
– Rytoj ir as čia ateisiu, atsakė Ulijona ir pridėjo – Sudiev, Mikalojau!
– Su ponudiev! Su ponudiev!
Palikęs vienas ant slenksčio, Mikalojus sudėjo rankas ant kelių ir užsimąstė. Kasžin ko da laukė, nes vis žiūrėjo į kelią. Ant galo sulaukė. Pasivėlinęs žmogus palengva važiavo su vežimu šieno ir, susilyginę su troba, pasakė:
– Tegul bus pagarbintas!
– Ant amžių! Jonas?
– Aš!
– Jei bus kada, ateik šiandien pasikalbėti, tiktai būtinai šiandien… ar girdi?
– Gerai! Kodėl ne? Ateisiu! – atsakė bernas ramiu, truputį sutingusiu balsu; o kad jau buvo vėlu, suragino arklius ir šiek tiek greičiau nuvažiavo dvaro link.
Mikalojus tądien dėl to taip gaudė žmones, kad Kuprauskis atasiuntė bernuką surinkti nuo žmonių pinigų, kiek bus galima.
Bernų troboje po vakarienės, užmigus Jonui su pačia, Ulijona ir Antaniukas tyloms įėjo kamaron. Kaip ir prieš tris mėnesius, moteriškė vėl atsisėdo ant žemėn ir atadarė skrynelę, o bernelis stovėjo ažupakaly, turėdamas rankoje degančią skalą. Ir kaip ir pirm trijų mėnesių iš skrynios dugnio vėl buvo ištraukta pančeka, jau tiktai lyg dviejų dalių pripildyta pinigų. Ir taip pat, kaip tada, Antanas žiūrėjo į tai; bet kada reikalinga suma jau buvo atskaityta, įsmeigė akis pančekos gilumon ir lyg abejodamas pasakė:
– Mama! Kas liko, tai jau mano!?
– Tavo, sūnel, tavo! – pasakė ir valandėlę užsimąstė ir žiūrėjo į atskaitytuosius pinigus.
– Toksai palaidojimas su kunigu ir karūnomis, toks gražus grabas! Toks kryžius ant kapo, gražus, nudažytas! Kaip šuva gyvenau, kaip šunį ir palaidos. Oi, Pranukai, Pranukai! Savo palaidojimui laikiau aš tuos pinigus, ne pavargėlės palaidojimui, krikščioniškam ir gražiam kapui, kad uždengtų mano gėdą, kurią kentėjau per visą gyvenimą… Bet… Valia Dievo! Tuos pinigus, sudėtus mano laidojimui, tavo reikalui, mano sūneli, atiduodu…
Kelios ašaros nuriedėjo iš jos akių ant varinių ir sidabrinių pinigų. Antanas klausė jos šnibždėjimo, lyg tartum suraukęs kaktą.
– Bet manųjų, mama, tai jau neimk iš čia… Kad ir kasžin kas, neimk! Gana jau davei Pranukui, tegul ir man bent kiek pasilieka… Nag ir aš Tamstos sūnus, ne kieno… Ar girdi, mama!
Motina pažiūrėjo į jį didelėmis akimis. Jo akyse degė tokia ugnis, kokios ji lygšiolei niekados da nebuvo mačiusi, ir balsas buvo įstabiai persimainęs.
– Kieno gi tu?! – atsakė – žinoma, mano vaikas, kaip ir Pranukas. Abiem judviem dirbau ir abudu saugojau kaip akis kaktoje… Tiktai jis dabar nelaimingesnis: tu čia ir, dėkui Dievui, sveikas ir stiprus, o jis silpnas, negaluoja, ir siunčia jį ten, kur geltonasis drugys ir tokie šašai nuberia, nuo kurių ausys pūsta ir nukrinta… Tai todėl, sunau, aš ir atidaviau jo dalį ir tuos, kur savo palaidojimui buvau atidėjusi.
– Bet manųjų tai jau neduok – atkartojo Antaniukas ir pridėjo – o jeigu atiduotum, tai aš to lyg mirties neužmiršiu… Kaip Dievą myliu, neužmiršiu!
– Kurgi aš duosiu, sūneli, neduosiu! Tuos tiktai nusiųsiu ir gana… Tas apicierius nebesipriešins ir duos prisakymą, kad leistų Pranuką gyventi per žiemą Meliūnuose.
– Tai gerai. Ir aš pats to labai norėčiau – pabaigė nusiraminęs jau bernelis ir pradėjo motinai užrakinti skrynią.
Ant rytojaus anksti Ulijona nunešė piningus Mikalojui. Ir Jonas pridėjo kelioliką rublių vedimui bylos su dėde. Kuprauskis tądien linksmai trynė rankas, kada Mikalojaus sūnus atnešė jam iš sodžiaus šimtą su viršum rublių.
Da pinigų
Praslinkus trims mėnesiams, Mikalojus vėl pradėjo lankytis žinomosna trobosna. Pirma nuėjo Meliūnuosna ir ilgai kalbėjosi su Jono dėde, Povilu. Paskui patiko57 Joną bevažiuojantį iš lauko su vežimu žirnių ir, suturėjęs jį ant kelio, pasakojo jam kasžin ką taip tyliai, kad kiti bernai, kurie važiavo drauge su vežimais žirnių, negirdėtų jo žodžių. Ant galo nuėjo pabaryn, kame moterys, tarp kurių buvo ir Ulijona, rovė grikius. Tenai užvis ilgiau užtruko ir tiktai saulei leidžiantis pagrįžo namo.
Ir vėl keliu, kreivuliuojančiu per ražienas58, ėjo Ulijona dvaro lin. Per visą dieną, sulenkus pusiaują, rovė grikius; dabar gi nuo to, ką jai kalbėjo Mikalojus, jos galva degė, kaip ugny, ir šiurpuliai ėmė visą kūną. Greičiau mirties laukė, nekaip tokių naujienų. Pinigų! Da pinigų! Ir daug, kuo daugiau, kiek tik turi, arba kiek tik gali turėti! Šiaip prapuls ir Pranukas ir tie pinigai, kuriuos buvo davusi jo išgelbėjimui. Po trijų dienų bus paskutinis sprendimas apie Pranuką. Tas atkaklusis apicierius jau persimaldaudino, bet dabar atsirado naujos kliūtys. Ponas advokatas parašęs Mikalojui, kad atvažiavę kasžin kokie revizoriai, kariūmenės revizoriai, dideli jenerolai, kurie viską galį sugadinti. „Kad nebūtų jie atvažiavę – sako – viskas jau būtų buvę gerai, bet ėmė ir atvažiavo, o be jų pritarimo nieko nebus”. Ponas advokatas rašęs Mikalojui, kad jeigu boba duosiant pinigų, tai jisai apsiimsiąs ir su revizoriais pakalbėti apie jos reikalą, o jeigu neduosiant, tai jisai jau nieko nedarysiąs ir nuo viso rankas nusikratysiąs, o po trijų dienų išeisiąs paliepimas išsiųsti Pranuką tenai, kur neseniai vienas Mikalojaus pažįstamas visus plaučius išspjaudęs. „Kaip mane gyvą matai – kalbėjo Mikalojus – nuo peršalimo apsirgo džiova ir kaip pradėjo kraujais spjaudyti, spjaudė, spjaudė, ir visi plaučiai jam pro gerklę išėjo…”
– Dieve susimylėk ant manęs nelaimingos! – pradėjo šnibždėti moteriškė, eidama taku per ražienas.
Pinigų! O iš kur ji juos paims? Nebeturi jau jų nė kiek, nes tie, kurie da liko paniekoje ant skrynios dugnio, ne jai priguli59. Tai Antaniuko. Gaila jai ir Antaniuko. Ažu ką jį skriaus. Nag ir jis jos vaikas, kaip ir ans. Ir jeigu ji paimtų jo pinigus dėl ano, tai pyktų labai ant jos. Taip ir pasakė! Lyg šio laiko mylėjo ją jos sūnus ir visados jos klausė; dabar ano, ar šiaip, ar taip, ilgai prie jos nebus, o kaip ir tas užpyks ir atkreips nuo jos savo širdį, kas jai beliks? Paskutine švieselė užges jai ant tos žemės. Ir taip blogai, ir taip negerai. Ką čia padarius?
– Dieve, susimylėk ant manęs vargdienės.
Kad nors būtų su kuo pasišnekėti! Jonas – geras žmogus ir taikus, bet kokią jis patarmę gali duoti?… Tokia jo išmintis, kaip ir jos. Su Antaniuku apie tą nėra ko nė kalbėti. Neduos jisai imti tų pinigų; iš akių tada pamatė, kad neduos. Daugiau jau nesumanys pas ką nueiti pasitraukti, niekaip nesumanys. Nė vieno palankaus jai žmogaus nėra šioje pasaulėje… Yra giminių Meliūnuose, bet kas tai per giminės! Tolimi ir seniai jos ir žinote ne pažįsta. Ir nieko, nieko daugiau artimesnio nėra toje pasaulėje.
– Dieve, susimylėk ant manęs našlaitės!
O kad nuėjus pas Višinskį? Bet pirma dviejų mėnesių jau klausės jo patarmės, ir jis nieko nepatarė. Vienok, kad dabar tuoj pinigus nusiųstų, tai jau Pranukas būtinai kareiviautų šiame krašte, ant žiemos ateitų su kareiviais Meliūnuosna ir nepuškintų ant krašto svieto, kur tokie šalčiai ir tokios bjaurios ligos. Ir pasirodė jai, kad jos išblyškęs berniukas, mėlynomis, kaip linų žiedas, akimis, iš tolo tiesia prie jos rankas ir šaukia: „Kad norėsi, mama, tai išgelbėsi mane, kad nenorėsi, tai neišgelbėsi. Antanas sveikas ir stiprus, pinigus savo turės, o aš dabar neturiu nė pinigų, nė sveikatos. Eisiu ant krašto svieto, prapulsiu amžinai”. Atsisėdo ant akmens, nebenusiturėdama ant kojų. Diena atėjo vakarop, ant tamsaus dangaus blizgėjo žvaigždės, ore kilo kvapas nuo žolių ir šieno. Ir rodės jai, tartum ji mato, kaip jos vaikas, jos mylimasis vaikas, pludinėja po svetimus kraštus. Tėvo nepažinojo, bet atsigrįžta į motiną ir sako: „Negelbėjai manęs, mama, oi negelbėjai manęs našlaičio, nepažįstančiojo savo tėvo!”. Štai ir varnos su varnais lakioja, kaip debesys, apie tolimą kapelį, viršum geltono kapelio, be kryžiaus ir be žolynų… Sustojo, kaip didelis debesys, varnos ir juodi varnai viršum baltojo bernelio, jauno kareivio, kapo ir kraksi, kraksi, kraksi…
Pašoko nuo akmens. Nusprendė eiti Anapilin pasimatyti su Pranuku ir pasikalbėti su advokatu.
– Pasikalbėsiu su juo pati – manė – rankas ir kelius jam pabučiuosiu, kad už tuos pinigus, kur jau daviau, padarytų, kas reikia, daugiau nebreikalautų…
Girdėjo, šiandien Jono dėdė, Povilas Gozdava, sakė kitam ūkininkui, kad apie antruosius gaidžius išeisiąs miestan pasikalbėti su advokatu. Eisiąs pėsčias, nes negalima esą imti arklio nuo arklo. Ji susitiks jį kur ant kelio ir kartu keliaus miestan ir pas advokatą.
Bet, ar imti su savim Antanuko pinigus, ar ne imti? Gal geriau neimti? O gal dėl viso ko pasiimti?
Nakty, kai visi troboje buvo sumigę ir Antaniukas kriokė prie krosnies ant šiaudinės, Ulijona nužliaušė nuo krosnies ir basa, ant pirštų pradėjo gretintis prie kamaros durų. Pasilenkus, susitraukus, kaip vagis įlindo kamaron ir pripuolė prie savo skrynios. Jos sunus šiuokart jau nebestovėjo su uždegta skala. Kaip vagis, patamsy ir tyliai atadarė ji skrynelę, apgrebinėjo ant dugno pančeką su pinigais ir neatrišdama ažuslėpė ažantin. Jos veidas degė, rankos drebėjo. Niekados savo gyvenime nebuvo vogusi. Dabar rodės, kad savo sūnų apvagia.
– Dieve, susimylėk ant manęs nusidėjėlės! – šnibždėjo.