Mėšlavežis

Prasidėjo jau darbas: eina, niūka valktis po valkčio. „Vežimų nemaža, nepataikaus darbininkai” – taip sau nusprendęs gaspadorius, dar valandikę pastovėjęs po pastoge, nuėjo į vidų. Jis moka gerai „pasirundyti”; žino, kad darbas jo užstatytas eis kaip laikrodis. Jis žino, kurį darbininką kuomet reikia pabarti, kuomet prie darbo paraginti, kuriam paskirti sunkesnį darbą, kuriam lengvesnį. Už tokį gerą „rundą” ima geriausią ordinariją ir algos pusantro šimto. Šįryt sustatęs darbininkus visus prie vieno darbo gali dabar nebesirūpinti .

Lauke lyja, pila, vėjas ūžia; stori debesys plaukia pavėjui, žerdami valandomis stambiais lašais, valandomis rodos by lengviaus, kaip tik ūkas¹⁶ dulkina¹⁷ ir vėl užeina didžiau, vėl mažiau; bet visiškai nenustoja lyjus. Tokiu oru labai maigu miegoti¹⁸ – miegti, miegti ir kaskart daugiau nori. Rodos, jau atsibusi, nori atsikelti atgal akys merkiasi, širdis salsta¹⁹ miegas be jokios soties²⁰.

Gaspadorius, pasivalgęs pusrytį, atsigulęs į lovą, šiltai užsiklojęs miegojo, pūravo ramiai ligi priešpiečio. Būtų dar pūtęs į akį toliau, bet įėjusi dvariškė motriška ėmė su jo pačia balsiai kalbėtis.

– Dieve saugok, kokia diena! Ar tvanas jau ir bus… – kalbėjo moteriškė – norėjau kiaulėms žolės pasirinkti… Nespėjau į daržą, kaip ir permerkė kiaurai… U-titi! Kaip čia šilta prie tamstų…

– Sodrus mat lietus… O neperstojo nė minutėlės – šnekėjo gaspadorienė²¹, žiūrėdama pro langą.

– Neduok, Dieve, koks mėšlavežis – tęsė moteriškė – ne tiek žmonėms bjauru, kaip arkliams: tuos tai jau visai privarys… Iš laidario kol ištraukia, kiek arklius plaka, gaila žiūrėti, o į dirvas, į tokius kalnus, molynus… Ant vietos gal arklys kristi…

– Blogai, kad pasitaiso negeri orai labiaus tokiam darbui – pritarė gaspadorienė – bėda arkliams, bet ne pyragai nė žmonėms…

Gaspadorius, prabudęs, akis praverdamas, pusmirkomis būdraudamas, klausėsi bobų kalbos; paskui rąžydamasis²², žiovaudamas pratarė:

– A! Kad miegojau tai miegojau! šiandien miegok ir norėk…

– Gerai ir pūtei į akį – tarė pati – juk jau vienuolikta.

– Šiandien miego tikt ir diena, kas turi laiko – tarė motriškė – ir aš taip norėjau miego, norėjau valandikę kristi prasnausti, bet su tomis bieso kiaulėmis…Kad bent kas po valandą paganytų… Aš tokio būrio kiaulių nevaliosiu šerti uždarytas… Vis žoles rinkti…