Žvirbliai

Vieną dieną nutūpė ties tomis sląstoms pataitė ieškodama medegos lizdui; kraipo galvą, žiūri tai viena, tai kita akim, švytuoja uodegaite ir pamatė ant sląstų dugno kelioliką miežinių grūdų. Miežiai žvirbliui, prilesusiam kirmėlaičių, taipgi gardu, kaip žmogui, privalgiusiam mėsos gabalėlis sūrio. Pataitė pasigodėjo, įšoko i sląstus, o tuo tarpu – trinkt ir uždengė ją nuolaidžioji plyta. Endriukas to tiktai ir laukė, iš tolo tykodamas, tuojau pribėgo, išsiėmė iš sląstų auką, kurios širdis plakė iš baimės, nusuko jai galvą, nupešė plunksnas, valgė iki paskutinio kaulelio: padarė kaip katinas ir vanagas. Ką darysi? Bado tiesos vienokios pas visus ir alkanas sutvėrimas nepasigailės kitų sutvėrimų.

Taigi iš visos šeimynos, išperėtos gluosnio skylėje liko tik vyresnysis sūnus, tas pats, kur taip ilgai tupėjo įsipainiojęs lizde. Senis tėvas antrą kartą įsteigė gimtinę vietą ir vėl liedamas prakaitą, dirbo dėl vaikų, kada išlikęs jo sūnus pajuto širdyje taipgi meilės ugnį, tai yra reikalą atsigimimo veislės. Teisybę pasakius, ne kokią pasirinko sau bičiulę, kokią ten pliuškę, su kuria atliko kelionę per visą kaimą. Kas gal žinoti, kam ta žvirblaitė jį taip vadžiojo? Gal tai moterų išdykumas, o gal gudrumas. Buvo, mat, persiskyrus su vyru, o tokios turi labai keistus norus. Kartais tupėjo kur ant stogo ir jis meilinosi, sukosi, o ji rodosi kalbėjo jam neišpasakytus daiktus apie platonišką meilę⁶⁰ apie pasišventimą numylėtai esybei, apie jausmo bešalystę. Kitas žvirblis tik nusijuoktų, bet šitas – jaunas, nesugėdęs da, įsimylėjo be galo.

Pagyveno aukštuose dvaro kluonuose ir jis prašė jos, ar nesutiktų susikrauti ten lizdą aukštai už sparo. Tas aukštumas jai gana patiko, gal mėgo nakties laike pasižiūrėt į mėnulį, į žvaigždes ant dangaus. Vienok buvo tai neišpasakytai nerviška pataitė, labai jautri viskam. Tuojau pirmą naktį pergandino ją katė su savo žibančiomis akimis, uostinėjanti, žiūrinėjanti į kiekvieną skylę ir mikliai kabinėdamasi nuo lotos⁶¹ ant lotos. Paskui, nuėjus katei, atlėkė pelėda, labai rūpestinga medžiotoja naktimis. O vėl kluone valkiojosi kiaunė, žvėris stiprus, drąsus, miklus ir godus kraujo. Nė kokiu būdu negalima gyvent tokiuose namuose!

Maždaug tą patį prityrė juodu perbuvę vieną naktį ant kraigo dvaro ir karčiamos.

Tvartuose buvo šiek tiek mažiau pavojaus. Kas iš to, naktyje kaip kada karvės apsiveršiuoja, kumelės atsiveda, o per kiaurą naktį girdėt barškėjimas kamanų, brizgilų, mykimas galvijų, dundėjimas arklių kanopų, žvengimas eržilų. Visur vis kokia nors plynia⁶² kenkė, baugino nelaimės, rodosi priešingos galybės tik laukė tos poros žvirblių. Neduok Dieve ieškot sau gyvenimo ir da klaustis tame dalyke savo pačios!

Tūlą laiką⁶³ tikėjosi, kad žvirblis gali visai ramiai apsibūt po garnio lizdu: arti tokio stipraus ir visur gerbiamo paukščio, juk tai negali būti nė kokio pavojaus. Tuo tarpu tas garnys ne vienąkart, ištiesęs savo ilgą kaklą, čiupinėjo snapu lizdo šonus, išiminėjo išperėtus ten da plikus žvirbliukus ir dalino juos savo labai ėdriems vaikams. Negalimas, daiktas, gyvent su tokiu kaimynu!

Žvirblis jau nežinojo nė ką daryt, kur rast gyvenimą, tinkantį visiems reikalavimams jo ir išdykusios pataitės, kuri jam aiškiai davė suprast, kad velyk visai netekėt už vyro, jei paskui reiktų gyvent kokioje nesmagioje skylėje. Lipšni ant meilės žvirblaitė nuvedė pagalios savo jaunikį ant bažnyčios, kuri buvo toli nuo kaimo, pašalyje. Čia abudu atsitūpė ant briaunos lango, pro kurį matyt buvo bažnyčios vidus. Namas talpus, šviesus, ramus, jame viešpatauja iškilminga tyluma. Tokioje vietoje puiku būt gyvent; sunku jau rasti geresnį prisiglaudimą paukščiams, turintiems sviete tiek daug priešininkų. Susikrovus čia lizdą, gali tikėtis, kad nė kiaušinių, nė vaikų nieks nenuskriaus. Abudu kraipė galvas, uodegaites, čiauškėjo ir labai akyvai dairėsi po bažnyčios vidų, tuokart apšviestą saulės spindulių. Paskui aplėkė aplink, tūpdami ant kiekvieno lango, nes tikėjosi, rasią kokią skylę, kokį išmuštą langą, pro kurį galima būtų įeit. Viskas perniek! Niekur negalėjo žvirbliai prisitaikyt.

Bet netoli nuo bažnyčios, ant šventoriaus, stovėjo aukšta koplytėlė, kalkėmis nubaltinta, su stogeliu, o joje stovėjo paveikslas vienos šventosios, mėlynais rūbais aprėdytos su lelija rankoje. Mūs žvirbliai susikrovė lizdą po tuo stogeliu.

Vasarą, šventomis dienomis, per mišias žmonės, negalėdami sutilpt bažnyčioje, stovėdavo lauke, kimšosi ir aplink tą koplytėlę. Čia klupsti⁶⁴ kalbėjo rožančių, meldėsi iš knygų, giedojo giesmes ir ne vienąkart tuomet žvirblis, pasipūtęs, tūpdavo ant koplytėlės stogo ir nuleidęs sparnus, kraipėsi čiauškėdamas: „Čir, čir!”. Ne viens vaikas, atėjęs čion su motina, per visą šventimą nenuleido nuo paukščio akių. Vienok nė vienam išdykėliui nė į galvą neatėjo pasiekt lizdą, kursai per šventosios paveiksią tapo nepaliečiamu. Matyt, galimas daiktas apmalšint žmonių godumą ir išdykumą.

Tikinčios širdys graudinosi, iš krūtinių veržėsi gailesčio atsidūsėjimai, o čia žvirblis parlėkė kažin iš kur, parnešdamas vaikams peno. Po koplytėlės stogeliu girdėt buvo tada linksmas cypimas penimų žvirbliukų.

Kartais, po visam, žmonės, be kepurių sustoję prie koplytėlės, kalbėjo apie tuos žvirblius. Vienas ūkininkas tvirtino, kad žvirblių nereikia gailėtis, nes tai jie atnešė vinis Viešpačiui prikalt; bet kitas tuoj uždarė jam burną, tarydams: „Jei kas išimtų žvirbliuką iš šventos vietos, tai tam per septynis metus nesisektų”.

Pradžioje rugsėjo išpuolė atlaidai, ant kurių kasmet prisirinkdavo labai daug žmonių, ypač, jog tuomet ir oras stovi gražus ir laukų darbai beveik atlikti.

Klebonas – geras žmogelis – rūpinosi apie bažnyčią ir paketino apvalyt ją ir padailint. Tiktai pinigų tam dalykui paskirtų buvo taip maža, kad nė šnekos negalėjo būti parsivest kokį meisterį. Viską turės atlikt patys. Klebonas nuvažiavo į miestą, pripirko dažinių, žibučių ir visą darbą pavedė vargamistrai⁶⁵, špitolninkui⁶⁶ Blažiui ir dešimties metų vaikui, Praniukui, savo augintiniui.

Jau penkias dienas prieš atlaidus bažnyčioje buvo didelis triukšmas. Vargamistra su Blažiu laipiojo aukštai kopėčiomis, leido žemyn aniolus⁶⁷, šventuosius, dulkino juos, mazgojo, dažė, auksavo, dirbo jiems nutrūkusias dalis. Praniukas taipgi triūsė, ypač prie dažymo, kas, matoma, jam labai patiko.

Jau viskas buvo prirengta, kaip klebonas apeidamas aplink bažnyčią užtėmyjo šventosios paveikslą koplyčioje. Tuojau liepė Praniukui pristatyt kopėčias ir ką tik reikia, atnaujint, nudažyt. Vaikui dukart tokių dalykų sakyt nereikėjo. Netiktai ką šventosios rūbus mėlynai nudažė, bet da iš savo galvos pridėjo žibučių ir marginių. Pabaigęs ir džiaugdamasis iš savo darbo, pasistiebė šiek tiek aukščiau ir dirstelėjo į lizdą žvirblių, kurie buvo jau su plunksnomis ir rengėsi išlėkt. Praniukui atėjo į galvą ypatinga mintis: „Tie pilki žvirbliai būtų kur kas gražesni, kad turėtų, sakysiu, pilvus žalius, raudonas strėnas, sparnelius mėlynus, o galvas ir uodegas auksines”. Tokiam artistui darbas nuo minties netoli. Ne po ilgam visi šeši žvirbliukai buvo nudažyti taip, kaip vaikui išrodė gražiau.

Atėjo atlaidai. Nuo pat ryto skambėjo varpai, bažnyčioje buvo pilna žmonių, daugelis stovėjo ant šventoriaus. Kaip paprastai per atlaidus, vieni atsiklaupę arba stati meldėsi, kiti keliais ėjo apie bažnyčią, valė nuo nusidėjimų dvasią, kiti giedojo, o buvo ir tokių, kurie per tokią kamšatį pramiegojo didesnę šventimo dalį.

Per pačius pietus, svarbiausią šventimo dalį, jauni žvirbliukai apleido lizdą, pradėjo šokinėt ant koplytėlės stogo, lakiot ant medžių, ant bažnyčios briaunų. Kas per daiktas! Paukščiai su auksinėmis uodegomis užėmė dabar bažnyčioje atidą visų tikinčiųjų. Žmonės vieni kitiems rodė pirštais, negalėdami numanyt, iš kur atsirado paukščiukai, taip gražiai margi. Liovė visi meldęsi ir stebėjosi, žiūrėdami į puikius paukščius, kurie turi vienok žvirblių balsą. Ką čia šnekėt, kad ir kregždės, kurios niekad neturi laiko, stabteldavo pažiūrėt į tuos stebuklus.

Turbūt greit pasklido žinia tarp žvirblių apie ypatingus paukščius, nes būriais lėkė iš kaimo pas bažnyčią.

Tėvai išmargintų vaikų stebėjosi ir pyko už tai, ką regi. Tėvas suko aplink mažuosius, žiūrėjo atsidėjęs, o paskui, atsikreipęs į žvirblių būrį. Rodos aiškino jiems, kad nesuprantąs, kokiu būdu atsirado ant svieto tokie ypatingi vaikai. Motina vėl lyg per verksmus skundėsi pilnu nusiminimo balsu. Iš tikro, galėjo vargšei rūpėt, kaip tai ji tikro kraujo žvirblaitė, turėdama vyrą žvirblį, išperėjo ir užaugino vaikus ne žvirblius.

Jauni, margi žvirbliukai šokinėjo, lakiojo nė kam ko, nesuprasdami, kas pasidarė ir manydami, kad ant svieto turi būt taip, kaip yra: žemai būrys nusistebėjusių žmonių, aukštai – ant medžių ir bažnyčios – būrys taipgi nusistebėjusių žvirblių. Pakilo labai didelis triukšmas, ypač po visam.

Žvirbliukai da daugiau laimėjo garbės akyse žmonių, nes išperėti pas bažnyčią. Vienas kitas norėjo tą atsitikimą laikyt per stebuklą ir jau dvasios gilumoje savęs klausė: „Kas tai yra? Kažin, ar tai žmonėms į gerą, ar į piktą?

Tik vienas Praniukas, kunigo augintinis, žinojo slėpinį atsiradimo tokių gražių paukščių.

Kas tiktai buvo bažnyčioje, turėjo stabtelt ir stebėtis į nudažytus žvirblius, kurie nuo saulės da aiškiau žibėjo.

Čia buvo ir inteligencija – dvaro ponai. Kaip žmonės buvo labiau palinkę matyti tame atsitikime stebuklą, taip vėl apšviestieji norėjo čia rasti paprastai prigimtas tiesas.

Buvo ten koks pons Raimundas, kuris mokinosi ūkininkystės aukštesnėje mokykloje ir gyrėsi, gerai pažįstąs savo krašto paukščius ir žoles. Taigi klausinėjo jį iš visų pusių:

– Pons Raimunde, kas tie per paukščiai?

Prisidėjo ponas Raimundas prie akių binoklį⁶⁸ ir ilgai žiūrėjo į žvirbliuką, tupintį arčiausiai ant briaunos bažnyčios lango. Paskui provincijos ornitologas,⁶⁹ atsikreipęs į būrelį klausiančių ponių, rimtai tarė:

– O, tai labai ypatingas paukštis, jis bus tarp veislės pyrrhula ir veislės fringulal Man rodosi, aš pirmas randu tą paukštį, o dėl to galėsiu duot jam vardą pyrrhula-fingula Raymund.

Visi, gerbdami mokintą žmogų, klausė. Tik Praniukas, kuris mokėjo daug lotyniškų žodžių, drąsiai atsiliepė:

– Ką tamsta šneki? Tas paukštis vadinasi lotyniškai passer domesticus pietus⁷⁰…. Juk pingo, pinxi, pietum, pingere – margint, o aš pats savo rankomis numarginau tuos paukščius lizde. Ar negražus, ką?

Ponas Raimundas, kuris jau ketino duot rublį tam, kas pagautų gražų paukščiuką, nuleido nosį ir inteligencija tylėdama nuėjo nuo šventoriaus. Žmonės, patyrę viską nuo Praniuko, taipgi išsiskirstė namo.

Tiktai dabar, prasitraukus žmonėms, visas žvirblių pulkas, tarytum audra, supuolė ant tų paukščiukų, kurie būdami žvirbliais, dėvėjo rūbus ne žvirblių. Žvirblių susirinkimas nusprendė turbūt, kad tokius persivertėlius reikia nužudyt. —