Žvirbliai

Ilgesnis pabuvimas prigimtame lizde niekad niekam į piktą neišeina: vyriausias sūnus suaugo, parėjo į protą ir žengė į svietą kaipo paukštis visai gražiai užaugintas, ką galima buvo patėmyt⁵² paskiau.

Kiti jo broliai ir sesers prisilaikė da kokį laiką kluono stogo ir seno gluosnio šakučių; paskui pasileido toliau, pradėjo naudot iš svieto, kuris jauniems žvirbliams rodėsi labai gražus. Tiek daug šviesos, oro, plačios apskritys, tiek visur draugystės – nepažįstamų, o ypatingų sutvėrimų; nežinai, nė ką pirma daryt.

Pagal žvirblių jaunuomenės pažiūras seniai per daug jau buvę atsargūs ir be reikalo jau taip išsigandę bėgdavo, kiekkart prisiartino žmogus, šuo arba katė. Ir jauni paukščiai taip protavo.

– Žvirbliai gyvena išvien su vištomis, kalakutais, antimis ir žąsimis, o vėl tie paukščiai gražiai sutinka su karvėmis, šunimis, kiaulėmis ir su žmogum, taigi nėr ko žvirbliui bijotis keturkojų ir žmonių.

Ne vienas jaunikaitis dingo per neprityrimą ir kvailumą, kitas ir per išdykumą; ne viena mergelė tapo auka savo nesupratimo. Ir tai teisybė, kad jaunai inteligencijai per sunku atskirt katiną nuo šuniuko arba paršiuko. Daug žvirblių turi prapult iki užaugs vienas, kuris mokės išmintingai gyvent.

Šeimyna, išperėta gluosnio skylėje, susipažino su įvairiais jaunais žvirbliais ir ėmė linksmintis ir pramogaut.

Tiems paukščiams smagiausia buvo maudyklė sausa – smiltyse ir dulkėse arba šlapia – balos vandenyje. Taigi didelis būrys jaunimo, o su juo ir kiti seniai, lengvadūšiai žvirbliai rinkdavosi ties vištininku, kur buvo vištų iškuistos gūžtos.

Čia tai da gyvenims vyriškiems ir moteriškiems geltonsnapiams, nes, linksmai besikuičiant ir besiplazdenant, galima ir pasičiulbėt šį tą ir praleisti kelias valandas, nereikalaujančias alsinimo⁵³ minčių ir kankinimo proto. Ne vienas senesnis žvirblis, rimtai manantis, pralėkdamas, matė, kas žemai darosi ir smarkiai, trumpai, o aiškiai persergėjo vėjagalvius, kad pasienyje sėlina katinas.

Teisybė, veidmainys katinas buvo pasienyje, apsimetęs, būk visai nežiūrįs į žvirblių siautimą, gulėjo ne kaip gyvulys, tiktai kaip koks negyvas daiktas; tuo tarpu matė jis gerai viską, troško kąsnelio, rijo seilę ir taisė nagus. Staiga – op! Šoko prie gūžtų ir girdėt buvo tiktai nesmagus ausims: „Či, či, či!”. Tai vienas lengvadūšis graudžiai rėkė katino dantyse.

Ne tiek nuo paties užpuolimo, kiek nuo to riksmo kenčiančio artimo, susiprato lengvatikiai. Pakilo visi ir su plakančiomis širdimis nulėkė ant tvoros, iš kur akimis pilnomis mirtinos baimės ir persigandimo žiūrėjo į vištininką. Baisi drama!… Katinas su žvirbliu dantyse mikliai ir greit užšoko ant vištininko stogo ir kramtė savo auką, kurios tik plunksneles vėjas nešiojo. Lemta buvo taip pražūti vienam tų brolių, kurie buvo užgimę ir užaugę gluosnio skylėje.

Antram broliui atėjo kažin kas į galvą: išėjo iš kaimo ir prapuolė kažin kur, jau nieks apie jį nė negirdėjo. Trys sesers pateko svieto smagumams ir labai linksmai gyveno tarp garbintojų. Pirmiausia vieta susirinkimų tos blizgančios jaunuomenės buvo dabar šulinio apygarda. Vištininką jau prasilenkdavo dėl katino, už tai gi šulinyje įsteigė žvirbliai tikrą pirtį. Ant to sporto⁵⁴ buvo tuomet mada, taigi kiekvienas, prigulįs prie draugystės, skubino prie šulinio, kaip numylėtos vietos suėjimų, kur galima buvo susitikti su būreliu linksmų žvirbliukų ir labai skaisčių žvirbliukių. Linksminosi ten iš tikros širdies, nelyginant žmonės kokiose maudyklėse. Merginoms, žinomas daiktas, ypač rūpėjo pagauti tam sezone vyrą. Ne vienas, matydamas tokį žvirblių pliaukšėjimą, galėjo sakyti, kad tai kokia veislė žąsų arba kitokių vandens paukščių. Ypač per daug maudėsi gražioji lytis, kažin ar tik ne dėl to, kad vyrai aiškiau matytų jųjų liemenį ir sudėjimą viso kūno: nes kaip peršlapusios plunksnelės prilimpa prie kūno, tai paukščiukė išrodo lyg nuoga būtų.

Viena pažįstamų mums seserų – o maudėsi, o pliuškino balutėje ties šulinio loviais ir taip peršlapo, kad nebegalėjo jau nė palėkti.

– O, neišmanėle! Kaip tu gali daryti kaip žąsis, būdama tik žvirbliukė? – barė ją iš tolo viena rimta žvirblienė.

Bet visas jaunimas pradėjo tiktai juoktis iš senės žodžių.

– O, o! Mes jau kitokie! – šaukė jaunuomenė. – Tempora mutantur et nos cum illis⁵⁵ mes einame drauge su progresu ir amžiaus dvasia.

Kur tau jauna žvirbliuke, emancipuota⁵⁶, klausys, ką kalba sena žvirblienė: maudėsi baloje kasdien ir gana.

Vienąkart visai netikėtai išvarė iš tvarto pagirdyt prie šulinio veršiukus. Kas nepažįsta tų kvailių keturkojų su drėgna nosim, išverstomis akimis ir ausimis, primenančiomis asilą? Ištroškę vandens, išbėgo iš tvarto, stumdėsi, spardėsi, šokinėjo ir bėgo prie šulinio. Užrietę uodegas, mykia, o skubina, o bėga. Toks veršis ne tik ką nieko nemano, bet nieko nė nemato, negirdi, kas aplinkui darosi.

Pamatę juos, žvirbliai, nors nedaug ką išmintingesni už veršius, šoko šalin; kurie nebuvo permirkę maudyklėje, nulėkė; tiktai ta viena žvirbliukė negalėjo išlipt iš purvyno ir veltui plazdeno sparneliais. Balti, žali, juodi veršiai pribėgę, lenda per viens kitą prie šulinio lovio, ir da stumdosi, kaip tikri veršiai.

Atsitiko vėl nelaimė: kvailas veršis užsistojo ant žvirbliukės ir ramiai stovėdamas gėrė iš lovio vandenį. Veršis atsitraukė, o žvirbliukė, įminta į purvyną, raitėsi mirties kančiose ir neužilgo nusibaigė. Jos kūnas ilgą laiką gulėjo prie šulinio, iki sukirmijęs ir supuvęs sugrįžo vėl į žemę. Tikrai liūdnas galas – purvyne ir nuo veršio!

– Kiek mūs pražūva, kiek mūs pražūva! – kalbėjo, tupėdamas ant tvoros žvirblis-galvočius. – Kad ne baisios nelaimės, kad ne mūs kvailumas, tai žvirblių veislė neužilgo apimtų visą svietą.

– O kam kvailiai tur gyvent? Ėda tik ir neduoda gyvent kitiems – atsakė greta tupėdamas kitas žvirblis, žinomas savo praktiškomis pažiūromis. – Pagal mano nuomonę, mažiausiai tūkstantis kvailių tur pražūt, iki užaugs vienas toks gudrus žvirblis, kurio nieks ant pelų nesugaus. Jei veislė niekai, tai velyk⁵⁷ jos visai nebūtų!

Labai iš lėto ir labai sunkiai išmokstame gyvent. Tūli žvirbliai iš jaunosios gentkartės⁵⁸ tuoj persitikrino, kad pakalnėse labai pavojinga, kad reikia, kiek galint, prasilenkt pažemių, o gyvent aukščiau: ant medžių, stogų, tvorų.

Tokią pažiūrą išreiškė vienas jaunas žvirblis, maždaug palinkęs prie poezijos, ir tolydžio visiems aiškino, kad paukštis tik tam turi sparnus, kad aukštyn kiltų. Šita idėja greit paplito ir jaunos žvirblaitės pirmiausios ėmė gvildeni aukštesnius gyvenimo siekius. Pasekmės to buvo tokios, kad žvirblių susirinkimai persikėlė ant liepos, kur nuo ryto iki vakaro buvo neišpasakytas riksmas. Čion vaikai kokių dviejų šimtų lizdų įsteigė sau tikrą klubą, o kartais sulėkdavo ten tokia daugybė žvirblių, kad metęs akmeniu vis pataikytum į vieną.

Suėjimai tie neužsislėpė nuo vanago, paukščio, panašaus į gegutę, o kuris iš artimiausios girios atlėkdavo čion kartais pamedžiot. Neišpasakytai drąsus, išmintingas ir gudrus kraujagerys niekad neperlėkė per kiemą veltui. Jį išvydus apimdavo mirtina baimė visus mažesniuosius paukščius, o seniai žvirbliai slėpėsi į pelių volas. Užklupus tam nemielaširdingam sutvėrimui, vienintelė pagelba lįst į erškėčius ir pasislėpti tarp susipynusių šakų.

Ne visiems paukšteliams prigimimas davė tokius sparnus, kaip kregždei: tiktai ką vienos kregždės tyčiojosi iš vanago, o gi net mažumėlį subjaurindavo jam atsilankyme apygardose, apgyventose žmonių, naminių gyvuolių ir žvirblių.

Toji plati liepa ties svirnu, kurioje čiauškėjo šimtai žvirblių, ne vieną kartą regėjo baisias scenas praliejimo kraujo. Kraujagerys vanagas neužpuldavo čia iš viršaus: lėkė jis pažeme, tarp trobų ir staiga pasirodydavo po žemutiniais liepos lapais. Tada tarp lapų galima buvo išgirsti riksmą, neišpasakytą cypimą. Ant to baimės balso tuojau atlėkdavo kregždės ir su didele drąsa plūdo užpuoliką, o tūlos, pakilusios aukštai, aukštai, puldavo iš ten labai greitai ir šiurkščiu riksmu mėgdžiojo užpuolimą mažų paukštelių ant priešininko; bet tuojau ir da greičiau bėgdavo nuo jo šalin.

Jeigu jau žvirbliai išsigandę, jeigu kregždė išlėkė į laukus ir davė baimės ženklą, tai jau turbūt kas negero. Visados aukštai ir puikiai iškėlęs ir galvą ir ugnies akimis žiūrintis į svietą gaidys, net ir tas, kiemo monarchas, suriko: „Kur, kur!” – ir susikūprinęs šoko bėgt. Persigandusios pereklės šaukė vaikus po sparnu, bėgo su jais į krūmus. Karveliai, suploję sparnus, vieni išlėkė į padanges, kiti sumišime sulindo į atidarytus kluonus, tvartus, karvelidę.

Vanagas šitas tik žvirbliams pavojingas; bet didesni paukščiai, išgirdę kregždžių riksmą, manė, buk čia esąs baisesnis koks kraujagerys: juk galėjo būt anas galiūnas, vadinamas karvelėdžiu, arba vištėdžiu – astur palumbarius⁵⁹.

Dabar ir vėl viena iš seserų, užgimusio gluosnio skylėje, galą gavo pakliuvusi į vanago nagus; išsinešė ją į laukus tarp javų ir ten, ant ežės suėdė, palikdamas tik keletą sukruvintų plunksnelių.

Gal nors trečioji sesuo, kuri pergyveno ir apraudojo dvi seseris ir du brolius, sulauks pilnų metų, ištekės už vyro ir atliks priderančiai gyvenimo užduotis? Na, ta trečioji taipgi dingo kaip menkniekis. Susibučiavo ji su vienu jaunikaičiu, kuris tikrai buvo pasirengęs vesti, ir po tų liūdnų šeimynoje atsitikimų nulėkė drauge su savo jaunikiu į kaimą, norėdama gyvent toli nuo dvaro triukšmo. Vienas tylus kiemelis pasirodė visai tam tinkąs. Tokia rami buvo vietelė: ant kiemo vaikštinėjo keturios vištos su gaidžiu, o labai sutingęs šuo, sutvėrimas ant visko atšalęs, nė naktį nelojo.

Kas bėgo nuo svieto triukšmo, didelių draugysčių, tas galėjo čia visiškai pasikakint.

Buto pastogėje kabojo šiaudinėje pintinėje sūris, nors baltas, bet nuo musių juodavo iš tolo. Priemenėje pora kregždžių turėjo lizdą. Katės nematyt ir vieta iš visų pusių buvo smagi. Už buto buvo mažas sodelis, apie dešimtį slyvų, kelios kriaušės, kelios obels, o ant tų medžių – begalės kirmėlaičių.

Žmogus pats kvailas, ant visko atšalęs; pati jo – da kvailesnė ir da labiau atšalusi; abudu būdavo visą dieną lauke, o nors sunkiai dirbo, kentė didį vargą. Vyresnysis jų sūnus Jonukas, ganė vienui vieną karvutę, ką tik gyvą – vieni tik kaulai.

Antras sūnus, Endriukas, šešių metų vaikas, su purvinais marškiniais, vienas sau sergėjo visą tą gyvatą. Skylėtame kluono stoge perėjosi viena tik pora žvirblių.

Štai tas mažas Endriukas rodosi vienintelis žiūrėjo, kas dedasi aplink. Sode dairėsi, ar nėra ant medžių žalių da slyvų, kriaušių ir obuolių, o čia jų neradęs, perlipdavo per tvorą į kaimyno sodą ir čia negaišavo. Apsigyvenusių kluono stoge žvirblių kažin kodėl jis nematė, o naujai atsiradusią porą tuoj užtėmijo. Kregždės tai paukščiai šventi, kurių po stogu žmogaus nepaliks nieko pikto, ir Endriukas gerai tai žinojo; už tai gi žvirbliai – prakeiktieji piktadariai – visada galėjo laukt nuo jo ko nors pikto.

Mūsų jaunavedžių pora, ketanti čia susikraut lizdą, švaistėsi tai sode, tai ant kiemo, pilno sąšlavų ir visokių šiukšlių. Taigi Endriuks ant to kiemo užtaisė sląstas: sustatė ant žemės keturias plytas, o ant jų nuolaidžiai uždėjo penktą, paspyręs ją plonu šipuliu.