Žvirbliai

O ką gi veikia vyras? Sakysit, ūžia tuo tarpu kur už namų ir iš pilnos taurės geria gyvenimo saldumus? Kur tau! Žvirblis priguli prie tų sutvėrimų kurie neturi tiek pajėgų, kad galėtų iškišt nosį už prigimimo tiesų: nežino jis visai priežodžio, et haec facienda et illa nori omittenda⁴¹. Arba tupėjo ant gluosnio šakutės, arba ant kraigo netoli nuo lizdo, atsiliepdamas „čir, čir, čir,” t. y.: „Aš visada prisitaisęs gint namus ir jų dievus” – arba kartais trumpam laikui užsidėdavo bindolikus, apsisekdavo sijoną, užlipdavo ant šeimynos guolio ir užvaduodavo pačią. Kad tai visos gautų sau tokį vyrą, kaip tas žvirblis!

Ant galo iš kiaušinio, gulinčio po pat motinos širdim, pradėjo lįst pirmutinis sūnelis, cypiantis nuogalius. Nudžiugusi žvirblienė nenorėjo tikėt savo akimis, kad išsipildė jos svajonių svajonė.

Pakilo nuo lizdo, prasitraukė šiek tiek į šalį ir pamatė gabalėlį gyvo kūno. Susigraudinusi kaipo motina suriko. Išgirdęs riksmą, pargrįžo į lizdą pats tėvas. Tik ką užgimęs nuogalius, panašesnis greičiaus į pelę, ne kaip į paukštį, pripildė neišpasakytu džiaugsmu tėvų širdis. Iš tikrųjų, tai nebuvo ką taip labai mylėt! Tėvas, nudžiugęs, tarytum jį kas ant šimto arklių pasodino, tuojau išlėkė iš lizdo ir neužilgo sugrįžo, nešdamas snape didelę, riebią kaip kukulis kirmėlaitę: da buvo gyva ir raitėsi. Kūdikis plačiai išsižiojo, o abudu tėvai drauge įkimšo jam į gerklę bjaurią baidyklę. Valgyt tai pirmiausia žvirblio pareiga. Užsiturįs žvirblis ir kvailas žmogus vienos vertybės – kiekvienas savotiškai. Tiktai, gaila, sunkiau rast užsiturintį žvirblį, ne kaip kvailą žmogų.

Iki vakaro, užgimė da penketas žvirbliukų. Ant giedro dangaus užtekėjo mėnulis, jo spinduliai įsiveržė ir į tą tamsią skylę, o susigraudinusiai motinai tupinčiai lizde, rodėsi, jog dangus šviečia tiktai dėl to, kad atsirado ant svieto šešetas žvirbliukų, jos vaikų.

Tėvas pritūpęs ant krašto lizdo snaudė, pasielgdamas kaipo tikras ricierius⁴².

Paukščių svietas pasidaugino trimis žvirblių sūnumis ir trimis dukterimis.

Ant rytojaus neišpasakytai džiaugėsi tėvai, kada vaikai, praplėšę iš miego akis, ėmė šaukt: „Ėsti, ėsti, ėsti!”. Motina, kaip paprastai motinos, greičiau išreiškė savo jausmus glamonėjimu, ne kaip darbu – žinomas moterų idealizmas. Ar tai maža, kad suteikė vyrui laimę, o svietui davė šešetą vaikų?

Tėvas smarkiai ėmėsi prie valdymo namų ir prižiūrėjimo giminės dalykų: iš kur imsi, iš ten imsi, o lizde bado būti negal. Laužyk, tėvai galvą, dirbk, skolink, vok, O duok valgyt!

Žvirblių vaikams tinka tiktai mėsa: riebios ir gardžios kirmėlaitės, o mėsa niekur nėr pigesnė už daržoves.

Kokias medžiokles turėjo ruošti žvirblis-tėvas, idant vaikai būtų sotūs! Vaikučiai, Dievui dėkui, buvo sveiki ir gerai valgė: suvalgydavo viską, ką gaudavo nuo tėvų ir da prašydavo daugiau. Šimtai kirmėlaičių ir įvairių minkštų vabalėlių dingo pilvuose besočių, o jie da cypė ir išžioję nasrus reikalavo ėst. Galima visai parbaigti sveikatą prie tokių sunkių pareigų pakakinimo⁴³ visų mylimų vaikučių reikalų.

Tėvas, kartais nusidirbęs, prisidėdavo prie draugystės žvirblių, prisilaikančių celibato⁴⁴ – tikrai išmintingų paukščių. Toks poilsis niekad neišeidavo jam į gerą, nes šeimyna paskui dvigubai tiek norėjo valgyt ir dvigubai tiek reikėjo dirbt. Tada tūpdavo kur pašalyje ant tolimo kuolelio, nuleidęs sparnus ir galvą, pilną labai liūdnų minčių.

Žvirblis, galėdamas kalbėt žmonių liežuviu, pasakytų: – Kad būčiau neėmęs ant savo gaivos sunkių tėvo pareigų, galėčiau gyvent laisviau, smagiau!…

Vienok, ką kalti mažulėliai, kad atėjo ant svieto, kad taip valgyt nori? Ant galo ką gi senas žvirblis gali geresnio padaryt ant svieto, kaip augint jaunus žvirblius?

Pasilsėjęs vėl šoko prie darbo, vėl lėkė medžiot, o kad su laimikiu grįžo namo, prikišdavo jam, kad per ilgai kažin kur trankėsi, kad užmiršta savo pareigas. Nėra sviete atlaidžių pačių! Turėjo nukęst karčius išmetinėjimus⁴⁵, rūgojimus⁴⁶ ir, kaip pridera geros širdies paukščiui, ne vieną prikaišiojimą pavertė į juokus.

Jei kas apsiimtų suskaityt, kiek tiems ėdriems mažiuliams reikėjo, tai persitikrintų, kad per dieną neapsieidavo be kelių šimtų žvėrienos, o per nedėlią kokių dviejų tūkstančių. Ypač tas pirmutinis sūnelis, mamos mylimiausias, niekad nebuvo sotus ir atėjus laikui penėt mokėjo taip gudriai išsižiot ir pakišt savo nasrus, kad apkirsdavo kitus šeimynykščius. Tėvas tik dėl motinos, dėl šventos santaikos, nebarė vaikiščio už visokias gudrybes, kurias jis užtaisydavo broliams ir seserims, kiek kartų tik reikėjo pasiskubint paglemžt gardesnį kąsnį.

– Matyt, kad sveikas ir turi protą, tai jam seksis ant svieto – sakydavo motina tėvui, kuriam jau nusibodo tas didelis vaikų noras valgyt ir valgyt.

Iš tikro, bjauru buvo žiūrėt į tuos nuogus pilvus, prikimštus peno iki gomurio, o da vis trokštančius. Dirstelėjus į skylę su žvirblių lizdu, pamatytum vis tąpat: šešis geltonus snapus, plačiai pravertus ir laukiančius, kad kas ką įmestų.

Vieną kart žalioji varliukė, ta, kur ant lietaus rėkia iš medžių ir krūmų, slėpdamosi nuo karštų saulės spindulių, pametusi žalius gluosnio lapus, įrėpliojo į skylę, kur buvo lizdas. Vos tik įėjo, paukštukai ištiesė nuogus kaklus ir cypdami išsižiojo. Varliukė taip persigando, kad sustojusi ant krašto lizdo, nebegalėjo pasijudint. Įsteheilyjo akis į tuos žvirbliukus, kurie išrodė, tarytum norėtų ją praryt. Tuo tarpu parlėkė motina, didžiai įniršus užklupo ant varlės, pavaišino ją taip smagiai, kad varliapalaikė⁴⁷ iš baimės pradėjo šokinėt per žvirbliukų galvas. Viena jos koja įsprūdo netyčia į prasižiojusius nasrus vyresniojo sūnaus, kuris tuoj ėmė ją ryt kaip kirmėlaitę, ir giliai į save įtraukė. Išvertus akis, daužėsi įklimpusi varliukė, o čia parlėkė da ir tėvas. Tada tėvas šoko prie nekviestos viešnios ir varliukę, nežmoniškai sumušę, išmetė per duris.

Dabar tai linksmos kalbos pakilo šeimynoje dėl to atsitikimo, kursai, teisybė, pasibaigė laimingai, bet galėjo būt labai pavojingas. Žinomas daiktas, vyresnysis sūnus tapo didvyriu: da būdamas lo pšyje, jau ką tik nenutraukė galvos hidrai⁴⁸.

Paūgėjo vaikučiai, pradėjo augt plunksnos ir protas; iš įvairių apylinkių numanė, kad už tos gimtinės gluosnio skylės yra da svietas kitoks: gal motina kartais kalbėjo, persergėdama juos prieš būsimus gyvenimo pavojus. Kol buvo kvaili, tai nieko nebijojo: dabar imdavo juos baimė ir prisiglaudę prie vienas kito tūnėdavo. Kartais sviete būdavo lietus, perkūnijos, vėjas taip smarkiai purtė seną gluosnį, kad medis net girgždėjo. Persigandusi motina parlėkdavo namo, tūpdavo ant lizdo, pridengdavo savim vaikus, liepdavo jiems tylėt ir pati tylėjo. Bet tėvo nebuvo namie ir mažiems rodėsi, kad tas tėvas taip purto svietą; jiems rodėsi, kad tėvas nieko nesibijo, kad jis didžiausias galiūnas. Praėjus audrai, tėvas parlekia, nešdamas snape ilgą slieką, panėšintį į gardų ungurį. O! Koks jis vyras! Koks jis vyras!

Ant galo žvirbliukai visai apaugo plunksnomis, užaugo – tik lėkt. Dabar nuolat girdėdavo nuo motinos pamokslus ir persergėjimus. Vienok gyvenimo baisumai tiems, kurie jų nepažįsta, išrodo daug baisesni, ne kaip iš tikrųjų. Nors velnias ne toks juodas, kaip jį paišo, vienok nemačiusiems jo, išrodo da juodesnis. Vieną dieną užsispyrė motina išvest savo vaikus į svietą. Kad ir kažin kaip norėtume, negalėtume tikrai aprašyt verksmingą sceną atsisveikinimo su prigimtu lizdu. Žinoma žvirblienė negalėjo pasakyt žmonių žodžiais:

– Teesti jums visada brangus ir mielas tas kampas, kur užgimėte ir užaugote!

Motina lepiu balsu vilioja vaikus iš skylės ir tiek buvo matyt rūpestingumo ir meilės statant pirmus jų žingsnius ant svieto, kad moralistas tokią motiną galėtų kitiems nurodyt kaipo pavyzdį.

Atsitiko vienok ypatingas dalykas: visi žvirbliukai apleido lizdą, liko jame tik vyresnysis sūnus. Motina triūsdamasi ir perimta tos valandos iškilmingumu, tolydžio žiūrinėjo į skylę, norėdama išvadint mieliausiąjį vaikelį, o tas tupi, nė nesijudina. Atlėkė tėvas, matyt suskaitęs savo vaikus, nes nusistebėjęs dirstelėjo į pačią, lyg norėdamas užklaust:

– Kas tai – katinas ar vanagas jau suėdė vieną mano sūnų? Žvirblienė turėjo jam ką pasakyt, nes tuoj nubėgo jis į lizdą ir, pamatęs ten savo sūnų betupintį, sušuko šiurkščiu balsu maždaug šitaip: „O čia dabar kas? Tu tinginių panti! Ar tai aš tau visą amžių dirbsiu?”

Tuo tarpu atlekia motina ir užstoja už sūnų, taip gi šiurkščiu balsu tarydama:

– Nebaniutyk⁴⁹ vaiko! Toks silpnas, gal kojukę skauda, ar sparnelį, tegul sau lizdelyje patupi!

Senis supykęs pakratė galvą, mostelėjo uodega į vieną į kitą pusę, turbūt duodams suprast:

– Man vis rodosi, kad motina belepindama išdykino tą nenaudėlį ir nori jis mamytės sijoną turėtis. Bet, tegul tik kartą pasibaigia mano pareigos, aš pradėsiu saviškai daryti!

Paskui nulėkė ant kluono stogo ir sušaukęs savo penketą vaikų, kalbėjo jiems maždaug šitaip:

– Eikite į svietą, tinginiai, pradėkite uždirbt sau duoną, o neužmirškite, kad užgimę senam gluosnyje pas kluoną!

Motinos širdis nedavė likusiam lizde sūnui badu mirti: pati nešė jam visokius gardžius kąsnius. Dienos slinko, žvirbliuks išaugo į jaunikaitį, o motinai vis rodėsi, kad vaikas serga – gal rachitizmas⁵⁰.

Kitos žvirblienės, užauginusios vaikus, ištekėdavo antrą kartą; bet šita moterystės vėliuką⁵¹ labai aukštai nešė. Retkarčiais tiktai jautriu, širdingu balsu išdėstinėjo sūnui, kad ar šiaip ar taip jis turįs į svietą išeit, tapt sau žvirbliu.

Jos vyras tuo tarpu visai atšalo ant šeimynos dalykų, pradėjo būt jaunu anąkart ir pasileisdavo kartais ant tokių darbų, kurie tokiam amžiuje nelabai pritinka. Prisiviliojo vieną jau pagyvenusią žvirblienę ir aplėkė su ja visas dvaro trobas. „Čir, čir? – čili, čili!” girdėt buvo nuolat meilės žodžius. Seną pečių velnias kuria, dėl to gi apie senių meilę daug kalba klasikai ir Biblija. Romantizmas reikalauja senius gerbt, o neduoda jiems naudos iš meilės, to didžiausio gyvenimo džiaugsmo.

Žvirbliai prisilaiko klasicizmo ir Seno Testamento, o tenai meilės gali ragauti, kas tik nori. Mūs žvirbliui rodėsi, kad lizdas, kurį beveik jis vienas sukrovė ir kuriame daugiausiai jis pats vaikus išmaitino, tai jo turtas; užtat gi parvedė čion savo antrąją pačią, kad nereiktų kraut naujo lizdo. Žiūri, o ten tupi jo vyresnysis sūnus iš pirmosios pačios. „O tu dykaduoni!“ – riktelėjo tėvas ir tuoj prie sūnaus. Jaunas žvirblis purtėsi, nesidavė, o senis pėrė jaunikaitį nemielaširdingai. Kas pasirodė? Pienburnis per giliai buvo įkišęs lizde vieną koją ir įpainiojęs į siūlą, visai nereikalingai motinos atneštą. Tėvo mūšis išėjo į gerą: sūnus besipurtydamas, nutraukė siūlą ir išlėkė iš lizdo.

Tėvui bevejant sūnų iš namų, parlėkė motina, ir susitikusi su žvirbliene, pasisavinusia jos vyro širdį, šoko prie jos ir nuvijo nuo gluosnio; paskui įlindo į skylę. Kad toji pora nusipešė lizde, tai buvo girdėt iš lauko: riksmas, trenksmas – tarytum žmogus pešasi su pačia. Bet turbūt susitaikė, nes ji neužilgo vėl pradėjo dėti kiaušinius; viskas taip kaip pas žmones.