Tautystės pamatas

Branduolys tautystės klausimo lieka uždengtu dėl visų, ramiai gyvenančių ūkėsų valstijos vienokios pagal veislės sudėjimą; tiems žmonėms nereikia gėdytis savo liežuvio, nė jo išsižadėti. Aprašymai rūstybės ir nužeminimo, kurių priversti datirti³² žmonės patekę į tokį padėjimą, negali jiems suteikti tikro supratimo nė vieno, nė kito, lygiai kaip iš aprašymų negalima numanyti niekad nedatirtų kūno kentėjimų. Apie tai gali kalbėti tiktai žmonės, užgimę šalyje, kur jų tautystė priguli prie mažumo ir prispausta, kur jų liežuvis nėra liežuviu valstijos ir jie priversti mokintis svetimo ir kalbėti juo, jeigu nenori paskutiniai išsižadėti viešų vietų, šiek tiek įtekmingo padėjimo, arba naudavimo iš Okėsinių tiesų kuopoje ir valstijoje ir tapti panašiais į viduramžių baudžiavos vergus arba į šiandieninius kriminalistus. Reikia pačiam pergyventi visus tuos neparankumus, idant suprasti padėjimą žmogaus, netekusio prigimtoje šalyje nuoamžinių³³ žmogaus tiesų ir priversto lenkti galvą iki žemei prieš svetimą tautystę.

Ką tai išsižadėjimas pagarbės tiesų, sulyginant su išsižadėjimu prigimto liežuvio? Ką tai pančiai ant rankų ir kojų, sulyginant su pančiais, uždėtais ant liežuvio? Norėtum pasidalinti su kitu savo viduriniu įturiu, o neturi tiesaus kelio! Jauti, kad kalbant savo liežuviu, lengvai ir dailiai žodžiai plauktų, o priverstas esi pagailėtinai vėploti svetimu! Žmogui išveržta galingiausia įtaisa dėl įtekmės ant kitų ir da pats jaučiasi sužeistu ir raišu!

Ne vienas žmogus, užsipelnęs tą vardą, nesutiks liuosai įstoti į tokias apystovas. Kas gali be pasipriešinimo išsižadėti savo esybės? Kas sutiks gyventi, netekęs svarbiausio savo atributo – galėjimo apvilkti žodžiais gyvasties vidurinius procesus – jausmą ir mislį? Permanomas tikintis indusas³⁴, puolantis po ratais Džagarnato vežimo, idant taptų sutrintu: jis neaukauja savo individualizmo, o stengiasi pasiekti aname gyvenime gražesnį jo pražydėjimą. Permanomas taip gi fakyras, iš liuosos valios atsisakantis naudojimo kokio nors kūno sąnario ir ilgus metus tęsiantis pusžmogio arba žolyžmogio gyvastį: jis semia tvirtybę iš persimanymo apie ano gyvenimo laimę už patinkančius dievams įžadus. Vienok nepermanomi perbėgėliai, atstumiantieji savo tautystę, priimantieji svetimą liežuvį ir per visą gyvastį laužantieji jį ant kitų pasityčiojimo ir ant savo pačių gėdos. Žmonės, darantieji tokią auką iš baimės, silpnumo būdo arba paikumo visgi da pagailėtini. Bet išvis bjaurios ir aitrios žmogystos, išsižadėjusios savo prigimto liežuvio, t. y. savęs pačių, ir užsitempę svetimą kailį dėlei ramaus ir smagaus gyvenimo. Tokios žmogystos kur kas žemesnės už paniekintus skapus (tikėjimo sekta) dėl to, kad tie romija save iš tikėjimiško persimainymo, o tuom tarpu renegatai dėl pinigų ir medegiškų³⁵ parankumų paverčia save į doriškus anūkus. Nėra tokio žodžio, kuris tikrai išreikštų begalinę žemybę³⁶ pažiūrų, daleidžiančių tapti tokiais renegatais.