Tautystės pamatas

Nordau, parodęs keletą paveikslų pavienių žmonių ir tautų, paveikslų, patvirtinančių nuomonę, kad kilimas negali būti tautystės kriterijum, priveda vieną gana įstabų ir paveikslingą dalyką. Jeigu kas, apsigyvenęs svetimoje tautoje, vis mislija apie savo prabočių¹³ tėvynę ir jam rodosi, kad jis turi turėti visas savo tautos ypatybes, tai toks persimaino norėdamas panėšėti į savuosius, pagal savo supratimą. Čia patėmyta, kad tame persimainyme įgauna savo tautos ypatybes, bet tik ne tas, tikrąsias, ką turi jo tauta, kurioje jis apsigyvenęs. Istoriško ir juridiško tautystės pamato Nordau taip gi nepripažįsta. Tokius tvirtinimus, kad žmones sujungia į vieną tautą bendra jų praeitė¹⁴, bendras likimas, gyvenimas po tą pat valdžia ir tiesomis, atminimas bendrai pergyventų, linksmų ir liūdnų valandų, vadina tiesiog garsiais retoriškais sakalais, bet visgi liekančiais sofizmu.

Paklauskite Galicijos rusino, ar jisai save priskiria prie lenkų, o tuom tarpu likimas rusinų daugiaus už 1000 metų sujungtas su likimu lenkų visame kame, kas link valstijos tiesų ir institucijų. O jeigu ne, tai paklauskite suomio, ar jis pasakys, kad priguli prie vienos tautos su Suomijos švedu, nors su juomi taip gi per 1000 metų sutveria politiškai neperskiriamą vieną tautą. Teisybė, bendros tiesos ir institucijos, o ypač papročiai, pobūdžiai, suartina tautas, bet da to ne gana, idant iš keleto tautų padaryti vieną, o iš jos gyventojų – vieną tautystę.

Tiesą priskirti žmogų prie tos ar kitos tautos Nordau atiduoda vien liežuviui.

Tiktai liežuvis¹⁵ atskiria žmogų ir daro iš jo sąnarį paskirtos tautos; jis vienas suteikia jam tautystę. Atsiminkite tiktai liežuvio vertę dėl individo, dalyvystę¹⁶ žmogaus apsišvietime, įturyje¹⁷ samprotavimo, jausme ir originalume! Per pagalbą liežuvio individas suima pažvalgą ant pasaulės tautos, sutvėrusios ir išplėtojusios tą liežuvį, įkūnijusios į jį paslaptingiausius judėjimus savo smegenų, smulkiausias ypatybes savo pažvalgų ant svieto ir organiškai su juomi susiliejusios. Per liežuvį individas ne tiktai tampa tiesum įpėdiniu visų galvočių ir rašėjų¹⁸, mokytojų ir vadų tautos, bet ir patenka įtekmėj (suggestion), kurią gamina literatūra ir istorija paskirtos tautos ant visų savo sąnarių ir padaro juos panašiais į kits kitą pagal jausmus ir veikimus. Liežuvyje išsireiškia visas žmogus. Liežuvis yra žmogaus tarpininku, perimant svarbiausius pasaulės prajovų žymius ir pirmiausiu įrankiu reakcijoje ant jos. Tarp milijonų žmonių tik pavienės esybės mislija pačios ir iš įspaudų tveria originalias nuovokas, milijonai gi atkartoja tą, kas pirm jų tapo kitų persvarstyta ir tik tiek, ant kiek svetimos mislys¹⁹ tapo jų savastimi per liežuvį; toks pat mažumas teikia ir įkūnija savo nuovokas, stengdamasis priverstinu būdu įveikti žmones ir gamtą; milijonai gi kalba ir daleidžia suimti vidurinius procesus kitoms žmogystoms per liežuvį. Štai dėl ko liežuvis yra didžiausia kabė, galinti apskritai sujungti žmones. Broliai, kalbantieji įvairiais liežuviais, kur kas labiaus svetimi viens kitam, nė kaip du visai nepažįstami žmonės, pirmą kartą susitikę ir pasisveikinę prigimtu liežuviu.