Tautystės pamatas

Dėl patvirtinimo šito Nordau parodo paveikslus iš istorijos, kad nors kovojo tarp savęs broliškos tautos, nors reikalai vienos ir kitos ėjo visai priešingais keliais, vienok sąnariai abiejų tautų prisipažįsta prigulį prie vienos tėvynės; kad, iš šalies žiūrint, ant kovos tarp dviejų tautų, visados širdis, o kartais ir pagalbos ranka, kreipiasi prie tos, kuri vartoja tą pat liežuvį, nors ji kitąsyk būtų buvus net nuskriaudėja²⁰.

Seniai prasunkusioje stadijoje išsiauklėjimo tautų liežuvis nė dėl pavienės žmogystos, nė dėl valstijos neturėjo tokios didelės vertės. Buvo tai gadynė²¹, kada daugumas neturėjo tiesų, buvo baudžiaviškai surakintas²² ir tik menka jo dalelė turėjo valdžią. Galima pasakyti, kad žmogui žemo kilimo liežuvis buvo tiesiog nereikalingas. Kam jis jam? Daugių daugiausiai, idant dejuotų savo bakūžėlėje²³, keiktų likimą arba karčiamoje varinėtų begėdiškus juokus. Su kitais žmonėmis išskyrus gyventojus savo kaimo, kalbančius ir be to tokiu pat liežuviu, jis niekad nesusitikdavo – toli keliauti ir pas save priiminėti svetimtaučius nepritiko. Žmonės valdė tada su pagalba knuto (botago), kurio lakoniški išsireiškimai suprantami be gramatikos ir žodyno; mokslinyčios²⁴ nebuvo; tiesdarystėje²⁵ mažulėlis norėdamas atsiekti teisybę niekad negalėjo atidaryti savo dūšios prieš tiesdarį²⁶ pats, o tik turėjo ieškoti pagelbos apgynėjo; valdžia nesiteikdavo dalintis mislimis su savo priklausančiais. Pavienės žmogystos nereikalavo, o net negalėjo ištrūkti iš rato apystovų, tarp kurių užgimė, ir turėti įtekmę žodžiu ant didesnių plotų. Ten, kur buvo patvaldystė²⁷ daleidžianti svarstyti savo reikalus ir spręsti apie juos – liežuvis tuojaus įgydavo didesnę vertę ir jeigu sąnariai kuopos kalbėjo įvairiais liežuviais, tai kuopa pagal tai išsiskirdavo į tautystes, baisiai tarp savęs kovojančias dėl įgijimo viršaus.

Dėl žmogaus aukštesnio kilimo liežuvis dėlei ko kito neturėjo vertės: jam parūpinęs buvo pats gimimas paskirtą valdžios dalį; jis viešpatavo ir vertė neatidarydamas burnos ir nesigretindamas prie plunksnos. Tuose retuose atsitikimuose, kur prireikėjo išreikšti savo mislį, aukštesni luomai vartojo liežuvį lotynišką arba patys jo išmokę, arba per savo raštininkus iš dvasiškojo stovio.

Tokios apystovos privertė tautystę užsilikti užpakalyje, dėl to, kad jos ypatingiausias ženklas – liežuvis – taipogi buvo užslėgtas.

Šioje vienok gadynėje žmonės visur išaugo iš tokių apystovų, jau net Turkijoje. Individas sukako pilnų metų ir gali stengtis ištrūkti iš to padėjimo²⁸, į kurį jį netikėtai įstūmė gimimas. Tiesdarystė tapo atvira; administracija jau prieinama ir turi atsakyti prieš ūkėsus²⁹; mokslinyčioje ir armijoje kreipiasi tiesiog prie pavienių tautos sąnarių ir kiekvienas turi atsakyti pats už save. Žodis stojosi reikalingas kiekviename dalyke; net pats karalius negali sieiti, nemokėdamas liuosai³⁰ kalbėti visokiuose svarbiuose atsitikimuose; visos bendrinės ir valstietiškos institucijos reikalauja nuo savo sąnarių tolydinio vartojimo gyvo liežuvio. Dėl to gi liežuvis gavo didelę svarbą; individas kiekvieną aprubežiavimą³¹ tiesos vartoti prigimtą liežuvį ir kiekvieną pabandymą priversti vartoti svetimą priskiria prie bjauriausios gėdos ir varo.