Gražina

 
Vienas, vyriausias, į ranką paėmęs
Peilį į krūtį kryžioko jau stato,
Tyčiom’s jį laiko į širdį įrėmęs,
Štai juodą jotį vėl atvykstant mato.
 
 
Kas jis, iš kur jis? Kareiviai pažino’:
Mušantiš šiandien pakalnėj, iš ryto,
Kad lietuviai pamest mūšį ketino,
Kad vokiečiai kunigaikštį apspito¹⁵¹,
Jis, tartum kokia dvasia – geradėjas,
Ką laimint žmones gėrybem’s paprato,
Kad mūsiškius jau apilsusius mato,
Spėkų ir dvasios priduoda atėjęs.
Tiek tik težino. Ir da’r jį išvysta
Ant to pat žirgo, ir da’r toj pat dengia
Skraiste. Bet kas jis? – Žiūrėkit! Pradengia
Veidą – kaip yr’, pasirodo… O dyvas!..
Jei ne vylia¹⁵², jei mūs’, akys neklysta,
Tai Lietavors, kunigaikštis dar gyvas!
Gyvas! Surinka balsu vienu, gyvas!
O išduot’s garsas, ilgai nenustodams,
Griaudžia toli po Naupilės aplinką,
Visus jis linksmin’, visiems judin’ širdį;
Tik Lietavors jo neb’jaučia, neb’girdi…
Stovi ir, rod’s jau ant nieko ne’tbodams,
Liūdnai, graudingai į minią pažiūri,
Šaltu už viską juoku dėkavodams,
Juoku, kurs jokios gyvybės neturi,
Kurs skaistų veidą ir akis apklodams,
Tiek tik linksmybės priduoda ir dabo¹⁵³.
Kiek pundai kvietkų padėti ant gralo
 
 
Tyka. Deg’ laužą, ugnis aukštyn kyla,
O kunigaikštis, visuotiną tylą
Pertraukdams – „Žinot kieno čionais kūnas,
Sako, nuo laužo Anapilyn žengia?
Tai Gražina, moteriškė – didžiūnas!”.¹⁵⁴
Kerštą atpildžiau, bet kerštas n’įstengia
Sugrąžint širdžiai ramybės! Suriko,
Šoko ant laužo ir dūmuos… išnyko¹⁵⁵.
 

Pažaislyj'¹⁵⁶. 1888 m.

Epilogas išdavėjo

 
Skaitytojai malonūs, šitą pasakaitę
Nesuprasit gal gerai, lik galo daskaitę.
Nes kad viskas neaškioj perspektyvoj dyla,
Daug klausimų mintyje suerzintoj kyla:
Kodėl Gražina viską taip neaiškiai veikia?
Kodėl pats jai per vėlai pagelbą suteikia?
Antra, ar ji saunoriai pradeda tą karę,
Juk vokiečiai su patim bu’o sandarą darę?
Atsakymū šitam knygoj sunku rasti.
Nes autorius abelnai viską duod' suprasti.
Tikrų žinių kaip reikia n'įstengdams paduoti.
Malonėjo mat tylėt velyj, nei meluoti. —
Mirus, rankraštis tas man kasžin kaip pakliuvo,
Aš perskaičiau, pamatęs, kad rašte nebuvo
Mislys aiškiai surištos, kaip būti privalo.
O norėdams datęsti pasaką lik galo.
Naupilėje teiravaus, klausiau vieno, kito,
Bet teisybės nežinoj nieks, išskyrus Rinvito.
Tasai vėl per prisiegos ar prižadų raikštę¹⁵⁷,
Ką patyrė, nė vienam n'išreikštė į aikštę.
Laimė, kitas bu'o žmogus, kurs paslaptį šitą
Žinojo gal ne aršiaus už patį Rinvitą, – (dams,
Germus ponios, tas menkiaus prižadus laiky
Pasakojo, aš rašiau, o aiškiai matydams,
Kad jo žodžiui ir knygos susitaiko daikte,
Pasiryžau jais šią istoriją baigti.
Germus kalbėj: – Gražina, kaip tik dažinojo,
Ko vokiečių siuntiniai taip vėlai atjojo,
Tuoj nubėgo pas patį, bet, nors ką nė darė,
Lietavors lyg apkurto, lyg ausis uždarė:
„ Ne, ir ne”. Taip Gražina išeina apvilta,
Siunčia mane siuntinius sulaikyt prieš tiltą
Ant terasos, arba ne, ant valandos laiko
Paliept jiems, te už pilies vartų susilaiko.
Nesupratau, paskubus mat greit žodžius tarė, —
Aš nuėjęs jiems sakiau: „Jus laukan išvarė! ”
Iš to visa nelaimė, vokiečiai įnirto
Ir, vietoje būt draugais į priešus pavirto.
Kad Gražinai pasakiau viską, kas įvyko,
Bėga vėla pas patį, aš paskui, iš tyko,
Abu kartu kambarį pasilsio atlankę,
Kunigaikštis, girdime, tamsoj miega, krankia;
Pr’ėj Gražina prie lovos, budinti n’išdrįsta,
Bet tuoj kita jai mislis į galvą atklysta:
Ima kardą, ką šalia prie lovos kabojo,
Deda šarvus ant savęs, velkas’ plaščium jojo
Ir paliepus man tylėt, lėtai prasitraukia.
Eina laukan, kur žirgas pabalnotas laukia,
Bet kad besėdant kairiu šonu atsisuko,
Matau, kardo neturi, misliu sau, nutruko
Ir rūmuose kur liko, bėgu greit ieškoti,
O tuo tarpu kareiviai jau pradeda joti,
Jr išjojo; sargai juos išleidę į karę,
Kaip paprastai, tur tiltą ir vartus uždarę.
Nėra rodos, sugrįžtų atgalios į rūmus,
Laukiu, kas bus, n’užilgo klonij matau dūmus
Girdžiu griausmą šaudyklių, kanuolinių¹⁵⁸ šūvių
Ženklą pradėtos kovos su priešais lietuvių.
 
 
Lietavoras tuo tarpu, gana išmiegojęs.
Ar pabudints bildesiu, kelias’, atsistojęs
Ploja, šaukia. Įslinkęs aš į tamsų jojo
Rūmą, regėjau, kaip ginklų ieškojo.
Baldė duris, pribėgo prie Gražinos buto,
Grįžęs, išlaužęs kliūges¹⁵⁹, kieme pasijuto
B’ėsąs; vėl šaukia, rėkia vėl iš viso vieko,
Nieks jam nieko, ne’tsakė, nes nebuvo nieko.
Tad į stonią¹⁶⁰ nubėga, vartus pats at’daro.
Klauso, užsėdęs žirgą zovada¹⁶¹ pavaro,
Ir kaip žaibas, per laukus, per mišką ir klonį
Vieton kovos kuo veikiaus dasigaut maloni.
Aš vis stoviu prie lango, laukiu mūšio galo,
Jau dienoja, jau ryto aušrinė pabalo, —
Grįžta visi – Lietavor’s, Rinvit’s ir Gražiną
Apalpusią, ant žirgo sėdinčią, grąžina
Sužeistą. Sunku išreikšt tą valandą baugią!
Kassyk silpsta, kraujai ją viduriuose smauga,
Puolus’ vyrui prie kojų, pilna meilės jausmo,
Ir guodonės, gailesčio ir mirtino skausmo.
– Pučiut’, sako, tai pirmos yr’ ir paskutinės
Mano kaltės, atleisk jas dėl meilės tėvynės.
Ir numirė, ant vyro krūtinės pasvirus;
Aš ir tenais stovėjau lik mirštant, numirus.
Kada kūną kareiviai laidoti apnyko.
Pasislėpiau. – Žinot, kas toliaus atsitiko.
 
 
Taip pasakoj, iš pradžių paslapta, iš tyko,
Bet po mirčiai Rinvito, kad baimė išnyko,
Germui kalboj nuo nieko nereikėj dabotis,
Žinia toj kaskart labiaus pradėjo plėtotis:
Da’r, nėr žmogaus ant plačių Naugarduko plotų,
Kursai apie Gražiną dainos nežinotų;
Žino, dainuoja bernai, kartoja mergaitės, —
Kovos vietą vadina lauku Lietuvaitės.