Gražina

 
Viešpačio mieriams didžiai neužvodys¹¹¹;
Jei tiktai noras, jei reikal’s parodys,
Vėl gal iš naujo viską atmainyti;
Lydon kaip šiandien keliaut pasiryžo,
Jus vest ketino, bet kaip tam tikėti?
Tik ką iš tolos kelionės pragrįžo,
Tik ką spėj’ šarvus ir ginklą padėti.
Nors dvasia kilti aukštyn kaskart geistų,
Kūną pailsusį spėkos apleistų.
 
 
Poniut’, jau visos mūs' viltys pražuvo.
Kada kareiviai suėj suvadyti.
Kviesti kryžiokai pagelbon pribuvo,
Noroms, nenoroms, negal ją trukdyti.
Tai mąstis¹¹² mano, jo reikia klausyti,
Kaip apie tai kunigaikštis kalbėjo?
Gražina taikėsi jam atsakyti,
Kaip šiai prieš langą, lauke sudunėjo¹¹³
Padkavos žirgo, į vidų įėjo
Germus išgąsdintas, pranešdams žinią,
Jogei sargai, kurie leisti dabojo
Kelią lydinį, slaptom’s dažinojo,
Kad vokiečiai mus užpulti ketina.
Kad jųjų vadas su broliais, sulaukę
Siuntinius savo, iš girios jau traukia,
Paskui juos knechtai su abazu¹¹⁴ sekė,
O da prieš dieną, kaip tie sargai sakė
Ir kaip kryžiokų vergai išpažino,
Miestą aplenkę, imt pilį ketino.
 
 
Taigi Rinvitas tuojaus, kuo greičiausia
Viešpatį keldams rados tegul klausia,
Ar nuo jų gintis mūruose liksm,
Ar drąsiai priešą ant lauko patiksim?
Sargas, ką susekė juosius, pirmiausia
Raitelius, sako, užpulti vertėtų;
Kol knechtui jiems su pagelba prispėtų.
Girioj, iš šono slapta prisėlinę,
Raitiesiems broliams kaktas sudaužysim,
O paskui žirgais pėsčiuosius sumynę,
Veislę gyvačių suvis¹¹⁵ išnaikysim.
N’išpasakyta didžiai žinia šita
Užgav’¹¹⁶ Gražiną, užgav’ ir Rinvitą.
 
 
– Kur siuntiniai, klausia ji, ir matyti
Atsakos laukt nor, bet Germus tylėdams
Stov’ tik ir baugiai į jąją veizėdams,
Geidžia iš veido mislis išskaityti.
– Ką girdžiu, taria, kur siuntiniai klausi
Vokiečių dingo? Teikis atsiminti,
Kaip, vardan pono, pati kuo greičiausiai
Pilį apleist jiems liepei prisakyti.
 
 
– Taip – jiji tarė, išblyško, pabalo,
Išgąstis veidus kaip sėte apsėjo;
Maišti mislis, žodžius painioj, ant galo
Atmenu, taria – bet kaip tai galėjo
Stotis? Paliept ir ne'tmint apie nieką?…
Bėgu pas patį… O ne… Tiktai vienas,
Vienas tik kelias jau man pasilieka…
Nor eit… sustoj, ir primerkus blakstienas,
Vėl misl’ia sunkiai – užmanymai gilūs
Jos veide rodės: nušvito, uždviso,
Bet pasikėlė tuoj vėl ir iškilus
Apgulė šįkart ant veido jau viso;
Mieris, prieš valandą gimęs, priėjo,
Tik jį pradėt ir išpildyt reikėjo.
 
 
– Da, sako, eisiu pas patį, tikiuosi,
Šį kartą mieriai nebus suvilioti…
Genijau, išnešęs ginklus jam paduosi,
Žirgą puikiausią tarnams pabalnoti
Liepsi, o tu geidimus, Rinvituli,
Jojo išpildindams, tuoj, kaip priguli
Valią ir norą kareiviams išduosi. —
Tai kunigaikščio žodžius atkartoju.
Toks jo geidavims, tokia mislis jojo;
Manęs neklauskit, staigu dažinosit;
Dabar, suėję prieš rūmus, sustosit,
Kad pasitikt' ir kad prieš kelionę
Tinkančią vadui atiduot' guodonę.
 
 
Tariusi greitai išėj', kaip ketino.
Tuo paskui ją ir Rinvit’s išsėlino;
Skubinas, eina, o eidams dūmoja:
– Kur bėgu, ko? Juk seniai pasirengę
Kareiviai laukia ant rinkos sustoję.
Mislydams tai vėl silpnyn, lėtyn žengia,
Kryžium rankas rūpestingai sudėjęs,
Nes mieriai, vakar ką buvo girdėjęs,
Šiandien be posmų viens maišos po kitą;
Ne’pim’ pynės jų galva paalsinta¹¹⁷.
 
 
Jau arti rytas pažaras¹¹⁸ raudonas
Tuoj pasirodys – miega, ar ne, ponas?
Reiktų pačiam eit jį budint, vadinti¹¹⁹.
Šitai kalbėdams duris jau daryti
Nor¹²⁰, – durys pačios praviro iš tyko,
Priemenėj jį Lietavor’s pasitiko
Pats; ant pečių jo kaboj purpurinė
Skraistė, ant veido užleidęs varinį
Puikų šašoką¹²¹ turėj, ant krūtinės
Rinkės¹²² nuo šarvo žėrėjo plieninės.
Kardą apgniaužęs vienoj’ nešė ranko’.
O kitoj skiedą ir rankeną lanko.
Rupėsčiu ar piktumu perteriotas¹²³,
Koją nedrąsiai, nelygiai vis statė.
Ponais, bajorais iš šonų apstotas;
Rodos’ į juos nežiūrėj, jų nematė.
Tik imdams baugiai nuo Germaus saidoką
Ir jiešmų pundą už diržo užkišo.
Bet ką? Nė kardo nešioti nemoka?
Prie tiesaus šono aną prisirišo;
O norint matė visi, kad pon's klysta,
Persergėt jį vienog nieks neišdrįsta.
 
 
Jau sės ant žirgo: karūnos auksinės
Ištiestos ėmė plestenti¹²⁴ po vėją;
Trūbom’s, trimitais jau eilios šalinės
Vadą pasveikinti buvo norėję;
Jis davė ženklą ranka, kad nutiltų.
Paliepė jot paskui save iš tyko,
O prie tam, kažin dėl kokio dalyko,
Sargus išvedęs per volą, už tilto,
Pylimą tuščią uždaręs paliko.
 
 
Čion, keliu stačiai per miestą išjoję,
Leidos į klonį, pasuko po tiesiai,
Bet artyn kelio tuoj vėl sukdamiesi,
Jojo takais, ką po mišką blūdžioja¹²⁵.
Kad tarp griovių, tarp medžių šakotų.
Arčiaus prie priešų nematant prijotų.
 
 
Tuoj už Naupilės, į vokiečių šalį.
Kaip toli balsas kryžioką nešt gali
Pučkos¹²⁶, upelis siaura vaga sriovi.
Miškas jį lydi šešėliais pridengdams,
Toliaus už vieškelio kaln’s aukštas stovi;
Tenais upelis plačiaus lyg paplūsta,
Vienog, pastovų, bebėgdamas, rūstą
Kalną užmatęs, šalia prasilenkdams,
Sprąsta pro jį ir, kad pasikavotų¹²⁷,
Lenda pabūgęs po ežero plotu.
 
 
Čion, kad lietuvių pulkai nusileido,
Mato ant kalno, prieš mėnesio veidą
Šviesą, kaip varis ir plienas žvilg’ ore,
Vaikščioj' kareiviai ginklais apsikorę,
Ir kaip, ant galo, visu kalno plotu
Apgula pulkas pėsčiųjų ir jotų.
 
 
Taip lygiai puikiai išžiūr prieš mėnulį
Girios, ant kalno Panarų ką guli,
Kad žalių rūbų jų vėjas nuskabo,
Kad rasos šviesios kruoputės¹²⁸, ką kabo
Tankioms eilėms ant žalių lapų vietos,
Tampa nuo šalčio į perlus nulietos.
Žiūrint keleiviams tad rodos’ iš tolo,
Medžiai sidobro, o lapai krištolo.
 
 
Liūts taip nešoks, kad jį iešmas pataiko
Kaip kunigaikštis, tą viską regėdams,
Metės pirmyn, širdyj kerštą turėdams,
Kurį didžiausias pavojus n’užlaiko.
Paskui kareiviai nuo jo ne'tsilieka.
Tas tik dalyk's didžiai stebin' kiekvieną,
Kodėl viens skirias ir kodėl šiandieną,
Vadus be persargos jokios palieka?
Argi taip drūčiai įpyko, įniršo,
Kad net, kaip reik apseiti, umiršo?
Rinvitas viską tai tėmija, mato
Ir tuojaus pats, kunigaikštį vaduodams,
Rodo, drąsumą kareiviams daduodam's.
Iš trijų šonų jais kalną apstato;
Priešais šarvuotus, kampuos ir į vidų
Tuos, ką lankus valdyt moka, pastato.
Jau lenkias’ žemėn, jau ženklą išvydo,
Kyla jiešmai ir dar, myrį kad mato,
Kryžiokai viską, kas dėsis, suprato.
 
 
Leidžias nuo kalno; lankus pasidėję.
Lietuviai stengias jiems kelią pastoti,
Pirmiaus, ką tamsom’s nakties užkavoti,
Priešai, mūsiškiai bu’o liuosais stovėję.
Maišos dabartės, į krūvą suėję,
Riksmas, dejavims visam’ mūšio plote\
Čerška tik pliens, kardai galvas kapoja, —
Ką ranka lieka, sumindžioja koja.
 
 
Bet Lietavors, priešakyj’ vis kovodams,
Suvis iš karščio prie priešų priėjo,
Anie ant dangčio, kurs veidą kavodams
Slėpė, ant rūbų pažint jį turėjo;
Lenkias nuo jo, ir iš pulko jų viso
Nė viens palikt kunigaikščio n’išdrįso.
 
 
Ar Kovas kertant jam ranką sulaiko,
Ar mažin’ pajėgą kirčio jo tvirto?
Norint prispyręs kardu priešas taiko,
Ne vieną da iki šiol’ neparkito.
Kardus, nors veja, kapoja juos naiviai,
Barška, į plieną atsimušdams garsiai.
 
 
Rankos silpnumą kryžiokai pajautę,
Vėl atsigriebia, stoj’ bėga, ne'tleidžia:
Tuojaus giria jį vylyčių¹²⁹ apsiautę.
Pamestą mūšį atnaujinti geidžia;
Bet jis per išgąstį baugią ar strioką¹³⁰.
Dabar nė durt juos, nė kirsti nemoka.
 
 
Sunku nuo myrio buvo atsiginti:
Šimtas kryžiokiškų kulkų jį taiko,
Jau pr’ėję nori nuo žirgo sodinti,
Ale¹³¹ lietuviai kryžiokus sulaiko;
Vien’s mušt dabaigia, ką vadas n’įstengia,
Kitas nuo priešų kirčių jįjį dengia.
 
 
Jau diena aušta, jau kasos aušrinės
Balta šviesa savo dangų apklojo,
Šie da vis lindo, kryžiokai vis gynės, —
Kruvini kirčiai aplink tik lakiojo,
O Laimė, sveriant burtus ateitinės,
Kraujo abi pus’ vienokią im’ dalį.
Ir svarai¹³² persvet viens vieną negali.
 
 
Taip Nemuns, tėvas laivų, botų¹³³, vyčių¹³⁴,
Rumšiškių milžiną pr'ein iš netyčių,
Mušas pro šonus, sriove savo šalta
Apačia graužias, krūtinę iškeltą
Meta per viršų. Įpykinta uola
Gindama drasko, kas tiktai papuola,
Bet nors tiek laiko praėj, prasirito,
Neprasiveikia¹³⁵ ligšiol vienas kito.
 
 
Vokiečiai viršų lietuvių kad mato,
Likučius gavo, ką buvo kavoję
Lig šiolaik girioj, į mūšį jau stato.
Komturs juos veda, patsai pirma joja,
O, kad ant ilgų mūšių paalsintų,
Pulku kareivių naujai padrūtintų
Užtems, mūsiškiai ima abejoti,
Pameta drąsą, kitaip laimė virsta.
Vienusyk balsą ant kalno išgirsta,
Kelia žingeidžiai akis, mato jotį…
Kaip žiemoj eglė storai apšarmojus’
Den'g plotą sniego, šašeliais¹³⁶ apklojus’,
Taip platus ploščius jį slėpė apdengęs:
Ant juodo žirgo, juodai apsirengęs,
Leidos nuo kalno baisingai surikęs.
Kaip kad Perkūn’s leistų žaibą įpykęs.
 
 
Įjoj į priešų pulkus ir pradingo
Jų eilėse; lik per riksmą, kaukimą
Žymisi smūgiai jo kardo baisingo
Ir numanu, katrų šoną jis pri’ma:
Ten šašok’s lekia, ten vyras pragaišo,
Arklius ir žmones į krūvą sumaišo.
 
 
Kaipo kirtikai, jei kirst ima šilą,
Aplink, girdėti, bildėjimas kyla.
Sudreba medžiai, kad pjūklai juos graužia,
Girdis, kaip parkirstą medį parlaužia.
Šilui praretus, pro prošvaistą ilgą
Matyt kirtikai ir plienas kaip žvilga;
Taip kertant, tiesiant perdėm kelią platų,
Lietuviai jotį pas save pamato.
 
 
Skubink, gailiau! Abejojančiai dvasiai
Neški pagelbą, lietuviai jos laukia.
Vokiečiai laimi; komtūras pats drąsiai
Jodydams muštis Lietavorą šaukia,
Tas pr’ėj, sustojo… ir nožmumu savo,
Kad mūšis baigsis myriu pranašavo.
 
 
Lietavors kardą iškėlęs jau turi;
Komtūr’s Perkūno ginklu į jį taiko.
Sudreb' lietuviai, į vadą pažiūri.
Dieve, jau kardo delnuose ne'tlaiko,
Kamanas¹³⁷ žirgo iš rankos paleido,
Puola nuo balno, jau alpstančiu veidu.
Svyrant ištraukt neb’gal iš po šašoko,
Kad jam savieji pagelbon prišoko.
 
 
Susten’¹³⁸ juods jotis, kaip rodos’ stenėtų
Juods debesys, ką žaibus smarkius mėto.
Žirgą užgavęs artyn tik prijojo.
Kel’ raguotinę¹³⁹ aukštyn, užsimojo
Ir taip komtūrą paleidęs ja kirto.
Kad tas apkvaitęs iš balno išvirto.
Kur kunigaikštis bajorų apstotas,
Pr'ėjęs tenais greit diržus atliuosavo,
Atsargiai skesdams drapnas šarvotas
Apžiūrėj opą, ką krūtinėj gavo.
Bet šarvus imant, vėla sukrekėjęs
Kraujas sujudints gausiaus ėmė plūsti,
Skausmą ligonis turėjo pajusti,
Pakėlė galvą, aplink apžiūrėjęs,
Tarnus, dvarelius atstūmė nuo savęs.
Ir tiesią ranką Rinvitui padavęs,
Ilgai kalbėj, jį už rankos laikydams
Visi girdėjo, kaip prašė iš lėto,
Kad tas, kokią ten slaptą užlaikydams,
Apie viską, ką tik žino, tylėtų.
 
 
Rankas Rinvitas žemyn net nuleido.
Šiurpuliai kūną jo drugiu pakratė:
Balsą kad vado išgirdo, ant veido
Kad pažiūrėj, iš po antkakčio storo,
Stebuklai didi, Rinvitas pamatė, —
Veidas nebuvo veidu Lietavoro.
 
 
Gaudžia trimitas, namo grįžti rengias.
Karžygis vadą ant žirgo sodina,
Joja šalia, ranka opą pridengęs,
Tekantį kraują kiek galint malšina;
Paskui jį greit ir visi žirgus leidžia,
O matyt, vieno jųjų širdys geidžia,
Jei dievas myrį jau vadui paskirtų,
Kad nors kelionėj staiga nenumirtų.
 
 
Štai prijoj gardą¹⁴⁰, už gardo sustoję
Jųjų pargrįžtant gyventojai laukia.
Bet būrys liūdnas pro anuos prajoja,
Stačiai paniūręs į pylimą traukia:
Rėvą kad perjoja, tiltą užtraukia,
Kur sargai volą aplinkui apstoję,
Kad nieks į pilį n’įeitų, daboja.
Jau paskutiniai kareiviai parvyko,
O norint mūšį taip didį atlaikė,
Grįžtant pilėnai kad juos pasitiko,
Akis graudingas nuo džiaugsmo n’užlaikė.
Nes norint liūsta, nors ašaras lieja,
Jautriosios širdys gaivina nodieją¹⁴¹.
 
 
Nieks pilin n’ėjo, nieks nieko nežino:
Nuėmė tiltą, vartus užrakino,
Tik paliai rėvą, kirtikai nuėję
Renčia¹⁴² medžius, šakas, krūmus kapoja.
Kerta, prikirtę, šakas nugenėja
Ir viską skubiai į pilį nešioja;
Baimė su tuom da didesnė pastoja.
 
 
Kur stov’ šventynėj aukurai sukurti
Dievui, audroms rudeninėms kurs blaško¹⁴³.
Kur ožiai, ožkos ir jaučiai nudurti
Vietą degėsių kraujais kasdien taško;
Ten didį laužą iš malkų pastato,
Platų ir aukštą, kaip akys užmato.
 
 
Viduryj laužo yr’¹⁴⁴ ąžuolas žalias,
Po juo ginkluotas, ant žirgo, išbalęs
Vergas matyti¹⁴⁵, gražiai parėdytas,
Stovi retežiais drūtai prirakintas. —
Vadas kryžiokų, kursai siuntiniaudams
Vakar atkeršyt lietuviams žadėjo,
Kurs kunigaikštį netyčioms užšaudams,
Atmonį skaudų atpildyt’ mokėjo¹⁴⁶.
 
 
Aplink, prie laužo, giminas¹⁴⁷ stovėdams
Pasekmę liūdną karės sulaukt geidžia,
Ir kiekviens… mislių spiečius kratinėdams,
Iš širdies vis da nodiejos n'išleidžia;
Akys nuliūdusios juos į rūmus traukia,
O ausys godžiai žinių iš ten laukia.
 
 
Štai ir trimitas iš bokšto padėto
Pilyj girdėti, per tiltą, iš lėto
Artinas’ pulkas apsiašarojęs,
Nešdams ant rankų prie laužo lavoną.
Kardas, saidokas jo guli pas kojas.
Aplink apsiaučia jį skraistė raudona;
Rūbas vadovo, bet nematyt veido, —
Antkaklį platų ant jojo užleido.
 
 
Jis, Lielavoras tai, pons duosnios rankos,
Kursai sulygti su juo gal pataikyt,
Vokiečius grumiant, ar mušant lenkus,
Kurs namie gminą mokės taip sutaikyt?
Viešpat, kurį taip padonys guodojo!
Kodėl da'r¹⁴⁸, laidojant tave, n'užlaiko
Garbingų papročių senojo laiko?
Ne tokia garbe senovėj šventojo’,
Lietuviai kūnus didžiūnų kavojo!
 
 
Kodėl su tavim neb’eina į rojų
Germus, kurs sergėdams tavo dabojo
Žingsnį kiekviną? Ir trauru apdėtas
Žirgas, bičiulis kovų numylėtas?
Sakal’s ir šunės, laukuos ir po girią
Tiek džiaugsmo, vargo su tavim datyrę!
 
 
Taip kalb’ prasčiokai, kareiviai suvilgo
kūną medum ir¹⁴⁹ ant laužo jį deda¹⁵⁰;
Prie balso vamzdžio, vienaip liūdno, ilgo,
Kunigai giesmes lydėjimo veda.