Gražina

 
Lietuvoje jau mums žemių n’ištenka —
Jis visas ima, o žino, ką daro:
Vienija, muša, į krūvą vis renka
Visą Lietuvą perdėm ir norėtų,
Idant jams lygūs po kojom gulėtų.
Ko abejoti da, ko daugiaus laukti?
Vytaut’s lietuviams visiems, kiek mus esti,
Niekad nuo žirgų neduoda nusėsti,
Niekad nuo ginklo kraujuoto nutraukti
Delno neleidžia: iš karo į karą,
Mūšio į mūšį, kaip sviet’s platus šitas.
Visą skersai ir išilgai apvarė.
Prūsus gint ėjom, iš ten į Lenkiją
Deginti paikiai sodybas statytas,
Tenais pabaigę, mongolą sudaužėm.
Tyruos Rusijos bludžiojant paviję;
Kiekgi gėrybių iš pylių⁷⁰ išlažėm!
O vis kas liko tik nuo kalavijo,
Būdas nesmaugė, ugnis ko nerijo,
Viską tai nuolankiai Vytautui davėm!
Jisai, žiurėkite, šiandien ką daro:
Nuo kraštų suomių ik jūrią⁷¹ Kazarų
Viską kaip stovi paglamžė po savim.
Kur pats gyvena, kokioj pilyj sėdi'(f
Kokioms puikybėmis rūmą išrėdė⁷²!
Rūmus kryžiokų regėjau kada’si⁷³;
Prūsas akis turi dengt juos pamatęs!
Kur vienog tokius kaip Vytauto rasi,
Ką Vilniuj tur’ ir Trakuos pasistatęs?!.⁷⁴
Taipgi regėjau yr’ klonis pas Kauną⁷⁵:
Saulė pavasario šviest kaip pagauna,
Pulkai undinų aplink jį sustoją⁷⁶,
Negu aksomu žolelėmis kloja;
Žolės bujoja, tada tarpe jųjų
Pilna primėto žiedų kvepiančiujų.
Ne, tokio klonio visam svieto plotyj
Kito nerasi, bet kas gal tikėti? —
Vytauto rūmai gražesnėms iškloti
Žolėms ir kvietkomis. Tokiais apdėti
Suolai kaurais⁷⁷, tokiomis išdabinęs,
Gėlėmis sienas tur; gėlės auksinės,
Deimanto tyro žiedai ant jų karo,
Už mėno⁷⁸ šviesą, už margą sietyną
Vergės lenkytės skaisčiaus išdabina,
Margesnius žiedus ant kvietkų pradaro.
Rūmo banguos pas jį kvartkos⁷⁹ stiklinės.
Parvežtos kasžin iš kokio pasviečio,
Ką tartum ginklai kryžiokiški šviečia,
Arba kaip Nemun’s prieš šviesą pažaro.
Nuo žiemos ledo kad veidą pradaro.
Aš gi ar daug už vargus ką laimėjau?
Daug aš laimėjau da būdams mažytis,
Pririšts prie žirgo ir ginklo, turėjau
Kumisu⁸⁰ negu totorius maitytis?
Dieną ant žirgo, naktis užmigdina
Ir prie jo kojų mane, o iš ryto,
Švist nepradės da, vėl balsas trimito
Mane prikėlęs ant žirgo sodina.
Taigi, tuom tarpu kad vienmečiai mano
Joj’⁸¹ ant lazdų, su kardais iš balanų⁸²,
Aš jau ar lenkus daužiau, kur prispyrus.
Arba mongolus vaikiausi po tyrus.
 
 
Bet mano turtai nuo laiko Ardvilo
Pėda da žemės didyn nepakilo!
Žvilgtelk ant šitų iš medžio statytų
Rūmų, ant mūro iš degintų plytų;
Eik per butus štai senukų sėdynės:
Kur čion sidabras, kur taurės stiklinės?
Vietoje aukso, plyta stov’ sudilus,
Viet’⁸³ puikaus kauro, žel’ samanos žilos.
Ko taip aš ieškau vis vargt nepaliovęs,
Žemių ar aukso?.. Ne, nieko, tik šlovės!
 
 
Vienog ir šlove nuo mūs’ visų drūčiai
Vytautas skirias’, visus mus praauga!
Jįjį, nelyginant antrą Mindaugą,
Garbina puotose mūs’ vaidilučiai⁸⁴,
Jįjį ant kanklių, į giesmes įdėją⁸⁵
Skambančias, leidžią į svietą anūkų.
Mūs’ giesmėj vardą kur esam girdėją,
Kas pakelt nor mus iš ne'tminties ūkų?
 
 
Jug nepavydim, gal grumt, gal kariauti,
Gal save garbe ir turtais apkrauti;
Perkęsim viską, tegul tiktai n’ima
Broliškos meilės savųjų ardyti;
O ar seniai čion viduj sutikimo
Mūrai sost’pilės triukšmu pakratyti?
Ar seniui Vytaut’s naminėje karė’
Algirdo ūnų⁸⁶ iš Vilniaus išvarė
Ir patsai sostą užėmęs, norėtų
Da’rtės, kad jo siuntinys, tartum vaikas⁸⁷
Krivo Krivaičių, valdyti galėtų,
Žemint ir aukštint, ką nori. O, laikas,
Laikas nors syk padėt galą tam; broliai!
Jauna dvasia kol krūtinėję kruta,
Kardą plieninį ligkol ranka drūta
Du pajėgia suvaldyti, lig koliai
Greitumu sakalo žirgas manasis,
Tyruose Krymo ką esam pagavę,
Kokį jam lygų daviau ir dėl tavęs,
Kokie pas mus vargiai da du trys rasis;
Kol mano žirgas, kol kardas manasis…
Čion jau jį karštis sustabdė. Nutilo,
Bet tuomi tarpu tvirtoj rankoj jojo
Čerkštelėj kardas ir pats atsistojo…
Kas per ugnis ten į viršų iškilo?
Lygiai žvagždė, iš padangės kad krinta,
Tiesdama kelią, patamsoj nušvinta;
Taip kardu jis į akmens grindis kirto,
Kad net kibirkštis iš jojo išvirto.
 
 
Valandą kurčią vėl buvo tylėję,
Bet kunigaikštis vėl pertraukė tylą:
– Skirsimės, sako, pabaigsim kalbėję,
Kol delčios mėnuo da netek’, nekyla,
Kol nepragysta gaidžiai, paduok gandą,
Viską papuoškie ir lauk kur sakyta;
Aš tuomi tarpu gal kiek pasilsėsiu,
Miegas gult verčia, bet tuoj, anksti rytą.
Einam griaut Lydą, atėjęs lai⁸⁸ randa
Vytauts ten suodžių krūvas ir degėsių.
 
 
Ploti delnais potam⁸⁹ smarkiai pradėjo;
Tarnas įbėgo nurengt jį, nuauti,
Būdams nuvargęs, matyt, nenorėjo
Pons⁹⁰ vėl į sunkią kelionę keliauti.
Gulė. Rinvitas žinoj’, jog laukimas
Čionais ilgesnis atneš naudą menką,
Rūmą apleidž’, o kaip reiškė liepimas,
Gandą paduodu, kariūmenią renka
Ir vėl į rūmą atgal pasileidžia.
Gal da kalbėt nor’, nor’ peršnekėt poną?
Ne, dar į kitą ėjo rūmo šoną,
Kur ne kiekvien’s iš tarnų įsileidžia:
Datirt n’įstengęs geidautą malonę.
Ėjo Rinvitas nuo pono pas ponę⁹¹.
 
 
Lietavors skaisčią sau pačią išrinko.
Garsas jos grožio toli aplink vaikščio’;
Buvo duktė tai Lydos kunigaikščio:
Išrinktas žiedas iš viso aplinkio⁹².
Gražina buvo ją žmonės vadinę;
Norinte⁹³ amžius, jaunystos aušrinę
Perėjęs, jau į vidudienį slinko,
Motinos puikūs darbai ir merginos
Josios esybėj kartu susirinko:
Išmintys mislių ant veido skaistumo,
Rodos, pavasariu vas’ra⁹⁴ vadinos,
Rodos, kad žiedas pavylęs nuo laiko
Ir rudeniop negaišina gražumo.
Kad žydėt baigdams, nokint vaisių taiko.
 
 
Išskyrus gražumą gėrėtis galėjo,
Galėj' ji tuo prieš visus pasigirti,
Kad taip ant vyro gymiu⁹⁵ panėšėjo,
Jog sunku buvo pamačius atskirti,
Ūgiu viena tik už lygią jam skaitės.
Rodos, dvarėnai abu kad apstoja,
Jog du bijūnai darže lietuvaitės
Tarp žalių rūtų išaugę bujoja,
Ar žemoj girioj aukštų beržų pora,
Kad žalias galvas pakelia į orą.
 
 
Esant vienokia ir ūgio ir veido,
Dvasioj patim ji taipjau ne’psileido.
Moterų darbą, vindelį⁹⁶, siuvimą,
Pramanęs, juoką paniekinus, ima
Būdavo noriai trimitą ir plieną —
Taip, ant žemaitiško žirgo⁹⁷, po tankų
Mišką, ji būdavo kartą nevieną
Vyriškuos rūbuos, su sakalu ranko’,
Jodo medžiodama drąsiai per dieną.
Kad namo žirgą pailsusį varo,
Tankiai akis Naupiliečių apgauna
Ir nesyk garbę lauke ir ant dvaro
Tik kunigaikščiui pritinkančią gauna.
 
 
Permanyt nieks neįstengia Gražinos:
Draugė juokuos, nuliūdimuos paguoda.
Ji nevien meile su vyru dalinos’:
Šelpia darbuos jį, rodas jam paduoda.
Taip, sutartys svarbiosios, karė
Niekad be jokios žinios nesidarė.
Nors akyvai nuo tarnų, nuo padonų
Įtekmę savo užslėpti mokėjo,
Ir artimiausi, pirmiausi prie šono
Nieko dasekt apie tai negalėjo.
 
 
Taigi Rinvits išmintingas numanė,
Ką turėj veikti, prie ko pult reikėjo.
Pas kunigaikštienę veikiai nuėjo
Ir išdėj viską, ką Viešpats užmanė:
Vytautui karę apskelbt kad ketina,
Kaip labą brolių, tautos ir tėvynės
Geisdams pašvęst dėl garbės sovotinės.
Papročius laužo ir kraštą naikina.
 
 
Smarkų senelio šie žodžiai užduoda
Smūgį Gražinos sujudintai dvasiai;
Bet, į Rinvitą veizėdama⁹⁸ drąsiai.
Ji nė veidu, nė kalba to n’išduoda.
– Žinomi, sako, linkiai vyro būdo:
Jis rodų niekad padonų neklausia
Ir, jei galvoj jo koks mieris pabudo,
Piktas ar gers⁹⁹, – pildo jį kuo veikiausia
Viską tuoj daro, ką sumislint spėja.
Bet jeigu ūpai piktumų atėję.
Krūtinėj audrą per smarkią pakeltų,
Jeigu jaunystės sparnais pasikeltų
Šalin svajonių, tokiuose dalykuos
Reik jį apleist, kad apmislymai tykūs
Protą prašviestų, kursčius prigertų
Ir rūstaus veido ūkus¹⁰⁰ prablaivytų.
 
 
– Ne, poniut’, aš nelaikau tą jo šneką
Už žodžius karščio, ką iš lūpų teka.
Už mislis jaunas, po kratinį tirštą
Norų ankstybų ką maišos’ ir kyla,
Ką neigu dūmai iškilę išdyla,
Kūrinos galva ir širdis tuoj nemiršta;
Tos žodžių kibirkštys, tas mislių dūmas
Rodė, jog dvasioje gaisras kils ūmas.
 
 
Nesyk mislis jis man savo išdėjo
Laimėj, nelaimėj, bet ne vieną kartą
Taip giliai širdį nerodė atvertą,
Taip atvirai niekada nekalbėjo.
Atmainyt sunku, tur’ būt padaryta
Tai, ką prisakė, o jau prisakyta,
Šerti žirgus, kareivius pilin šaukti
Ir pasirengus jo išeinant laukti.
 
 
– Ką girdžiu, pone?… Ne, kol da n’įvyko,
Baigt nedaleisiu jauni šito dalyko,
Kad paskui kalbos, paleistos į tolį,
Plėstų žinias, dėl Gražinos vainiko
Brolis kaip ginklą pakėlė prieš brolį,
Jo laimėj galvą, ar savo paliko!
Žodžiais liūdnais jojo širdį užgausiu,
O nors per nakt reiktų melsti, budėti,
Nors reiktų viso matyti, girdėti,
Labui tėvynės viską paaukosiu;
Eisiu pas jįjį, kol laikas, prieš dieną
Rasi da gerą sulauksi naujieną.
 
 
Skyrės tada; kunigaikštienė rūmo
Slaptomis vietom’s nuėjo pas patį¹⁰¹,
Rinvit’s per kiemą ėjo į tą patį
Daiktą, pas poną. Viliot’s žingeidumo,
O eit į vidų drąsos neturėdams,
Iš kito šono prie buto priėjo,
Ausį taisydams, per plyšį žiūrėdams,
Kas viduj dėsis norėjo.
 
 
Ilgai netrukus, sujudo pakeltas
Raktas prie priešinių durų, šešėlis
Šmežtelėj priešais ties durimis baltas.
– Kas ten? – sušuko pon's, galvą pakėlęs.
– Kas? Aš. – išgirdo atsakymą lėtą.
O norint ilgai potam da kalbėti,
Nors Rinvits klauso, norint ausį taiso,
Posmų neaiškios kalbos nesupaiso;
Spaudžias’artyn vis, suprast aiškiaus geidžia,
Tuštumos vietų ir sienos neleidžia,
 
 
Bėgyj, kalba, ką karštai taip užs’ima,
Tyksta tolydžio, ponia tiktai byla,
Nuolankiai, saldžiai, kunigaikštis kyla,
Bet tuoj vėl sėdo ir juoktis ama¹⁰²….
Da ponia meldžia… Ant galo, aplieta
Ašaroms, puola prie jo, apkabina
Kojas – verksmu graudumi pačio kietą
Širdį suminkštint, sujudint mėgina;
Tad vėl abudu karščiaus, smarkiaus byla
Kalba, kol viskas aplink nenutyla,
 
 
Tyka¹⁰³. Vėl šmėžteli drapanos baltos,
Vėl girdėt durys sugirgžda pravertos…
Stoja Rinvitas, bet sunku atminti,
Katroji pusė katra apsileidžia.
Gražina vyro buveinę apleidžia,
O Lietavors gula vėl, ir matyti,
Kad tyla jįjį netruks užmygdyti.
 
 
Rinvit’s, truputį prie durių stovėjęs,
Misli'a, ką veikti, ko tvertis, kur eiti?…
Taip bedūmodams, į kiemą išėjęs,
Ties ponios durim’s pamatė tarnaitį —
Germų, su vokiečiais tas bu'o kalbėjęs,
Klauso atidžiai, nors priešingas vėjas
Pykin' ir čion žingeidumą jo godų,
Vienusyk Germus ant vartų parodo;
Skaudžiai užgaut tuom turėjo kryžioką:
Puola prie žirgo, ant balno užšoka
– Tuoj, taria, kardą apgniauždamas saujo'
Tuo, duodu žodį. Šlovė taip užgauta,
Jei siuntinys tik nebuč’, srove kraujo
Tavo stabmeldiško būt apiplauta.
Ant siuntinystės beveik praėj’ mano
Visas gyvatas, nors tankiai viešėjau
Ciecorių rūmuos’, butuos’ Vatikano,
Šitokios gėdos niekur neregėjau;
Po dangum grynu per nakt’ laukti ryto,
But prasto tarno už vartų išvytu?…
Kvietėtės, prašėt, kad galią patremti
Vytauto, bet jūsų mieriai nelemti
Vietoje Vytautui mums rengė grabą,
Ne, jau pažinom jūs' mislį nelabą,
Mierį supratom, tegul dabar bando
Vytaut’s šį kardą atmušt nuo jūs’sprando.
 
 
Tai kunigaikščiui daneškie, norėtų,
Da atkartosiu žodžius šiuos jam kartą.
Nors šimtą kartų – vienaip jie skambėtų,
Nes kalboj ricieriaus sykį kas tarta,
Kaip maldoje ne’tsimaino viens žodis,
Lūpos ką taria, ranka tai darodys,
Duobę, kurią po mūs' kojomis kasėt,
Tuoj ant savųjų užgriuvusią rasit!
Tikirindams tai kardu kresteli¹⁰⁴ drūčiai,
Kresteldams rikteli: „Paskui vergučiai!’’
 
 
Sustoj’ pajoję, bet ilgai n’užtruko,
Nieko n’išgirdę į lauką pasuko;
Kartas nuo karto tik ginklas sumirga,
Kartas nuo karto tik padkavos¹⁰⁵ žirgo
Suskamba, kartais girdėt žirgai žvengia,
Jie vis kas sykį tolyn, matyt, vengia.
Miškas, paskui juos ir kalnas uždengia.
 
 
– Jokit laimingai! Stovėdams, išryko
Tarė Rinvit’s juos akims palydėjęs;
Viskas kaip sapnas po nakties pranyko;
Dėkui tau poniut, kas būtų tikėjęs.
Kad pon’s, ką rūstu taip buvo išrodęs,
Atsimainytų, taip greitai atširstų?
O čion, Gražinos viens, kits meilus žodis,
Nei saulė, veik ant dangaus pasirodys,
Ūkamą miglų, mislis rūstas skirsto;
Nėr, išties, dyvo! Užmiršęs jaunystę,
Nuomonėj meilės sen’s tankiai paklysta.
 
 
Taip viens sau kalba ir galvą pakėlęs
Žiūri į langą, pirmiaus žiburėlis
Apšvietė jįjį, dabar tamsa dengia;
Vėl grįžta rūman, ant trepų¹⁰⁶ užžengia, —
Ar kunigaikštis nenorės pašaukti?
Laukė, stovėjo, nuobodu gi laukti,
Pr'ėjo¹⁰⁷ pris durų: ausim tirt mėgina,
O naktis poną sunkiau vis migdina.
 
 
– Kaip, taria, viskas stebėtinai klojas?
Skubintis liepė, kaip šitoj adyno'
Mus iš Naupilės išvesti ketino
Vakar, dar miega. Komtūras, pageidautų
Vokiešių vadas, pagelbon atjojęs
Laukia, kad dėką, atsakymą gautų,
Tą kunigaikštienė liepia išvyti…
Kiek vakarykščia kalba numanyti
Davė, nors retą girdėjau tik žodį.
Bet ką girdėjau, viskas aiškiai rodė,
Kad jįjį siuntinius vakar išvarė
Nežinant viešpačiui; žingsnį padarė
Drąsų, Vieng šitą kartą, bijausi,
Ar ne per daup spėkoms¹⁰⁸ savo jau tiki,
Nes drąsus siekis, geidavims, nesykį
Mus pakoroja plėga¹⁰⁹ kuo sunkiausia.
 
 
Tai taręs, mato ponios siųstą tarną, —
Kunigaikštienė pas save jį šaukė.
Skubinas, bėga į kairijį sparną
Rūmo, tenais jį tarnaitė patiko,
Ten Gražina ir pati jojo laukė,
O kad kalbėt, dėl svarbumo dalyko,
Kambaryj juodu du vienu tik liko.
 
 
– Liūdnos naujienos! – Gražina kalbėjo.
Nors abejonei nereik pasiduoti,
Ką vakar laimė suteikt pavydėjo,
Gal su palukais¹¹⁰ rytoj atiduoti;
Kęskim ir laukim, kiek tik galėsim,
Paslaptyj stengsimės viską laikyti.
Su siuntiniais sutarimą daryti
Kitą kart, ant toliaus atidėsim,
Kad Lietavor’s staiga nepažadėtų
Jiems, ko pačiam paskiaus gailėt reikėtų.
 
 
Tu nebijok, ką mes manom daryti,