Vaidilos apysaka

 
Su apgalėjimo viltim pabėgo drąsa iš krūtinės.
Kas vokiečiams bus daryta? Atsakė Valteris šitaip:
Tėve! Žinau aš kelią tik vieną, baisų ir tikrą!
Rasi jį kada nors apreikšiu”. Taip juodu kalbėjo,
Ik trimitai nesušuko vėla prie kovos ir nelaimės.
 
 
    Liūsta labyn Kęstutis, o Valteris, kaip atsimainęs!
Kitąsyk, norint jisai nebuvo niekad per linksmas,
Laimės net valandoj jo veidą rūpestis dengė,
Bet, glamonėjant Aldonai, nušvinta būdavo akys,
Sveikina ją, šypsodams, jautrioms akimis atsisveikin,
O dabar, tarytum kankino jį užslėptas skausmas.
Kiaurą rytą stovi, rankas ant krūtinės supynęs,
Žiūri iš tolo ant dūmų liepsnojančių kaimų, miestelių,
Žiūri baisioms akimis; pašokęs naktį iš miego,
Tėmijasi pro langą į kruviną gaisrą ugnelės.
„Vyre mieliausias, kas tau?” – pati su ašaroms klausia.
„Kas man yra? Ar snausiu, iki vokiečiai, užsipuolę,
Miegantį mane suriš ir paves į budelio ranką?”
„Dieve saugok! Sarga juk ant apkasų pastatyta”.
„Taip, sarga pastatyta, aš pats turiu rankoje kardą;
Betgi, žuvus sargams ir mano kardui atšipus…
Jeigu senatvės, klausyk, senatvės vargingos sulauksiu,
Dievs palaimins vaikais”. „Vokiečiai užpuls tuomi tarpu.
Pačią užmuš, vaikus išplėš ir, toli juos išvežę,
Išmokys paleisti šaudyklę į tikrąjį tėvą;
Juk aš pats rasi tėvą ar brolius būčiau jau žudęs,
Kad ne tas vaidila”. „Brangiausias Valteri mano,
Bėkim nuo vokiečių tolyn į girias ir kalnus”.
„Mums išbėgus, liks su vaikais juk motinos kitos!
Prūsai bėgo taipos, vokiečiai Lietuvoj juos pavijo:
Jeigu mus užtiks kalnuose?”. „Toliaus mes nubėgsime”.
„Ar toliaus, varguole, toliaus? Ar Lietuvą mesim,
Kad patekti stačiai į totorių rankas ar rusinų?”
Nieko ant to Aldona neatsakė; jai rodės ikšiolei,
Juogiai tėvynė jos yra be galo ir krašto;
Pirmąkart išgirdo nesant Lietuvoj slaptos vietos.
Nusiminusi klausia ji Valterio, ką bedaryti?
„Mano Aldona! Vienas tik kelias liko lietuviams
Sutrempimui kryžiokų galybės; man jisai žinoms.
Bet neklauski dėl Dievo! Prakeikta tūkstantį kartų
Valanda, kurioje keliu tuo privers mane eiti”.
Nekalbėjo daugiaus, Aldonos prašant, neklausė;
Lietuvos tik nelaimes girdėjo ir matė prieš save,
Ik pagiežos liepsna, regėjimu vargo ir skausmo
Pučiama paslaptyj, niškilo ir nepsiaubė širdį;
Išdildino visus jausmus, net vienintelį jausmą,
Kurs gyvenimą jo smagino, net jausmą meilės.
Taip kaip ąžuolas girioj, jei kartais medėjai,
Paslapčia ugnį užkrėtę, giliai išdegina širdį,
Girių karalius gan greit buinių savo lapų netenka,
Šakos lekia su vėju, vienintelis likęs žalumas,
Amalų¹¹ karūna, jo galvą dabinusi, džiūsta.
 
 
    Laikės lietuviai ilgai po pilis, girias ir po kalnus,
Vokiečius užpuldami ir užpuldinėjami jųjų.
Šitai ant Rudaujos laukų baisus mūšis ištiko.
Dešimtys tūkstančių vyrų iš pusės lietuvių ten krito,
Žuvo greta tiek pat su vadais ir brolių kryžiokų.
Vokiečiams neužilgo iš užmarės ėjo pagelba.
Valteris ir Kęstutis su sauja vyrų narsuolių
Persimušė į kalnus, iš ten su kardais iškapotais,
Su skylėtais skydais, kraujais ir dulkėms aplipę.
Nusiminę sugrįžo namo ir įėjo į triobą.
Valteris ant pačios nepažvelgė, ništarė žodžio.
Vokiškai tik kalbėjo jisai, vaidila ir Kęstutis.
Aldona nesuprato, širdis vienok pranašavo
Kokį priepuolį baisų. Kada jie užbaigė rodą,
Ant Aldonos visi liūdnoms akimis pažiūrėjo.
Valteris žiūri ilgiausiai ir slepia nusiminimą;
Štai iš akių pradėjo byrėti ašaros gausios;