Vaidilos apysaka

 
Kaip paaugau, senis paimdavo mane į laivą,
Keldavomės iš Klaipėdos krantus Lietuvos atlankyti.
Skyniau tėvynės kvietkas, o nuo jų kvapsnies⁵ užkerėtos
Dvasioje mano atgijo seni praeities atminimai.
Tos kvapsnies užsigėrus, man rodos, kad mažas aš vaikas,
Kad tėvų sode žaidžiu su mažais savo broliais.
Senis atminčiai mano padėjo; praeitį paišė
Žodžiais daug puikesniais už tasias kvietkas ir žolynus.
Kaip tai būtų miela tėvynėje tarpe bičiulių
Ir giminių praleisti dienas jaunystės laimingos;
Kiek tai lietuvių vaikų tos laimės neišpažįsta
Ir kryžiokų pančiuos beverkia. Žodžius tuos girdėjau,
Lankant plačius laukus; vienok ant Palangos pakrančių,
Kurias krūtine griausminga atsimuša jūrės
Ir iš didžių putotų nasrų srioves smilčių išlieja,
Senis kalbėjo man: „Matyk, sūnau, kaip tas pievas
Smiltys jau apniko: matai, tos kvepiančios žolės
Stengiasi dar galvoms tą marią užklodę perveikt.
O, veltui! Nesa naujas ateina smilčių siaubūnas,
Apgali gyvą žemelę ir veik aplinkui užtraukia
Dykumos viešpatystę. Sūnau, tie pavasario vaisiai,
Dar gyvi į kapą įstumti – tai apveiktos tautos,
Tai mus broliai lietuviai; sūnau, tos smiltys nelabos,
Ką iš užmarių neša audra – tai zokons kryžiokų”.
Klausant, plyšo širdis, geidžiau kryžiokus tuoj žudyti,
Ar į Lietuvą bėgti; senelis mane malšino.
Ricierius liuosas⁶ gali, sakydavo, ginklą sau rinktis
Ir su lygioms pajėgoms gal stoti į atvirą kovą;
Dar pas vokiečius lik ir karo mokslą pažinki,
Išsitikėjimą jų užpelnyk, paskui pažiūrėsim.
Paklausiau senelio rodos⁷, išėjau su teutonais:
Bet prie pirmo tuoj mūšio, kaip tik mūs vėluką išvydau,
Kaip tiktai sugavau tautos mūsų karišką giesmę.
Šokau tuoj prie savųjų, senelį su savim patraukdams.
Taip kaip sakais iš lizdo išplėštas ir klėtkoj augintas —
Norint medėjai, baisioms kančioms jam protą atėmę,
Leidžia, idant jisai savo brolius sakalus muštų —
Tik tegul iškils į padanges, tegul apsidairo
Po mėlynąsias erdves begalines savo tėvynės,
Laisvo oro užgriebia, sparnus savo šnabždant išgirsta.
Grįžk, medėjau, namo, tu sakalo jau nesulauksi.”
 
 
    Baigė kalbėt jaunikaitis; kalbos jo klausė Kęstutis,
Klausė Kęstučio duktė, Aldona, graži kaip dievystė.
Eina laikas rudens, vakarai jo slenka ilgoki.
Kęstučiūtė papratus tad tarp seserų ir vienmečių
Ar prie staklelių darbuotis, arba prie verptuvo sėdėti.
Adatoms greitai mirgant ir sukantis sparčiai verptuvams,
Valteris jai vokiečių šalies stebuklus sakinėja
Ir apie savo jaunystę. Kiekvieną Valterio žodį
Gaudo mergelė ausim ir per mintį jį nuleidžia;
Viską atsimena, gūsiais net per sapnus atkartoja.
Valteris apsakinėjo, kaip didžios pilys ir miestai
Ten už Nemuno, kokį parėdai puikus ir brangus,
Kaip iškilmingi žaislai, kaip imasi ricieriai narsūs
Per lenktynes, o mergelės paskui vainikus jiems dalina.
Sakė apie Dievą, kuris už Nemuno valdo.
Apie Motiną Dievo Sūnaus Nekaltą kalbėjo,
Ir paveikslą jos gražų parodė ant paišinėlio,
Ką didžioj garbėje ant savo krūtinės nešiojo:
Šiandien davė lietuvei, naujos vieros bemokindams.
Išmokinti norėjo ją visko, ką tik žinojo;
Bet išmokino ir to, ko pats nemokėjo ikšiolei —
Išmokino mylėt. Ir jis mokinosi daugel.
Kaip smagu, graudu jam buvo girdėt iš jos lūpų
Užmirštus jau žodžius lietuviškus, o iš kiekvieno
Atgaivinto žodžio tuoj naujas užgema⁸ jausmas,
Tartum iš pelenų kibirkštis; tai buvo minėta
Giminystės saldus vardai, saldžios bičiulystės