3 książki za 35 oszczędź od 50%
Za darmo

Liūdna pasaka

Tekst
0
Recenzje
Oznacz jako przeczytane
Czcionka:Mniejsze АаWiększe Aa

Išgirdęs riksmą, sunkiai pakėlė savo girtas akis ir tvėrės už krepšio, tartum, ginklo ieškodamas. Pamatęs moterį, nustebo. Patrynė ranka blakstienas kaip ir dar netikėdamas. Nusišypsojo…

– Padaždi, ja sičas… sičas…33 – sumurmėjo, keldamasis nuo žemės.

Juozapota, jį pamačiusi, išmetė iš išgąsčio ryšelį ir pasileido bėgti.

Puolė į ją, sverdinėdamas: – neboisia… ničevo… ja tebia pocalu34.

–… Čort…35 – sukeikė staiga, užkliuvęs kojomis ir virsdamas.

Pasirėmė ant rankų ir apsidairė. Pamatė po kojomis ryšelį. Nusišypsojo ir paėmęs išrišo. Visas nušvito. Nutvėrė abiem rankom sūrį ir raugčiodamas ėmė valgyti. Matyt, buvo alkanas, arielkos troškinamas.

Bet Juozapota nieko to nebematė. Jinai bėgo ir bėgo, neatsigręždama. Jai regėjos, kad kareivis vis dar paskum ją vejas, murmėdamas. Bijojo žvilgtelėti, jį pamatyti. Pati nepajuto, kokiu būdu atsidūrė savo panamėj, rugių lauke. Tik čianai atsikvėpė, ranka už širdies tverdamasi. Taip buvo išsigandusi, kad iš karto nei savo namų, nei sodžiaus nepažino. Lyg regėjos visa ne taip, kaip paliko. Žiūrėdama į sodžių, staiga krūptelėjo: pamatė iš už trobų išjojantį kazoką, paskum – antrą, trečią… Visas sodžius buvo jų pilnas. Ėmė klausytis. Kažin kokie balsai, tartum, verksmas ir klyksmas pasigirdo.

– Dieve!… – sudėjavo nelaiminga, pirštus gniauždama.

Netoli stovėjo sustatytos rugių gubos. Tenai nuo kazokų pasislėpė…

Ilgai ištupėjo, drebėdama. Matė, kaip kazokai išjojo iš sodžiaus ir nupleškėjo vieškeliu. Tečiaus nedrįso išeiti. Tik sutemus išlindo iš po gubos ir, slapstydamasi kaip vagis, įėjo sodžiun. Pas Damulį pro langus švietė žiburys. Nesuprantamos bailės perimta, tyliai įčiaužė priemenėn ir atidarė duris…

Ant lovos gulėjo be žado senis Damulis. Galva ir veidas, visas sutinęs, taip sumuštas ir sudaužytas, kad žmogaus nebegalima buvo pažinti; marškiniai į mėsas prilipę… Gulėjo, kaip negyvas. Tik retkarčiais ėjo iš krūtinės tylūs skaudūs dejavimai. Motina ir dukterys klūpojo visos ir, gailiai raudodamasi, meldėsi. Grabnyčios žvakė uždegta žibėjo.

– Dieve, už ką jį taip? už ką? – suriko Juozapota, klaupdamasi prie lovos.

*

Atėjo ruduo, liūdnas, nelaimingas. Vyto žali medžių lapai, vyto su jais kartu ir gražios vargdienių svajonės. Papūtė šiaurus žiemis vėjas ir kartu su lapais išnešiojo karščiausias žmonių viltis – išnešiojo ir laisvės priešų kojomis purvynėn sumynė. Išnyko paskutinis laimės šešėlis, išsisklaidė kaip dūmas po orą. Ant viso krašto klaiki šmėkla savo sparnais šviesų dangų uždengė, žmonių krūtinėn aštrius nagus giliai įleisdama. Degino sodžius, šaudė ir korė ir iš tėvynės tolimon šiaurės šalin žmones gabeno. Nepasigailėjo nei žilių senelių, nei sergančių moterų, nei nekaltų mažų kūdikių. Visas kraštas kalėjimu virto. Niekas nebuvo tikras rytdienos, nežinojo gulti eidamas, ar bepabus laisvas ir miego. Kilo verksmas ir skaudus dejavimai. Visi po budelio kirviu dėjo savo galvas. Tik maža saujelė maištininkų dar narsiai su prispaudėjais kovojo, laukdama galo …

Juozapota baisiai atsimainė. Tat jau nebebuvo toj graži moteris, kurios akys, šviesios kaip žvaigždės, nuvargusį vyrą nesenai dar ramino. Akys aptemo, veidas pajuodavo. Nei vilties, nei laimės nebeliko. Viena slankiojos po namus, kaip šešėlis, be tikslo. Nieko nebebuvo, kuo dar būtų galėjusi rūpintis. Brangiausiąjį turtą jai atėmė, ir nebesitikėjo jo atgauti. Žinios kaip gandas ėjo viena paskum kitą ir be galo buvo liūdnos: tą pakorė, tą išvežė… Nuo jų vietos negalėjo sau rasti. Ne tik iš sodžiaus kur išeiti bijojo, bet ir trioboj viena būti. Kas vakarą ėjo dabar į Damulį, kur ramiau kiek jautėsi. Senio Damulio jau nebebuvo… Neišturėjo: nuo žaizdų po šešių savaičių numirė. Vienos moterys liko. Su jomis Juozapota vargą vargo: visas jas nelaimė vienu ryšeliu surišo…

Vieną vakarą, kada taip visos sėdėjo, netikėtai atsidarė trobos duris ir vidun įėjo ypatinga žmogybė – apiplyšusi ir nuvargusi. Dusliu balsu pagarbino Dievą ir pripuolusi apkabino senės Damulienės kojas.

– Kaziukas!… – suriko motina, pažindama sūnų.

Apkabino jo galvą, į savo krūtinę prispaudė.

– Dieve, Dieve… Dar gyvas!… – raudojo jinai, tartum, abejodama.

Tai glostė sustyrusius sunaus plaukus, tai žiurėjo jam akys…

– O kur Antanas?!… – paklausė išsigandusi.

Tylėjo. Sunku buvo teisybė pasakyti, motinos širdis perverti.

– Užmušė jį… – prašnibždėjo, nusisukdamas.

Ir ėmė sakyti, kaip tat buvo. Kaip paskutinį kartą, alkani ir nuplyšę, jie su rusais netoli kovoję; kaip matęs broli, ant žemės negyvą parkritusį, ir Banį, rusų suimtą… O visi trys kaip tik dabar norėję savajan sodžiun apsilankyti užeiti. Nebesulaukė…

Išgirdusi baisią naujieną, Juozapota nusitvėrė už krūtinės ir iš didžio širdies sopulio skaudžiai sudejavo. Pakėlęs akis, tik dabar Kazys ją pažino, ant lovos sėdinčią, pabalusią, kaip drobė.

– Kur Petras? Kur?… Ką dabar su juo padarys? – vaitojo, klaikiom akim į Kazį žiūrėdama.

Jinai, tartum, vis dar netikėjo, kad taip galėjo atsitikti.

Papasakojo jai, kiek žinojo. Tiek Juozapota tesuprato, kad rusai jos Petrą tur-būt miestan nugabeno. Nebeklausė Kazio skundimosi, kad jisai negalįs nei vienos dienos namie būti, turįs iš savo krašto bėgti, jeigu nenorįs būti pakartas ar sušaudytas… Išėjo iš Damulio, dejuodama…

Nors niekados nebuvo mieste buvusi, tečiaus dar gerai prieš auštant toli ant vieškelio, miestan einančio, atsidūrė. Kelias buvo tiesus, žinomas… Trys mylios eiti. Ir nesiklausus galėjo rasti.

Apie pusryčius jau ėjo miesto gatvėmis, bailiai į šalis dairydamasi. Dideli, keliais gyvenimais namai tęsėsi iš abiejų pusių begalo; plačios gatvės, tiesios kaip stalas, buvo už viena kitą gražesnės… Bet nesistebėjo į tai Juozapota, nors kitą kartą visi šitie nematyti daiktai būtų, kaip stebuklas, jai pasirodę. Žiūrėjo tik į žmones, kurius ant kiekvieno žingsnio matė. Tartum, nuo jų sau pagalbos laukė, tikėjos teisybę patirti. Jai regėjos, kad visi jie apie jos Petrą žinojo, jį išliuosuoti galėjo. Taip troško jų paklausti, paprašyti… Nedrįso… Visi jie buvo tokie ponai, galingi. Laukė, ar nepaklaus kartais jie patys, ko jinai šitan miestan atėjo ir tokia nelaiminga į visus dabar stebis… Bet niekas į ją ir žiūrėt nežiūrėjo: visi savo reikaluose buvo paskendę. Šitai pro šalį trys ponios praėjo, gražios kaip paveikslas. Nematė sodietės, nors tokiom gailingom akim į jas pažiūrėjo…

– Dieve, kiek ponų… Kokie gražūs! – stebėjos Juozapota, stovinėdama, nežinodama, kur dėtis.

– Ko čia dairais? Ar ką pametei? – paklauso apdriskęs „ponas”, matyt, kiemo sargas. Juozapota krūptelėjo, bet pamačiusi, kad į ją žiūri, apsidžiaugė ir nedrąsiai paklaueė – ar nežinai, tamsta, kur mano Petriukas?

– Petriukas?!… Ar tai tavo vyras?

– Vyras, vyras! – apsidžiaugė Juozapota.

– Gal koksai maistininkas?! – nusijuokė piktai kiemo sargas – eik į ten – rasi…

Mostelėjo ranka. Juozapota dar norėjo jo paklausti.

– Eik, eik! Čia negalima stovėti… Užginta!36 – suriko ant jos.

Ėjo gatve, išsigandusi, galvą nuleidusi. Matė, kad ton pusėn daug žmonių skubinosi. Visi kaip ir ką pamatyt troško ir bijojo pasivėlinti. Ir jinai ėmė skubintis… Greitai pasibaigė gatvė. Pasirodė didelis platus piečius. Juozapota pamatė ant jo daugybę žmonių, ratu sustojusių. Kareiviai su šaudyklėmis ir blizgančiais durtuvais, ponai žvaigždėtomis kepurėmis, ponios, gražiai pasipuošusios, ir… žmonių, žmonių begalo… Visi, kaip negyvi, tylėjo. Vidury aukšti šulai 37 su kryžavonėmis38 stypsojo…

Apsistojo, nustebusi, nežinodama, kas daryti. Bet matydama, kad visi inten eina, pribėgo į žmonių minią. Kojas jai pakirto, tik kvapą galėjo atgauti…

 

– Kiek ponų… Kokie gražūs… – šnibždėjo apsiblaususi.

Pamate žilą, malonaus veido senelį, į ją žiūrintį, ir bailiu balsu paklausė: „Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?…”

Netikėtai žvilgtelėjo į šulus su kryžavonėmis…

Suriko klaikiu balsu ir apalpusi parkrito ant žemės…

*

Vos ne vos iš ligos atsigeivelėjo… Atsitekėjusi, negalėjo suprasti, kur jinai yra. Kažin kokiam kambarėly gulėjo; nepažįstamus žmones matė. Nebejauna, baltai apsitaisusi moteriškė kažin ką į ją prisilinkusi, maloniai kalbėjo. Nesuprato… Negalėjo surinkti minčių, išsisklaidusių. Atminė, kaip per sapną, kad miestan ėjo, kad miesto gatvėmis klajojo… Bet kas toliau buvo, kaip durnuose paskendo. Priežastis ir sėkmė jos smagenyse nebesirišo. Praeities apsireiškimai rodės jai išbarstyti, kaip gražus žolyno žiedas: matė tik atskirus lapelius, ne be patį žolyną. Dabarties nesuprato… Jautė tik neapsakomą kūno silpnumą: skaudėjo strėnas39, kojos buvo sunkios kaip akmuo ir visa negalėjo pasijudinti…

Išplėstom, be išreiškimo, akim žiūrėjo…

Tik vieną kartą tose akyse tartum spindulys žybtelėjo. Kaip ir ką atsiminė ir jos lūpos ėmė krutėti…

Pamatė baltai apsitaisusią moteriškę, maloniai į ją žiūrinčią.

33Padašdi, ja sičas… sičas… – Palauk, aš tuojau… tuojau… [przypis edytorski]
34nebolna… ničevo… ja tebia pocalu – Nebijok… nieko… aš tave pabučiuos… [przypis edytorski]
35Čort… – Velnias… [przypis edytorski]
36Užginta! – uždrausta. [przypis edytorski]
37šulas – žymus asmuo, veikėjas. [przypis edytorski]
38kryžavonės – kryžmai sudėtos dvi virvės, jungiančios porines vadeles, kad būtų lengviau arklius valdyti. [przypis edytorski]
39strėnos – nugaros apatinė dalis žemiau juosmens. [przypis edytorski]