Kai dingo balandžiai

– Eik sau vienas policijon, kam aš tau ten reikalingas, – atšoviau jam.

– Noriu, kad eitum su manim – dėl mūsų bendrų laikų. Kad gautum galimybę pradėti iš naujo.

– Tu, Dešriau, pernelyg rūpiniesi mano gyvenimu, o kodėl tu pats ne su savo žmona? O gal susiradai naują mylimąją, iš kurios daugiau naudos manevruojant?

– Pirmiausia noriu, kad gyvenimas įeitų į vėžes. Tuomet ir žmoną lengviau patenkinti. Kai viskas nusistovės. Žinai, ji visuomet keldavo daug reikalavimų.

Aš nusijuokiau, Edgaro balsas paūmėjo, tačiau jis nurijo savo ūmą, jo krenglys paslankiojo aukštyn ir žemyn, kol sustojo. Edgaras nusigręžęs tarė:

– Paprasčiausiai eikš kartu. Dėl draugystės.

– Ar pasakei motinai apie savo sumanymą? – paklausiau aš.

– Tik tuomet, kai bus viskas aišku. Nenoriu, kad mamulė puoselėtų bergždžias viltis.

Edgaras vėl pakėlė balsą.

– Mes negalim be galo tūnoti čia, Leonidos pirtyje. Aš jau pranešiau turįs po ranka deramą policijai, atitinkamai apmokytą vyruką. Tave. Tavęs reikia. Estijai tavęs reikia!

Nusprendžiau grįžti į arklidę, verčiau pagirdysiu ašvienį. Tikėjausi, kad Edgaras neatseks iš paskos. Aš turėjau savų sumanymų, nors pusbrolis manė kitaip. Toliau kaupiau savo pastebėjimus, tvarkiau juos ir susitikęs su kokiu žmogum rinkau papildomus duomenis, ir neužmiršau išvadų, padarytų iš pokalbio su Edgaru. Ketinau įsidarbinti Talino uoste arba Tartu geležinkelyje – bent jau gaučiau atlyginimą namiškiams paremti. Edgaras neatnešė mamulei nė sudilusio skatiko, o iš Armių ūkio siuntinėjo mėsos Edgaro poniai miestietei. Visu jų įdirbiu turėjau pasirūpinti aš, negana vien sergėti Armių ūkio naminės įrengimus ir uogauti, ir Leonidos nugara jau metasi kupron, iš motinos jokios naudos, Akselis buvo vienakojis. Uostas man labiau tiko, nes tuomet Rozalija būtų arčiau. Kartu išvengčiau vokiečių armijos, o jeigu kas nors norėtų verbuoti vyrus ir iš uosto, mano dokumentuose jau buvo įrašyti netikri gimimo metai. Tačiau jei Edgaras iš tiesų buvo žadėjęs policijai mane atsivesti, vokiečiai sužinojo apie mane gana daug. Edgarui nesuveikus man naujų dokumentų su nauja pavarde, vargu ar galėsiu ilgai dirbti uoste, – o jeigu ir suveiktų, argi būsiu tikras, kad jis nepraneš apie tai fricams? Ar galiu būti tikras, kad Edgaras neišplepės jiems apie mano ketinimą įsidarbinti uoste?

Taros kaimas, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1941-ieji

Kai Judita pagaliau atkako į kaimą, niekas nė žodeliu neprasitarė apie jos vyrą. Anytos rankos kaukšino mezginį; puskojinė, vaikiška puskojinė, kuri vis ilgėjo, ir kažkodėl Judita buvo tikra, kad kojinė buvo skirta būsimam Rozalijos ir Rolando mažyliui, nors paprastai anyta visuomet stengėsi dėl įsūnio, ne dėl tikro sūnaus. Rolandas rado prieglobstį Leonidos pirtyje ir kartkartėmis eidavo talkinti prie ūkio darbų. Daugiau apie vyrus nešnekėta, nors Judita vis laukė, kada gi vėl užeis kalba. Tačiau ne. Rozalija tik užsiminė, kad Rolandas slapstosi, ji tarė tai probėgšmais, ir nors jos sužadėtinis jau buvo sveikas pargrįžęs namo, Rozalijos veidas nešvytėjo iš džiaugsmo, kaip manė Judita. Atrodė keista, kad visur kalbėjo apie pargrįžusius namo, o čia niekas nė žodžio netarė. Šiaip jau kalbų nestigo. Pirmiausia ilgai postringauta, kaip kontrolieriai, kuriuos dar vadino vilkais, traukiniuose pasisavindavo keleivių valgį, paskui moterys svarstė, ką Judita turės daryt, kai grįžtančią atgal užklups kontrolieriai. Padėkojo Dievui, kad Juditos traukinys dėl antskrydžio neturėjo sustoti, o vakarui baigiantis moteriškės perėjo prie dvaro. Kai Hitleris pakvietė Baltijos vokiečius į Vokietiją, palivarkas liko stovėti tuščias, ir dabar tenai įsikūrė vokiečių štabas, o terasoje viršum fasadinių dvaro durų kažkas įtaisė pinkles balandžiams, turbūt vokiečiai valgė balandžius, ir tai juokino moteris. Paskui į dvaro pastatą buvo atbogintos vonios, vokiečiai mėgo švarą, o jų karininkai buvo draugiški – dvare likę sodininkai ir skalbėjos sakė, kad skalbėjų vaikams jie dalijo karamelinius saldainius ir sargybą ėjo tik po vieną kareivį. Nuolat, vos tik Juditos žvilgsnis susidurdavo su Anos ar Leonidos, tos staigiai pakeldavo lūpų kerteles. Kažkas čia ne taip. Judita manė, kad anytos nervai bus be galo įtempti, nes jos vyras ir numylėtas berniukas buvo nežinia kur, arba kad ji pareikalaus iš Juditos likti kaime su jais, bet anytos toli gražu netrikdė mintis, kad marti vienui viena gyvena Taline, kartais ji net pati sau šyptelėdavo megzdama kojinės kulną. Rolando išsigelbėjimas nebuvo ganėtina dingstis tokiai gerai nuotaikai rastis. O gal todėl, kad Armiai išvijo iš savo žemių bolševikų apgyvendintus naujakurius? Tačiau nėra ten ko džiaugtis, viskas buvo taip užleista, kad be paramos jie negalės dirbti jokių žemės darbų.

Rozalija užmigo prieš atsirandant galimybei tarpusavy šnektelėti, nors jiedvi visad pasišnekučiuodavo užgesinus šviesą. Kitą rytą Judita ėmė įtarinėti, kad Rozalija paprasčiausiai nudavė mieganti: ryte jos šypsena panėšėjo į ištemptą ant virvės paklodę ir pakalbėti nebuvo kada. Po dienos ruošos iš anytos lūpų tarsi nejučia išslydo žodis „blokada“.

– Eina gandas, esą apsupties žiede vandens parduoda tik po pusę litro per dieną, už du rublius, kasdien tenai miršta dešimt tūkstančių žmonių. Arkliai jau suvalgyti, bet kažin ar apsupusių miestą kareivių sąlygos geresnės?

Leonida paprašė, kad Judita padėtų sutrupinti druską, ir Judita čiupo plaktuką, druska sutrupėjo. Anytos lūpose, regis, kažkas šmėstelėjo, ir tai buvo ne liūdesys, nors blokada nekėlė noro šypsotis. Galbūt anytai ėmė maišytis protas, o gal ji nežinojo, kaip žiūrėti į sausas Juditos akis. Prisiminus tai, kad jos vyras gali būti tarp apsupusiųjų miestą, ko gero, ji turėtų pratrūkti ašaromis? Ar ji turėjo nuduoti gedinčią, ar dedančią vilčių žmoną? Mama girdėjo, jog kažkas lyg ir matęs Juditos vyrą tarp nugabentųjų prie Leningrado, bet kas supaisys tas šnekas. Anyta apie tai neužsiminė, jos žodžiai sunkiai prislėgė Juditai krūtinę. Ji panūdo išvažiuoti atgal į Taliną. Leonidos ir anytos pasalūniški žvilgsniai lesnojo jos veidą, jai skaudėjo. Su Rozalija buvo neįmanoma šnektelėti tarpusavy; anyta su Leonida nuolatos visur triūsinėjo, kaišiojo galvą pro duris kaip tik tada, kai Juditai atrodė, kad jos jau kūtėj, puldavo iš paskos, kai Judita mėgino kartu su Rozalija nunešti vištoms blendienės. Atrodė, kad Rozalija visai nekreipė į tai dėmesio, ji tik plušėjo arba pešiojo tvarto rudinės nusitrynusią vietą, kurią nuolatos lyžčiojo jos mylima karvė, vengė Juditos žvilgsnio ir pačiupusi žibintą dingo kūtėn, kai anyta tiesiogiai įgėlė Juditai: pradėjo nekaltai, sakydama, girdi, jai kelia rūpestį tai, ar Juditai tikrai pavyks Taline rasti norinčių pirkti skardines su kiaulienos taukais, kaime, žinoma, tai nebuvo sunku. Vokiečiai ėjo iš trobos į trobą vis kartodami: „Ein Eier, eine Butter, ein Eier, eine Butter.“³ Kartojo su tokia neviltimi, kad anytai jų baisiai pagailo.

– Vaikai ten miršta badu, daugelis vyrų turi vaikų. Kai tavo pačios vaikai kada nors slankios paskui sijoną, tuomet suprasi, o kol kas ne.

Anyta įbedė akis į marčios liemenį. Judita, prisispaudusi delnus prie liemens, nukreipė žvilgsnį į indaują, ant kurios lentynos laukė išrikiuotos tuščios kareiviškos konservų skardinės, savo pačių davinio jie negalėjo siųsti, tik kitokį. Kažkas šastelėjo grindų pakraštyje ir Judita pamatė, kaip viena pelė, paskui ir antra nubėgo už jos kelioninio krepšio. Ji stipriau prisispaudė rankas prie pilvo, o anyta bėdojo toliau, atidarinėdama komodos stalčius, prikimštus kareiviškų šokolado davinių. Leonida nešė juos kartu su šilta sriuba penkių litrų bidone, apvyniotame vilnone skepeta, sergėtojams, drebantiems priešlėktuvinėje platformoje, pastatytoje ant mokyklos stogo. Paragavusiems „šokokolos“ kareiviams akių nebelipdė miegas.

– Tie kareiviukai neturi kuo susimokėti, sukrapšto nebent vieną kitą Rytų markę. Aš tai išsiversiu, betgi tie vaikai!

Jeigu Juditai verkiant nebūtų reikėję prekių, ji nedelsdama būtų išvykusi. Viskas, ką sakė anyta, tarsi rodė Juditą esant nereikalingą. Ji nusprendė nekreipti dėmesio, čia ji daugiau nebegrįš, bet kuo gi prekiaus? Turėjo susirasti kokį nors kitą pragyvenimo šaltinį, stenografijos ir vokiečių kalbos žinių dabar negana, pernelyg daug buvo merginų, kurių pirštai mikliau už jos tarškino mašinėlę, pernelyg daug merginų, ieškančių darbo, o juk mieste nevirsi naminės. Kai Judita turėjo išeit iš Johano namų, ji paliko tenai visus savo vyro daiktus, ir jų buvo gaila. Vyro neseniai gautų kaliošų ir žieminio palto nebuvo prasmės apgailestauti. Motina pasakė išsireikalausianti jiems Johano namą, tegu tik jis grįžta į Taliną. Dabar su namu ir šiaip nebuvo kas daryti, raudonieji gerokai jį nusiaubė ir niekas nežinojo, kur Johanas paslėpė namo dokumentus. Šiaip ar taip, kažką reikėjo sugalvoti. Ką nors kita negu taukų skardinės ir naminė. Ką kita, nes čia ji nebesugrįš, o vien iš vokiečių šalpos rinkinių neišgyventų. Judita vis tebelaikė sukryžiavusi rankas ant krūtinės, tartum apsunkę nuo anytos užuominų žvilgsniai, nukreipti į jos liemenį, būtų vertę ginti savo pilvą, nors tam nebuvo jokios dingsties. O kas, jeigu vyras pargrįš namo? Judita buvo tikra: pasikviestų savo mieląją mamulytę po vienu stogu, kad prižiūrėtų ją ir virtų frikadelių sriubą. Mieste ją galima virti nors kas savaitę.

Po anytos įgėlimo susitvenkęs nemalonus jausmas pradingo tik tuomet, kai Akselis atėjo pasiimti skerdienos peilio ir pakabino savo darbines pirštines viršum viryklės džiūti. Virtuvėje pasklido šlapios vilnos kvapas, lempos liepsna virpčiojo. Praėjusią dieną sandėlyje pakabino paskerstą kiaulę, ir Akselis kiaurą naktį miegojo prie jos, pramerkęs vieną akį, sergėjo nuo vagių. Rozalija sugrįžo iš tvarto, ir kai jos nuėjo parnešti mėsos, Judita čiupo jai už rankos ir stipriai įsitvėrė.

– Ar čia nutiko kas nors, ko aš nežinau? – paklausė. – Visi jūs elgiatės taip keistai.

Rozalija mėgino ištraukti ranką, Judita neleido. Jiedvi stovėjo kieme, Leonida jau nuėjo pažiūrėti, kokios skerdienos jai rinktis. Iš sandėlio atsklidęs balsas įsiterpė tarp jų. Juditai peršėjo suskeldėjusias lūpų kerteles.

– Nieko nenutiko, – atsakė Rozalija. – Tik Rolandas parėjo namo. Nesmagu, kad aš galiu jį matyti, o tavo vyras tebėra fronte. Tai neteisinga. Nieko čia gero.

Rozalija ištraukė ranką.

– Rozalija, aš ne vienintelė, kurios vyras fronte. Nesuk dėl manęs galvos. Jeigu tu žinotum… – Judita nutilo. Ji nenorėjo apie tai pasakoti Rozalijai, kol kas dar ne. – Ar anyta įkyri? – paklausė.

Kai Judita nukreipė pokalbį kitur, Rozalijos pečiuose atslūgo įtampa.

– Ne, nė kiek. Ana turi savo ruošos namie, nedidelių darbelių – ji skalbia marlę ir daro tai, ką paprastai nudirba vaikai. Ji daug padeda. Rolandui irgi viena kvaršatim mažiau, nes mama pasirūpinta. Jau eikim, mūsų laukia.

Rozalija nuskubėjo į sandėlį. Judita atsikvėpė, vakaras buvo tykus, per tykus, ir ji nusekė paskui Rozaliją, netrukus Judita galės išvažiuoti, netrukus traukinys vėl kratys jos kaulėtus kelius. Reikia dar kiek pakentėti, tiek, kad galėtų paimti savo skardines su kiaulienos taukais ir porą butelių, paslėptų po suknele už diržo naminei gabenti. Judita daugiau nebemėgino šnekinti Rozalijos, tik sudėjo skerdienos gabalus viena eile ant stalo. Leonida su Ana kruopščiai rinkosi gabalus, sūdomus vasarai dėjo statinės dugne, pirmam sūdymui skirtas sluoksnis keliavo į dubenį, šonkauliai – padažui, nugarinė – ant keptuvės, moterys pirštų galais sukaišiojo karkas į mėsos sluoksnį – skirta Velykoms, uodega atsidūrė aukštėliau – rūgščiai žiemos kopūstienei. Aptarinėdamos kaimo paskalas jos tiek įsiklegėjo, kad Rozalijos ir Juditos tylėjimas liko nepastebėtas.

Revelis, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1941-ieji

Viešbučio „Centrum“ kambaryje sklido Rotušės aikštės šurmulys, liemeningą Edgaro atvaizdą veidrodyje, įtaisytame tamsios medienos spintoje, rėmino automobilių signalai ir pardavinėjančių laikraščius berniukų šūksniai. Jis atsidėjęs kruopščiai pakėlė ranką, suskaičiavo iki trijų, nuleido ranką ir pakartojo tą patį judesį, skaičiuodamas iki penkių ir septynių, patikrino pakeltos rankos kampą, ar ranka buvo gana tiesi, o balsas, ar balsas ganėtinai žvalus? Ar jis įsidėmės atstumą, kurį reikia išlaikyti sveikinantis? Bendraudamas su vokiečiais, su kuriais buvo užmezgęs ryšius, jis nenaudojo jų pasveikinimo, susitikimai būdavo neoficialūs ir turėdavo likti nepastebėti, taigi dabar jo laukė nauja situacija ir jam nežinomas protokolas, ranką gali suimti mėšlungis, ji gali ir šiaip sudrebėti. Jis jau buvo spėjęs slapčiomis kiek pasimankštinti miške ir nuo pat pradžių dėjosi į galvą, kad Egertas Fiurstas buvo kairiarankis. Todėl, be abejo, pasveikinimas bus ne visai tvirtas, mostas iš peties lėtesnis. Pavardė jam atėjo galvon Stafanio saloje, kai jie rengėsi sugrįžti į raudonųjų okupuotą Estiją ir jis turėjo kurpti vaikinams sovietinius pasus. Tuomet jis prisiminė Petrograde estų šeimoje gimusį Egertą Fiurstą, Vidaus reikalų liaudies komisariato laikų kolegos vaikystės draugą. Vargu ar būtų radęs tobulesnį asmenį savo sumanymams vykdyti: užsienyje buvo neįmanoma patikrinti Egerto biografijos ir turbūt jis nesusidurs gatvėje kaktomuša su šio šeima. Edgarui tereikėjo stengtis nutylėti savo giminę – ir mokytis nereaguoti į Edgaro vardą, Egertas buvo gana panašu į Edgarą, visuomet galės pasiteisinti, kad blogai nugirdo. Tasai jam nepažįstamas žmogus gal ir nebūtų taip aiškiai išniręs iš atminties, jeigu kolega nebūtų itin sunkiai išgyvenęs dėl savo bičiulio mirties nuo tuberkuliozės ir Edgaras nebūtų pasisiūlęs palaikyti jam draugiją daugelį vakarų, skirtų seniems laiškams ir vaikystės prisiminimams. Braižo išlinkius ir trūkčiojimus buvo nesunku nukopijuoti, priverstinai tapusio dešiniarankiu kairiarankio išskirtinumus jis savo ruožtu išmanė jau nuo gimnazijos laikų. Ramindamas įtemptus nervus kambarių patarnautojo atneštu biskvitu, Edgaras mintyse dėkojo Voldemarui, kuris ruošdamas namų darbus dažnai prašydavo Edgaro pagalbos. Jis prisiminė Voldemaro minas ir gestus, kaip negrabiai jis laikė šakutę, prisiminė prie kairės rankos pritvirtintą milžinišką kumštinę, neleidžiančią jam slapčiomis naudotis ranka. Apie tai sklido ne viena pašaipi dainuška. Kairiarankio judesių pratybos, aišku, buvo neišvengiamos, tačiau sėkmę lemia kaip tik nežymūs dalykai. Registruodamasis viešbutyje Edgaras visų pirma čiupo parkerį kairiąja, o tik paskui dešiniąja ranka, juokdamasis iš savo senų įpročių, mestelėjo registratorei juokelį, anekdotų apie kairiarankius juk gana, ir paimdamas savo išlygintą kostiumą kaire ranka ištiesė kambarių patarnautojui padorius arbatpinigius.

Edgaras nulaižė nuo kairės rankos pirštų kremines biskvito puošmenas ir toliau mankštinosi priešais spintą. Jis jautėsi patenkintas savo naujuoju „aš“ – pastaraisiais metais kaip tik deramai suaugo, jau nebe koks vaikėzas. Vienas Stafanio saloje buvęs vaikinas įsidarbino Talino miesto tarybos biure, keletas jų buvo ten ar šen įsitaisę šiokį tokį vardą. Edgaras neketino tenkintis menkesniu. Anaiptol.

Dar valandėlę pasimankštinęs, jis atsisėdo prie rašomojo stalo ir peržiūrėjo popierius, kuriuos netrukus turės nešti į Tenismeję, saugumo policijos štabą. Su laikraščiu „Jaunųjų balsas“ bendradarbiavusių komunistų sąrašas buvo užbaigtas, tai pareikalavo nemažo triūso. Kalėjimuose ir Vidaus reikalų liaudies komisariato skyrių rūsiuose lavonai buvo rasti ir be jo pagalbos, tačiau SS unteršturmfiurerį Mencelį taip pat labai nudžiugino kiti Edgaro gauti adresai, kur raudonieji buvo pakasę nužudytuosius. Vidaus reikalų liaudies komisariate dirbusių kolegų sąrašą Edgaras jam buvo perdavęs dar restorane „Klaus Kurki“.

Edgaras paskutinį kartą matė Mencelį Helsinkyje, per mokymus Stafanio saloje, ir todėl, kad ir buvo rimtai pasirengęs, pasimatymas kėlė jaudulį. Nors, logiškai mąstant, mokymų dalyvių biografijos anksčiau ar vėliau buvo patikrintos, netikėtai čia išdygęs pernelyg daug žinantis SS unteršturmfiureris Mencelis Edgarą pirmiausia gerokai išgąsdino. Bet, galimas dalykas, vokiečiai ieškojo kaip tik tokio žmogaus. Mencelis jau buvo spėjęs palaiminti Edgaro susikurtą naują elegantišką įvaizdį ir pažadėjęs, kad saugos paslaptį, juk juodu buvo geri draugai, o Vokietija nenori netekti šaunaus vyro. Edgarui teko tuo pasitenkinti. Jam pakako sumanumo versle, Mencelis greičiausiai manė jo duomenis esant reikalingus, bet vis dėlto Edgaras susimąstė, kokius planus tas žmogus rezga jo atžvilgiu. Jų tikrai būta, ir Edgaras dar nežinojo, kiek ilgai užteks jo žinių. Rūpestis dėl tinkamo pasveikinimo pasirodė bergždžias. Niekas štabe nepratrūko juoktis, iš veidų nebuvo matyti nė menkiausio pyktelėjimo. Mencelis mostelėjo Edgarui sėstis, priešais jį sėdėjo nepažįstamas berlynietis civiliniais drabužiais, iš kurio elgsenos kažin kaip buvo matyti, kad jis ką tik atvyko čionai, į tolimą Ostlando užkampį. Galbūt įspūdis susidarė iš to, kaip vyras apžiūrinėjo kabinetą ir Edgarą, ar kaip atsisėdo ant kėdės, tarsi jam būtų buvę sunku patikėti, kad net šioje karo lauko Dienststelle⁴ galima aptikti padorių biuro baldų.

– Seniai nesimatėm, pone Fiurstai. „Klaus Kurki“ buvo be galo maloni vieta, – tarė Mencelis.

– Labiausiai džiaugiuosi aš, – atsakė Edgaras.

– Iškart einu prie reikalo. Laukiama mūsų ataskaitos žydų klausimu. Suprantama, jau esam sukaupę užtektinai duomenų, bet jūs, pone Fiurstai, geriau išmanote vietos aplinkybes. Kaip galvojate, ar baltai čia gerai suvokia žydų keliamą grėsmę?

Stojo nesmagi akimirka, Edgaras jautė, kaip džiūsta burna. Buvo aišku, kad jis netinkamai pasirengė susitikimui. Nors buvo apmąstęs daugybę įmanomų gvildenti temų, jis nebuvo pasiruošęs jokiam panašiam klausimui. Vyras civiliniais drabužiais laukė atsakymo, jis vis dar nebuvo prisistatęs. Edgarui atrodė, kad vyriškis nesigaudo, kodėl reikia eikvoti laiką klausantis lėtakalbio svarstymų, vaikinas tikėjosi, kad turės galimybę greitai perduoti aplanką su popieriais. Mencelis tyrinėjo savo nepriekaištingai atrodančius nagus, iš jo pagalbos nelauk.

– Pirmiausia turiu pasakyti, kad nesu gerai susipažinęs su padėtimi Lietuvoje ar Latvijoje, – užsikirsdamas sugebėjo išspausti Edgaras. – Estai labai skiriasi nuo lietuvių ir latvių. Ta prasme apibūdinimas „baltai“ yra kiek klaidingas.

– Tikrai? Estai yra rytinių baltų ir šiaurinių rasių mišinys, – pastebėjo nepažįstamas vokietis.

Mencelis jį pertraukė.

– Gal pastebėjote, kad estai kur kas šviesesnio gymio. Taigi šiaurinė rasė vyrauja. Ketvirtadalis estų priklauso grynai šiauriečiams.

– Ir daugiau mėlynakių, taip taip, mes pastebėjome tą teigiamą savybę, – pridūrė vyras civiliniais drabužiais.

Pokalbį nutraukė dar vienas netikėtai įžengęs į kambarį vokietis, matyt, senas berlyniečio pažįstamas. Edgaras valandėlę buvo paliktas, jis stengėsi išnaudoti akimirką, galvodamas, ką pasakyti, kaip elgtis. Bolševikų sąrašo negana, nors kaip tik tuo Mencelis domėjosi Helsinkyje. Edgaro lūkesčiai nepasitvirtino. Jo niekuomet nebepakvies grįžti, jo karjera neims kilti. Įsigilinęs į savo asmenines problemas jis neteko nuovokos ir buvo tikras, kad visiškai pakaks, jei jo kišenėje krebždės Ausweisas⁵, išduotas Egerto Fiursto vardu. Juodu ėmė nagrinėti Baltijos rasių ypatumus ir reichsministro Rozenbergo veikalų svarbiausią idėją, tad Edgaras rengėsi įsitraukti į pokalbį. Jam nors užteko proto iškalti reichsministro kūrinių pavadinimus – „Die Spur des Juden im Wandel der Zeiten“⁶ ir „Der Mythus des 20. Jahrhunderts“⁷, ir kaip tik tada, kai jis ėmė būgštauti, kad jo ims klausinėti ko nors iš jų turinio, svečiai aiškiai pradėjo varginti Mencelį. Edgaras nuslėpė palengvėjimą, sudėtingesnių rasinių klausimų jis vis dėlto nebūtų įveikęs. Dabar tereikėjo išlaikyti blaivų protą. Kitam susitikimui jis pasirengs geriau, susiras reichsministrą pažinojusius žmones, bendraklasius, gimines, kaimynus iš Vana-Posti gatvės, kolegas iš Gustavo Adolfo gimnazijos. Jis ras ką nors, kas žino, koks žmogus buvo Alfredas Rozenbergas ir kokius ketinimus puoselėjo savo gimtosios šalies atžvilgiu. Jeigu išmoks mąstyti kaip Rozenbergas, jis supras, kokios informacijos vokiečiai tikisi iš jo, kokie jų interesai. Jo smegenys jau karštligiškai krutėjo, vartydamos galvoje sukauptą archyvą, ieškodamos tinkamų asmenų, bet ko, kas pažinotų arba galėtų pažinoti žydus, pabėgusius nuo pogromų iš Vokietijos Estijon, arba Baltijos vokiečius, evakuotus Vokietijon, tačiau Sovietų Sąjungai pasitraukus grąžintus į Estiją. Jų čia ne taip daug.

Mencelis žengtelėjo prie durų, duodamas suprasti, kad vizitas eina į pabaigą.

– Ar galėčiau jus dar sutrukdyti, prašom čia, į kabinetą, – jis mostelėjo Edgarui eiti kartu.

Koridoriuje Mencelis atsiduso:

– Pone Fiurstai, ar jums pavyko gauti tuos duomenis, kurių jūsų prašiau? Aš labai laukiau jūsų sąrašo.

Edgarui taip palengvėjo, ir tik eidamas pro duris pamatė, kad laiko aplanką ne toje rankoje – dešinėje. Mencelis, regis, nepastebėjo Edgaro sumišimo, jis sutelkė dėmesį į gautą sąrašą. Edgaras prasižiojo, kvėpdamas daugiau oro.

– Politinė policija B4 yra puiki tarnyba, linkiu sėkmės, pone Fiurstai. Už Talino ribų reikia tokių kaip jūs, Hapsalu Aussenstelle⁸ turi daug darbo. Pirmiausia eikite prisistatyti į Baterijos kalėjime esančią B4 referentūrą, ten gausite tikslesnių nurodymų.

– Pone SS unteršturmfiureri, ar galėčiau paklausti… – Edgaras kostelėjo. – Už ką tokia garbė?

– Reikšmingiausios bolševikų kuopelės jau likviduotos, tačiau jūs ir pats suprantate, kokia svarbi yra nuodugni dezinfekcija, kai turi reikalo su atspariu kenkėju. O jūs iš pagrindų pažįstate kenkėjus, pone Fiurstai, – Mencelis oriai apsisuko ant kulno ir sugrįžo į savo kabinetą, Edgaras liko stovėti vienas, šiaip ar taip, jam viskas pavyko.

Žengęs už Baterijos mūrų, Edgaras pajuto svaigstant galvą – jis buvo gyvas, skirtingai nei daugelis.

Jis tuoj pat vakare ims gilintis į žydų klausimą. Metrinės mūro sienos nuramdė tūkstančių nužudytųjų klyksmus, jos dvelkė vakarykšte ir būsima mirtimi, kuri nepaisė tautų, valdovų ar šimtmečių, bet koridoriuose aidėjo jo žingsniai, tikslingai einantys gyventi. B4 kontoroje jį sutiko maloniai, jis užpildė anketą su Egerto duomenimis ir Egerto braižu, pažįstamų veidų neišvydo, jautėsi esąs tinkamoje vietoje. Prieš pradedant darbą B4 Hapsalu skyriuje jam dar buvo leista aplankyti mamulę. Reikėjo rengtis ilgoms dienoms, ir tai kuo puikiausiai tiko Edgarui. Jis dar nežinojo, kaip viską paaiškins Rolandui. Būtų gerai prisikalbinti pusbrolį draugėn, vien todėl, kad Rolando biografija buvo tokia patikima, ir todėl, kad būtų gerai stebėti Rolandą, nes visada geriau turėti po akimis gana artimą žmogų. Be to, į kovą niekad nevertėjo eiti be užnugario. Rolandas buvo tylaus, bet patikimo būdo, ir todėl Edgaras nesirūpino, ar šis sugebės neprasitarti apie jo naująją asmenybę. Pusbrolis būtų galėjęs užduoti netinkamų klausimų jau tada, kai Edgaras, išėjęs iš Vidaus reikalų liaudies komisariato, patraukė pas jį. Edgaras prisipažino, kad įkliuvo paėmęs kyšį kaip nemokša, tai ėdė širdį. Tačiau Rolandas nepradėjo smalsauti, o pasiėmė jį kartu Suomijon. Jo veidas rodė tokį pat pakyrėjimą kaip tada, kai Edgaras įkliuvo Estijos pasienyje, kur jie abu ėjo karinę tarnybą, pardavinėdamas leidimus kirsti sieną. Rolandas gindamas jį sumelavo, paaiškino, girdi, jiems sakė, kad leidimai yra mokami, taip Edgaras išsisuko iš cypės. Jau tai, kad Edgaras buvo išmestas iš kariuomenės, Rolando manymu, buvo mamulei gana didelis smūgis, ir čia jis, aišku, buvo teisus. Galų gale, Rolando atžvilgiu prisiimta rizika davė naudos: be pusbrolio, jo rekomendacijų ir be Suomijos Edgaras nebūtų turėjęs patikimos anketos nei susitikęs Mencelio. Nekalbant apie tai, kad Rolandas klausė mamulės, Rozalija – Rolando, Rolando būsimoji uošvė – savo dukters, o mamulė – Edgaro, ir mamulė greitai išmoko jo naują vardą, nieko neklausinėdama. Mamulei pakako pažvelgti Edgarui į akis ir pamatyti, kad jos nejuokauja. Laimės valandėlėms gana ir to, kad sūnus grįžo gyvas iš mirties gniaužtų. Jam paprasčiausiai reikės įtikinti mamulę, kad dabar viskas gerai ir kad jis turi darbą. Egertui Fiurstui puikiai sekėsi. Jis jau sumąstys ir tai, kaip privilioti Rolandą savo draugėn. Jeigu pusbrolis jo neklausys, mamulė pati ras tinkamus žodžius, mamulė gali šnektelėti ir su savo būsima marčia. Be abejo, mamulė ir Rolandui linki kuo puikausios ateities.