Sulaukė

Pagalios⁴⁸, vieną utaminką atėjo laiškas iš Maskvos, kuriame Domukas tikrai rašė, kurią dieną atvažiuos į Kuršėnus. Išgirdus tą linksmą žinią, Urbonienė nusprendė eiti į geležinkelio stotį jo pasitikti. Ponaitė atminė jai, jog lyg Kuršėnų yra septynios jungės (arba mylios), jog turi nesveikas kojas. Bet moteriškė nieko nebojo, tardama:

– Niekas, ponaityte, nueisiu! Rytoj anksti išeisiu, lyg vakaro būsiu Kuršėnuose, ten pernakvosiu, į bažnyčią nueisiu, o juk ketverge po pietų jau Domelis parvažiuos!

Greit parbėgo namon: pusė dienos tepasiliko, o ji tiek darbo turėjo. Tuojau užmaišė ragaišių⁴⁹, kuriems miltus seniai turėjo prisitaisius, padarė varškę ir ėmė sukti kastinį, tardama, kaip nusidžiaugs Domukas, radęs tokiu skanumų. Pasivalgys šviežio ragaišio su kastiniu pusryčiui, o pietums išvirs ji varškiečių… Kaip jisai juos visados mėgdavo!

Jai besukaut kastinį, ibėgo dvaro tarnaitė, šaukdama ją pas ponaitę. Paprašius marčios pasukti tuo tarpu kastinį, nuėjo Urbonienė ir išgirdo nuo ponaitės, jog ponas duodas jai arklį važiuoti į Kuršėnus. Iš to džiaugsmo Urbonienė linkėjo ponaitei gyvai į dangų įeiti, kad nė mirti nereikėtų.

Pritaisius pavaišinimus sūnui, ėmė ji rėdyti⁵⁰ savo mažą trobelę, kaip tik prieš Velykas: iššlavė švaritelaičiai, smiltimis išbarstė: stalą balta staltiese uždengė. Į savo lovą atnešė Domuko patalynes, užklojo ją baltoms drobulėmis, kad būtų jam minkšta ir balta gulėti. O sau pasiklojo prie už-ubio (užkakalio) ant lentų. Taip viską pritaisius, išvažiavo.

*

Kuršėnuose stotyje žmonių būrelis laukia traukinio. Pasilieka dar apie pusvalaudį lyg jam ateisiant, ir jie visi tebesėdi šiltuose stoties kambariuose. Tik Urbonienė jau stovi lauke pas bėgius. Kada išgirdus varpelį, paklausė kažiko, kam tai skambiną ir gavo atsakymą, jog tai reiškia, kad traukinys jau išėjo i Šiaulių, tuojau skubiai nuėjo laukti traukinio.

– Kas čia gal žinoti – mintijo – kiek čia ta mašina eis; sako, baisiai greit lekianti, paskui dar nebesuskubsiu⁵¹ išeiti!

Atsistojus prie vogzalo sienos, su ryšeliu rankoje, laukia. Jau saulė nusileido, pradeda temti, bet dar viskas aiškiai matyti. Geležinkelis grynai⁵² nušluotas, tiesus, platus, išsitiesė lyg kaspinas tarp snieguotų laukų.

– Ir ko tie žmonės nepramano! – mintija Urbonienė. Kad dar Pon-Džius nenubaudžia!

Nori, mat, už patį Dievą būti gudresni! Negana arklių, prasimanė visokias mašinas.

Bet ji iš savo šalies už tatai nepyko; priešingai, buvo labai dėkinga tiems galviams, kurie „mašinas pramanė”. Nes kad taip reiktų važiuoti arkliais, kada besugrįžtų jos Domelis is tokios tolybės! Neilgai temintijo apie.. „mašiną”: vieną teatminė dabar, vieną težinojo – Domelis grįžta!

Štai ir sulaukė tos linksmos valandos, ir pamatys tuojau Domelį Argi tikėjosi tos laimės sulaukti? Juk jau ir „amžiną atilsį” už jį kalbėjo… Dievas susimylėjo, išklausė jos maldavimų, pažvevlgė į jos kruvinas ašaras. Kas tos ašaros dabar! Jau nebeatmena jų, tokia dabar laiminga, tokia laiminga! Domelis grįžta! Trejus metus nematė jo… Uostai⁵³ tur būti išaugo ilgi, dideli, pilnas vyras jau jos sūnus!

Staigu išgirdo tolybėje ūžimą, kurs kaskart augo. Netrukus pasirodė trys didelės, apskritos, ugninės akys ir vis artinosi. Žmonės išėjo į peroną. Urbonienei širdis ėmė stebėtinai plakti, lyg kad būtų ji bėgus gerą gabalą. Traukinys, lyg koks baisus slibinas (siaubūnas), apie kurį pasakos pasakoja, su spindinčiomis ugnies akimis, mėčiodamas kibirkštis iš nasrų, ūždamas, knarkdamas, dūsaudamas, apsistojo prieš vogzalą⁵⁴.

Urbonienė visa persimainė į žiūrėjimą. Jos akys bėgo nuo vieno vagono į antrą veizdėdamos, kuriame pasirodys Domukas. Išlipo ponas su ponia, išlipo keli žydai, moteriškė su vaiku – Domuko nebuvo.

– Turbūt neparvažiavo – šnibždėjo – turbūt nėra… Ir ką aš čia dabar darysiu?!

Bet kas ten?! Po dešinės, paskutiniame vagone pasirodė du kareiviai… Gal jis…

Bet ne, tai ne Domukas! Vienas apkabinęs antrąjį, padeda jam lipti žemyn… Matyt, tas vargšas ar be kojos, ar sergąs… O gal anam vagone visi kareiviai važiuoja…

Urbonienė ėjo arčiau, vis žiūrėdama kareivius.

Ak vargšas tasai! Kojos nuo kelio nėra, viena rankove jo šinelio⁵⁵ kybo tuščia… Bėdinas⁵⁶! O koks išbalęs… O liesumas!.

Staigu krūptelėjo ir apsistojo.

O Jėzau! Kaip jis panašus…

– Matuše! – sušuko kareivis.

Ir akies mirksnyje pajuto šimtus, tūkstančius bučiavimų ir karštų ašarų upes ant savo rankų.

– Matai, matušėlė, koksai aš… Matai! Nepažinai manęs… Matai, koksai aš!

Ji kaip karščiuose, drebančiomis lūpomis šnibžda be paliovos:

– O Jėzau, o Jėzau… Domeli, Jėzau!…

Spaudžia rankomis jo pasilenkusią galvą ir žiūri, žiūri iškėstomis nuo išgąsčio akimis: žiūri į jo nukirptą lyg kelio koją, i pagalį į jos vietą pridėtą; žiūri į kybančią šinelio rankovę, į jo veidą be kraujo lašo. Sudžiūvusį, susiraukusį, kaip pas senio, į įdubusias akis. Argi tai jos Domelis?! A Jėzau!! Juk jis išvažiavo toks raudonas, tvirtas… Juk jo akys tokios buvo žibančios ir linksmos!

Ne, tai sapnai… Guli ji namie ir sapnuoja. Ak, koks baisus sapnas! Greičiau, greičiau reikia pabusti!

– Matušėle, matušėle – šnibžda Domukas ir karštos jo ašaros vis plaukia ant storų, juodų Urbonienės rankų.