Sulaukė

Ar tas karas taps laimėtas, ar kas džiaugsis – vis tiek, ji neteko to, kurį užvis⁴² mylėjo. Domelis nebeatgys… Pražuvo jisai, nabagėlis. Ir kam? Už ką? Dėl ko?

Nemokėdama visiškai galvoti apie tokius dalykus, negalėdama išrišti⁴³ tų klausimų, ji betgi jautė didelę, neapsakomai, neatlyginamai didelę skriaudą, jai padarytą.

Per visą dieną nė ant valandėlės negalėjo ji atkreipti minčių nuo sūnaus. Dirbo savo darbus, bruzdėjo po trobą, ėjo dienas į dvarą, bet viską davė be nuovokos, kaip mašina. Rankos dirbo, bet mintis buvo toli nuo to darbo; jos lėkė vis ir lėkė tenai, į tolimą Mandžiūriją, į tą baisų kraštą, prarijusi jos Domuką. Rodos, neskaudėtų taip širdis, kad jisai būtų numiręs čia tarp savųjų, kad ji būtų jį numarinus, akeles jam užspaudus, aprėdžius, paskutinį kartelį pabučiavus… Kad būtų palaidojus ji pašvęstoje žemelėj, šalip tėvo, kad galėtų jo kapą žaliomis rūtelėmis apsodinti… Ir pamintijus, jog jos nabagėlis gal visai neužkastas guli kur nors lauke, jog varnai gal kapoja jam akis – vietos sau rasti negalėjo iš skausmo.

Taip kentėdama dieną, ir naktimis nevisados terasdavo atilsį. Tankiai atbusdavo staiga: rodėsi jai, jog girdėjo Domuko balsą, šaukianti ją. Atsisėsdavo lovoje, žegnojosi ir šnibždėjo poterius. Truputį išsigandus mintijo, ar Domukas buvo išpažinties priėjęs prieš mirdamas. Žinojo, jog yra kare kunigų, gal ir buvo neseniai.

– Dieve, Dieve, dovanok jam griekus⁴⁴! – šnibždėjo. Toks jaunas, kaip tik pakirstas ąžuolėlis!…

Ir tvirtai apsižadėdavo užpirkti mišias už jo vėlę.

Bet širdies gilumoje, toli, ant pat dugno, rusėjo maža vilties kibirkštėlė, jog Domukas gal dar ir gyvas. Visgi dar neturėjo pilnos žinios jo mirties. Ponaitė skaitė laikraščius vis ieškodama jo pavardės ar tarp užmuštųjų, ar tarp sužeistųjų. Bet niekur nerasdavo. Ir kiekvieną sykį Urbonienei atėjus ir užklausus, ramino ją ir guosdavo sakydama, jog dar nėra ko nusiminti, jog Domukas gal dar yra pakliuvęs pas japonus į nelaisvę, ar gal tik tai sužeistas. Tie žodžiai lyg kokia gyvybė liejosi į moteriškės širdį; vilties kibirkštėlė pradėdavo degti stipriaus, o kalbant rožančių vakare, išbalusios lūpos nebegalėjo pratarti maldos už Domuko vėlę, bet skaudžiu, paeinančiu iš pat širdies dugno balsu, šnibždėjo:

– O Jėzau, Jėzau! Duok, kad Domelis būtų pas japonus! Sugrąžink jį, o Jėzau!

Taip be paliovos būdama tarp vilties ir nusiminimo, Urbonienė labai paseno ir persimainė.

Tarsi ne kelios savaitės, bet keli metai nuo to paskutiniojo laiško buvo sukakę. Veidas suliesėjo, lūpos išbalo, akys įdubo, o plaukai lygšiol dar truputį težili, visiškai pabalo.

Pradėjo ji dabar labai teirautis, kaip eina karas: kaip kas yra Mandžiūrijoje, ką japonai daro su belaisviais, kas ir kaip prižiūri ligonius. Girdėjo ji, kad yra vienas miestas, japonų apsiaustas, kur labai baisu dabar būti, ir kartais mintijo su didele baime.

– Kad tik mano Domelio jie į tą „Opertūrą”⁴⁵ nebūtų nuvarę!

Apie karą težinojo tiek, kiek jai ponaitė sakė, ar nuo kitų išgirsdavo. Lietuviškų laikraščių nebuvo dar tada Rusijoje. Tankiai, matydama, kada ponaitė skaitė, labai gailėjosi, kad ji pati negali taip perskaityti visas žinias apie karą.

O nabagė! Turėtų greičiau džiaugtis, nes perskaičius apie visas to karo baisybes, nebemiegotų nė tiek, kiek dabar miegodavo.

*

Buvo pavakarys. Saulei nusileidžiant pasikėlė vėjas, ir ėmė snigti. Snaiguolės, vėjo pučiamos, lakstė ir mišo tarp savęs. Urbonienei ką tik vakarienę užkaitus, atsivėrė duris ir į trobą įbėgo ponaitė. Urbonienė nesuskubo nė išreikšti savo nusistebėjimo, matydama ją atėjus tokioje pūgoje, nes ponaitė tuojau sušuko.

– Urboniene, yra laiškas nuo Domuko.

Moteriškei šaukštas iškrito iš rankos.

– Ar nuo Domelio? – paklausė, pati nežinodama, ką sakanti.

– Nuo Domelio! Ką tik atnešė iš Varnių. Atbėgau tuojau perskaityti.

Urbonienei tarsi kas staigu kojas pakirto, atsisėdo į suolelį.

O ponaitė atsistojus prie lango pradėjo laišką skaityti. Trumpas jis buvo ir ne Domuko rašytas: visų pirma atsiprašė motinos taip ilgai nerašęs, bet jokiu būdu negalėjęs parašyti, nes tapęs sunkiai sužeistas ir visą mėnesį išbuvęs gyvatos ir mirties tarpe. Peršovė jam ranką ir koją. Dabar tebegulįs ligonbutyje⁴⁶ ir dar gerą valandą, turbūt, pagulėsiąs, kol išgysiąs. Bet jau daug geresnis esąs.

Iš tos didžios laimės, kad sūnus gyvas, Urbonienė visai neatminė, kad jis sergąs.

Puolė bučiuoti ponaitei rankas ir juokdamosi ir verkdama kartu kalbėjo:

– Ponaityte, Ponas Jėzus susimylėjo! Mano Domelis gyvas!

Norėjo ji su visais pasidalinti savo laime, šaukti, kad visas pasaulis girdėtų tą linksmą naujieną. Nors lauke buvo pūga, nuėjo į netoli stovinčią kitų kumečių trobą ir ten kalbėjo visą vakarą apie Domuką. Tik paskui, vakare, apsistojo ilgiau ant minties, jog jisai nors gyvas, bet labai sergąs. Vienok labai nesisielojo: visgi buvo jau geresnis, jau galėjo parašyti, nors ir ne savo ranka.

– By tik gyvas būtų, by tik gyvas!

Už savaitės atėjo vėl laiškas, jau paties Domuko ranka rašytas. Nedaug prirašė, ranka, matyt, drebėjo, bet visgi buvo ženklas, jog eina jis geryn. Pranešė jisai, jog už keleto dienu išsiųs jį į Maskvos ligonbutį ir ten dar pabus keletą savaičių, o paskui grįšiąs namon.

Urbonienė savo amžiuje niekam nieko nebuvo pavydėjusi. Dabar pirmą sykį tas jausmas lyg žaltys įsislenkė į jos širdį: pradėjo pavydėti turtų ponams.

– Mano Dievuliau, mintijo – kodėl aš tokia biedna! Kad turėčiau pinigų, tuojau važiuočiau į tą Maskvą; prižiūrėčiau Domelį, sėdėčiau prie jo, to mano nabagėlio. Ar ten jis aprūpintas, ar ten jis apveizdėtas, kaip reikia!

Stengėsi įsivaizdinti, kaip jisai dabar išrodo⁴⁷. Turbūt menkas, liesas, išbalęs… Žinoma, tokį laiką išgulėjęs. O dar kasžin kokia ta jo koja? Gal raišas sugrįš, nabagas… By tik sugrįžtų, by tik sugrįžtų!

– Aš jau jį čia penėsiu, veizdėsiu, lepinsiu. Lyg vasaros teilsisi, o šienapjūtei atėjus, galės į dvarą dienas eiti. Vėl rugius pjaunant, mergos dejuos, kad didelius pradalgius ima ir nėviena nenorės paskui jo rišti.

Ir linksmai nusišypsojo atsiminus, koksai darbininkas jos sūnus.

– Visus tuos metus neleisiu niekur tar nauti! Jau kaip nors pragyvensime. Aš už tai nė vienos dienon nepraleisiu, vis eisiu ir eisiu į dvarą.

Gavus laišką, kuriame Domukas rašė neužilgu parvažiuosiąs, Urbonienė tuojau pradėjo rūpintis jo maistu. Ėmė valgyti mažne visai juodą putrą, iš viso savo vienutinės karvės pieno dirbdama sūrius ir sviestą, kad Domelis turėtų ką užkąsti sugrįžęs.