Kas kaltas?

– Tu mane užsimanysi, pamesi, o aš tavęs niekados – ištarė ji ir taip prisiglaudė prie jo, kaip lapelis prie širdies.

– Ne, aš tavęs, Mariute, nepamesiu – tegul bus Dievo valia! – suriko Jonas ir bučiavosi iki neprašvito. O žvaigždės, vis šviete ant jųjų. O kad kas galėtų paskaityti, kas ant jų parašyta …

Burkuoja mūsų karveliai, o tuo tarpu važiuoja piršliai iš tolymos šalies, kuo tik ne iš pat lenkų puses… Perša Mariukai našlį, turtingą be galo…

– O kaip Dievas jus atnešė į mūsų kraštą? – klausia senoji.

– Vai išgirdome, mamute, begiedant paukštelę, lakštingalėlę – ir pradėjo pasakoti, kaip senis Mikita liko našlys, kaip nuo tų meisterių, ką dirbo pas jį, dažinojo apie Mariuką, ir štai dabar jie atvažiavo.

– Ieškokit dovanų – sako – tenai šimtai arklių, tūkstančiai galvijų, avių be skaitliaus, o pats jaunikis – našlys bevaikis!

Senoji džiaugiasi.

– Eik – sako – dukrele, parodyk, ko tu ten turi priverpus, priaudus!

Mariuka kaip puls į kojas:

– Motinėle, mano motinėle, negirdyki manęs! Velik peilį į širdį įsmeik – lengviau bus.

Senoji, rodos, nė negirdi.

– Ką tu žinai – sako – tu da jauna. Argi aš tau ne motina. Eik, atneški dovanas!

Privertė, nuleido dukterį už našlio.

*

Po vestuvių, senis paemė jaunają pas save. Turtu neėme nė trupinio.

– Kam man sako, dalis tavo ir kraitis, kad mano paties skrynia pinigų.

Parvažiavo. Vaikščioja Mariuka naujuose namuose kaip ir nesava. Daugiau nieko kaip tik apie vieną Joną vis mislija. O senis ką pasakys, ar padarys – vis ant vėjo. Vieną nedėlios dieną sėdi šitai juodu sau: viens žiūri į vieną pusę, kitas į kitą, nė žodelio. Štai į kiemą įeina juodai apsitaisęs jaunas vyrukas. Pagarbino.