Ubagas
TekstReikia paminėti, kad Petras Sabaliūnas labai mylėjo bites. Gyveno jisai vienasėdy, už dviejų varstų nuo mūsų sodžiaus, pačioj pamiškėj, žemės jo buvo nekiek, bet bičių daugybė. Vienų savų kelmų namie turėjo arti šimto; kita tiek pas savo kaimynus su bičiuliais. Keletas tokių kelmų buvo ir pas mano tėvus. Atamenu, kaip mes, maži vaikai, džiaugdavomės, pamatę Sabaliūną su savo šeimyna ateinantį: kaip tik Sabaliūnas vasarą pasirodydavo, žinodavome, kad bus bičkuopis, ir kad kiekvienas gausime nuo dėdės Petro po nemažą kvepiančio medaus korį. Ir gaudavome! Sabaliūnas mažus vaikus mylėjo ne mažiau, kaip bites; užtatai per bičkuopį jisai netik biltėmis, bet ir vaikais būdavo apspitęs6. Ir stebėtina! Bitės niekados jo neliepdavo. Kalbėdavo jisai apie bites, kaip apie kokį šventą, labai brangų žmogui daiktą, ir visados tvirtindavo, kad bitės tada tik sekas ir esti geros, kada bičiuliai nešykštūs ir vienybėj gyvena, kada ir kitiems jų nepavydi. Todėl kiekvienam pasitaikusiam žmogui niekados nepamiršdavo medaus duoti…
Toks tatai buvo žmogus Petras Sabaliūnas. O dabar sėdėjo priešais mane ubagas, su krepšiu.
– Tai tamstos gal namai sudegė ar žemės nebeturi? – neiškentėjau nepaklausęs.
– Tebėra ir namai, ir žemė…
– Tai kodėl gi tamsta kalėdoji7?
– Sūnus išvarė… – tik ištarė senelis ir karčios ašaros pradėjo riedėti iš akių.
Supratau… sūnus… Atsiminiau, kad Sabaliūnas turėjo sūnų vienatūrį, su manim vienametį; atsiminiau, kaip su tuo sūnum dar lakstydavova per bičkuopį už rankų susitvėrus, medų iš korių čiulpdamu… Tai buvo mano mažų dienų draugas, su kuriuo paskum niekados nebesusieidavau…
– Tai tamstos sūnus gal jau savų vaikų suslaukė? – paklausiau.
– Turi bent trejetą – drebančiom lūpom atsakė senelis – jau ketverti metai, kaip jam visa atidaviau. Nieko taip ir negailiu, kaip jo vaikų… Taip juos mylėjau!… Išsigandę, išplėstomis akelėmis lydėjo mane, kaip ėjau iš kiemo… O gal ir jie kada nors taip varys iš namų savo tėvą… Ir senelio akyse vėl pasirodė ašaros.