Vaidilos apysaka

 
Puolė po kojų Aldonai, rankas prie širdies savo spaudė;
Meldė atleist už viską, ką ji dėl jo nukentėjus.
„ Vargas moterims, tarė, jei jos pasiutėlius myli,
Tuos, kurių akys mėgsta išbėgti už kaimo rubežių,
Tuos, kurių mintys lyg dūmai nuolat aukščiaus stogo lakioja,
Tuos, kurių širdžiai negali ištekti laimės naminės.
Didžios širdys, Aldona, tai kaip aviliai per daug talpus
Jie nebus pilni medaus ir driežams lizdu tampa.
O Aldona! Atleiski! Aš šiandien namie noriu likti,
Šiandien viską užmiršiu ir šiandien būkiva mudu
Po senovei; ryto…” – nutilo, užbaigti nišdrįso.
Ima džiaugsmas Aldoną; iš sykio manė varguolė,
Valteris atsimainysiąs, ramus jau būsiąs ir linksmas;
Mato, ne taip nusiminęs ir akys daugiaus tur gyvybės,
Obuoliai ant veido sugrįžo. Vakarą visą
Valteris prie Aldonos išbuvo, užmiršęs ant trumpo
Kryžiokus, ir karą, ir Lietuvą, vien tik kalbėjo
Apie laimingus laikus, kada į Lietuvą teko.
Apie pirmus žodžius, ką ištarė savo Aldonai.
Vaikštinėjimus klonyj ir apie kiekvieną smulkiausią
Atminčiai brangų, pirmosios jų meilės atsitikimą.
Kam gi žodžiu ryto taip mielą perkerta kalbą?
Vėl nusiminęs ir vėl ilgai ant pačios savo žiūri,
Ašaros sukasi jam akyse, sakyt ką norėtų,
Bet drąsos nepritenka. Ar atmintį laimės prikėlė
Tam, kad su ja atsisveikintų? Ar žodžiai vakaro šito
Ir glamonėjimai būt paskutiniais atspindžiais meilės?
Klausti veltui; Aldona tik žiūri, ništiki, laukia
Ir, pro duris išėjus, ji tėmija dar pro plyšelį.
Valteris pilstė vyną ir tuštino taurę po taurei,
O ant nakties pas save vaidilą senį sulaukė.
 
 
     Rytą saulei tekant, žirgai sudundėjo kanopoms,
Ricieriai du, apsupti ūkų, išjoja į kalnus.
Būt apgavę sargas visas, vienos negalėjo.
Budrios akys meilužės: įspėjo Valterį bėgant,
Klonyje kelią pastojo; oi, liūdnas susitikimas!
„Grįžki, grįžk, mieliausia, namo; tu būsi laiminga
Tarp savųjų šeimynos; jauna da, susiraminsi
Ir užmirši! Daug kunigaikščių tavęs norėjo;
Juk esi liuosa, esi našlė po didvyrio,
Kurs dėl tėvynės labo yr visko išsižadėjęs —
Tavęs net! Lik sveika, užmirški; paverki už mane:
Valteris visko nustojo, jis vienas sau pasiliko,
Kaip dykumoj tas vėjas; po svietą turi bastytis,
Išdavinėti, žudyt ir pats paskui žūti niekingai.
Bet, praėjus laikui, ir vėl vardas Alfo iš naujo
Lietuvoje užgriaus ir iš lūpų vaidilų išgirsi
Darbus jo garsius; tada atsiminki, mieliausia,
Juogiai ridenus tas baisius, paslaptim prisidengęs.
Tau vienai pažįstams, kada tai vyru tau buvo.
Ir puikybės jausmas tegul suramins tad našlaitę”.
Aldona, rodos, klauso, vienok negirdi nė žodžio.
„Palieki! Palieki!” surikus, pati išsigando
Žodžio to palieki: tas žodis viens tik skambėjo.
Nieko nemąstė, nieko neatminė; visos jos mintys,
Atminimai visi, praeitis sumišo iš vieno;
Bet širdim įspėjo, kad jau negalima grįžti,
Kad negali užmiršti; akims sumišusioms žvalgės
Ir kelis kartus su jo akimis susitiko;
Akyse tose jau seniaus netrasdavo džiaugsmo,
Ir tarytum ieškojo ko kito; dairės aplinkui.
O aplink dykuma ir girios; už Nemuno girioj,
Viduryje pačiam, matyti žiba bokštelis —
Moterų klioštorius ten, trioba liūdnoji krikščionių.
Ant bokštelio sustojo ir akys ir mintys Aldonos —
Taip balandis, pagautas audros ant jūrių giliųjų,
Gelbisi, puldams ant stiebo visai nepažįstamo laivo.
Valteris šitai suprato ir su Aldona pasitraukęs
Savo siekius apreiškė, slėpti įsakė nuo svieto