Vaidilos apysaka

 
Ir da žodis saldžiausias už viską – meilės tai žodis.
Nėr ant žemės lygaus jam, išskyrus žodį tėvynė.
Mena Kęstutis: ”Dėl ko duktė taipos atsimainius?
Kur linksmumas jos dingo senovės, žaislai kasdieniniai?
Šventą dieną visos merginos eina pašokti,
Ji viena sau lieka, arba su Valteriu kalba;
Šiokią dieną merginos prie adatos ar prie staklelių,
Jai ar adata krinta, arba susipainioja siūlai.
Ji pati nemato, ką darius, visi man tai sako.
Vakar mačiau, kaip ji rožės žiedus žaliai siuvinėja,
O lapelius šilkais raudonais perdėm išdabino.
Kaip gi gali matyti, jei akys ir visos jos mintys
Valterio vien akių ir Valterio žodžių tik ieško.
Klausiu, kur eina? Į klonį; iš kur sugrįžta? Iš klonio.
Kas tame klonyj? Tenai jaunikaitis jai sodą įtaisė,
Argi sodas tasai už mano sodus yr gražesnis?
(Puikūs buvo sodai Kęstučio, pilni įvairiausių
Obuolių ir griūšių⁹, ką mėgsta taip Kauno merginos)
Ne sodelis ją traukia: mačiau aš žiemą jos langus:
Tie, kur nuo Nemuno pusės, visai gryni, lyg gegužį,
Ledas stiklų neužtraukė; ten Valteris tankiai praeina,
Ji pas langą turėjo sėdėt ir atdūsiu karštu
Ledą nuo stiklo nuvarė. Tariau, jog skaityt ir rašyti
Ją išmokys, girdėdams, kad jau visi kunigaikščiai
Savo vaikus mokinti pradėjo. Geras vaikinas,
Tvirtas kareivis, rašte sumanus, lyg kunigas kokis:
Ar galiu jį išvyt? Jis Lietuvai taip reikalingas.
Jis geriausiai sustato kareivius, apkasus pila,
Žaibo ginklą įtaiso, visus jis vienas atstoja.
Valterį, būk mano žentu ir eik už Lietuvą muškis.
Valteris vedė Aldoną. Tikrai, vokiečiai, jūs jau manot,
Čia apysakos galas, nes jūsų meilės romanuos,
Apsivedus didvyriams, tuojau trubadūras¹⁰ nutyla,
Vos pridūręs, kad jie ilgai ir laimingai gyveno.
Valteris pačią mylėjo, bet dvasią turėjo prakilnią;
Laimės nerado namie, nes jos nebuvo tėvynėj”.
 
 
     Pasileidus sniegui, aukštai vyturys užčyravo:
Kur kitur viturys apreiškia meilę, linksmybę,
Lietuvai tik kasmet apgarsina gaisrą ir kraują.
Nesuskaitomos minios kryžiokų jau atsitraukia,
Jau nuo užnemunės kalnų perdėm iki Kauno
Triukšmas, ginklų čiauškėjims, žirgų žvengimas girdėti,
Taip kaip ūkas tavorai jų ant laukų nusileido;
Švysteli šian ir ten sargų pirmutinių vėlukai.
Lyg prieš audrą žaibai. Vokiečiai sustojo ant kranto,
Tiltus per Nemuną tiesia ir apgula Kauną aplinkui.
Kas dieną nuo griautuvų vis virsta sienos ir bokštai,
Pakasai kas naktį lyg kurmiai knisas į žemę,
Bombos laksto padangėms, nutiesdamos taką ugninį,
Kaip sakalai ant paukščių, iš aukšto ant stogo nupuola.
Kaunas griuvo, lietuviai į Keidainius išsikraustė;
Griuvo Kėdainiai, lietuviai po kalnus, girias gina save.
Vokiečiai tolyn naikina ir platina gaisrą.
Valteris su Kęstučiu pirmiausi kovoj, o paskiausi
Grįžtant. Kęstutis rimtas visad, nuo mažo pripratęs
Muštis su priešų, užpult, apgalėt ir bėgti. Žinojo,
Juogiai su vokiečiais jo sentėviai ėmės tolydžio;
Sekdams sentėvius, mušės ir ant ateities nežiūrėjo.
Valterio mintys kitokios: jis tarp vokiečių užaugintas
Pažinojo kryžiokų galybę; žinojo, kad mistras
Iš Europos renka turtus, ginklus ir kareivius.
Prūsai gynėsi kitkart, sutrynė prūsus teutonai:
Lietuva anksčiaus ar vėliaus sulauks to likimo.
Prūsų nelaimę žinodams, jisai dėl lietuvių drebėjo.
Tarė Kęstutis: „Sūnau, tu pranašas man pragaištingas:
Atdengei man akis, kad bedugnes aš pamatyčiau;
Tavo žodžių beklausant, tarytumei rankos apsilpo,