Konradas Valenrodas

Bet kam taip graso, negali žinoti.

Gąsčiojas broliai; o Albonas sėda

Ir umus vyro prie draugių naminių

Viena pažiūra kaip žinuonis rėdo,

Pažiūra pilna žodžių paslėptinių.

Ar joje kerštą ar viltį parodo,

Tojaus suminkštin širdį Vallenrodo,

Tojaus no kaktos narso rukšles

60

60

rukšlė

 – raukšlė.

 trina,

Akis užgesia ir veidą vėsina.

Lyg kad žverinčiuj ant smarkybės

61

61

smarkybė

 – stiprybė.

 liavo

62

62

liavas

 (sl.) – liūtas.

Užveizdas, reikšdams kietą valdžią savo.

Tarp suprašytų žiūrinčiųjų minių

Duris atplešia krotu geležiniu.

Sustaugia žvėrys tai net ausis spengia,

Net veidą žmonės nuo išgąsčio dengia:

Užveizdas vienas su reta drąsybe

Akis įspyręs į bestiją žiūri

Ir tokia dūšioj paslėpta galybę

Kaip ant pavadžio smarkininką

63

63

smarkininkas

 – kas labai smarkus, rūstus, žiaurus.

 turi.

II

Varpai suūžė ant kuoro

64

64

kuoras

 – bokštas

 koplyčios,

Nuobažnus

65

65

nuobažnas

 (sl.) – dievobaimiingas.

 žmones ant nešparo šaukia;

Su pirmu garsu iš rodų

66

66

roda

 (lenk.) – pasitarimas.

 seklyčios

Komtūrai, broliai ir kareivei plaukia

Į namus Dievo, maldas karštas neša

Ir šventos Dvasios padėjimo prašo.

Giesmė

Dvasia šventoji, paversme šviesybės,

Į Tave šiandien nusibėga žmonės

Su karšta malda iš širdies gilybės,

Geisdami Tavo švenčiausios malonės.

Nuleisk į širdis spindulį skaisčiausią,

Kurs mums nuo klaidės tikru būtų ginklu,

Kurs paženklintų iš mūsų gadniausią

Garbės aukštosios – perdetinio ženklu.

Mes sūnūs žemės toj pulsim ant kelių

Prieš tą, kas vertas bus malonės Tavo.

O Jėzau Kristau, išklausyk vaikelių,

Apreišk akliesiems šventą valią savo!

Tegul išvista per umų aklystę

Tą, kas tur platint Tavo karalystę.

Tegul už vadą vienširdžiai išrinkę,

Prieš jį ir galvas ir širdis palenkia.

Pabaigę maldą, iš vyriausio valios

Visi išėjo oran

67

67

oran

 – į orą, t.y. į lauką.

 pasilsėti;

Liepta netrukus vėl sugrįžt atgalios

Ir vėl iš naujo Dievą malonėti.

Vieni ant kiemo tebėra ant kojų,

Arba susėdę ant gonkų

68

68

gonkas

 (lenk.) – prienamis, veranda.

 vedinas,

Kiti, išklidę po sodą ir gojų,

Kur klėsta jaunas, gražus ąžuolynas,

Kvepuoja dūšia, ramumu pripilta,

Ir vaikštinėja. Naktis tiki, šilta,

Balzomu oras dosniai pašlakstytas,

Jaučiasi arti gaivinantis rytas.

Mėnuo, naktinę baigdamas kelionę,

Pro debesėlio blizgančią pašonę

Į patalinę apsiblausęs slinksta,

Akis mieguistas praverdams iš reto,

Tai vėl užverdams, pats nepasimato,

Kaip sunki galva kaskart žemyn linksta.

Taip pat griaudingas be vilties mylinčius,

Perbėgęs mislyj visą amžiaus kelią,

Visas linksmybes, sielvartus ir kančias,

Tai linksmai žiūri, tai verkia vaikeliu,

Ant galo, lenkias galvą ant krūtinės,

Rimo, neb’jausdams sunkiosios gadinės.

Bet pirms komtūras valandėles liuosas

Paveikslu brolių dykai negaišina,

Tuojaus Alboną ir šiaip senesniuosius,

Išminčia

69

69

išminčia (kuo?)

 – dab.: išmintimi.

 tvirtus, į šalį vadina,

Idant jų tyloms mislis tyrinėti,

Paklausti, rodos, arba persergėti.

Traukia į lauką, šneka, rodavojos

70

70

rodavoti

 (sl.) – dyoti patarimą.

,

Mislyse ieško teisingesnio sūdo

71

71

sūdas

 (sl.) – teismas.

,

Tarp to iš kelio pagrąžino kojas

Į kraštą tiko, zerkolinio

72

72

zerkolinis

 (sl.) – kaip veidrodis.

 prūdo

73

73

prūdas

 (sl.) – tvenkinys.

Ir ilgą čėsą veda kalbą tilią.

Jau brekšta, reiki skubintis į pilį,

Šiandien rinkimo roda paskutinė —

Šit balsas… Iš kur? Iš kuoro kertinio.

Į šitą kuorą prieš desetką

74

74

desetka

 (sl.) – dešimtis.

 metų

Jauna mergaitė iš tolimos pusės,

Dūšios tvirtybę turėdama retą,

Įžengė trumpint dieneles brangiausias.

Ar jai pagirtas Dievo baimingumas

Širdin įdėjo tokias baisias dūmas,

O gal ir sąžinės nuotartį

75

75

nuotartis

 – įtarimas.

 pajutus

Maldyt norėjo balzomu pakūtos

76

76

pakūta

 (sl.) – atgaila.

Užu jaunystės gyvatą nelabą

Ir čia, nabagė

77

77

nabagė

 – vargšė.

, gyva rado grabą.

Iš pradžios broliai draudė ir kalbėti,

Ale

78

78

ale

 (lenk.) – bet.

 meldimais didžiais pergalėti

Ant galo kuore paskyrė jai vietą.

Tokiu tai būdu mergaitė taip anksti

Visus jau ryšius patraukė su svietu;

Ir vargiai koją įkėlė per slenkstį,

Tuoj durų vieta akmenims užplūdo;

Paliko vieną tarp sienų tamsiųjų

Ir bromų

79

79

broma

 (lenk.) – iškilmingi vartai su stogeliu.

, kurios skiria no gyvųjų,

Neb’atvers niekas iki dienai sūdo.

Vien liko langas į tą smerties guolį,

Kur geri žmonės jai pašelpą siunčia,

O dangus veja ir šviesos spinduolį.

Griešnikė biedna, kokia baisia kančia,

Kokia gailyste tau širdis aplieta?

Ar taip įgėlė neapykanta svieto,

Jog saugais oro gaivinimo brango?

Kaip tiktai stojo ant to baisaus kelio,

Nieks jos nematė, kad ateit’

80

80

ateit'

 – ateitų.

 prie lango

Krūtine gaudyt kvėpimą vėjelio,

Regėt gražybę dangaus stebuklingą,

Ir mielus kvietkus žaliuojančių pievų,

Ir veidą savo artimo meilingą;

Slepiasi viena su mislims ir Dievu.

Bet vis dar žymu, jog tebėra gyva,

Nes kartais žingsnius keleivio vėlyvo,

Į šventą vietą ėmusio kelionę,

Nustabdo kalba iš kuoro maloni,

Kuria ji, galbūt, griešniką nedrąsų

Malonėj Dievo nutikrinti geidžia.

Ir kad vaikeliai Lietuvninkų-Prūsų

Kuomet netoli susirinkę žaidžia,

Tada pas langą mirga kažkas skaistas,

Lig būt' spinduolis iš dangaus nuleistas

Tekančios anksti žvaigždelės aušrinės.

Ar tai plovena kasos gintarinės,

Arba gal rankos kaip ir sniegas baltas

Žegnoja galvas kudikių nekaltas.

Ir taip beinant į ausis komtūro

šitokie žodžiai atbėgo iš mūro:

„Konrade, Dievžin, ar grįš diena šviesi,

Vadu pastosi jiems ant prapuolimo,

Bet koks bus galas, noprosnai

81

81

noprosnai

 (brus.) – veltui.

 slepiesi,

Nepermainysi

82

82

permainyti

 – pakeisti.

 savo prigimimo;

O kad ir žalčio priimtumei būdą

Ir tai jų smarkaus n’išbėgtumei

83

83

n'išbėgtumei

 – neišvengtum.

 sūdo:

Daug dūšioj tavo senoviško liko,

Kaip šit iš mano niekas neišnyko”.

Stropiai komtūras kožna žodį seka

Ir aiškiai girdi – pustelnikė šneka.

Patamsy regis lig rankoms mosuoja,

Ant krotų lango nusvirus dvilinka,

Bet kam? Nes dyka

84

84

dyka

 (sl.) – apleista, nekultuvuota.

 artesnė aplinka,

Tiktai iš tolo kasžin kas duluoja

85

<span class="notediv" id="id