3 książki za 35 oszczędź od 50%
Za darmo

Liūdna pasaka

Tekst
0
Recenzje
Oznacz jako przeczytane
Czcionka:Mniejsze АаWiększe Aa

Petras jau senai tarėsi su apylinkės ir savo sodžiaus draugais, ką daryti. Jautresnieji sutiko, kad snausti esą negalima. Reikią ruoštis, nors kokį įnagį nusikalti, nes galią prireikt ar patiems gintis ar kitiems eiti padėti; kad sėdėti ant vietos13, sudėjus rankas, ir negražu, ir gėdų esą, ir dar prakišti galima – žemės negauti.

Ir paskum vienas kitą ėmė karštesnieji nešti į kalvį visokius galežgalius…

Ausdama, pamatė Juozapota vieną dieną pro langą, kaip Petras išsinešė iš klėties delgę ir šakes ir, apsidairęs, ko bijodamas, greitai išnyko už kiemo vartelių. Nutylėjo, nepaklausė apie tai vyro… Bet po kelių dienų, nešdama prievakary paršui ėsti, netikėtai pamatė šaly gurbų Petrą su dviem jaunais kaimynais, Antanu ir Kaziu – grečium sustojusius ir išsižergusius: visi trys turėjo rankose ilgus, galežilitais14 galais pagalius ir sutardami nuožmiai badė jais orą.

– Ką jus čia dirbat? – sušuko, nustebusi, Juozapota.

Vyrai, ją išvydę, su džiaugsmu batų pasislėpę, tik nebesuspėjo. Visi trys išsitempė, traukdami užpakalin savo pagalius.

– Cit, Juozaput, nieko bloga – atsiliepė Petras, šluostydamas nuo kaktos prakaitą – mes tik mokomės, kaip su rusais reikia grumtis…

Tokie juokingi su tais savo durtuvais buvo ir taip linksmai į ją visi trys pažiūrėjo, kad jinai tik nusišypsojo, jais gėrėdamasi. Tečiaus iš gurbo išeidama, pajuto, kad jos širdį kažin koksai šaltas sopulys15 suspaudė. Nebuvo baili: turėjo širdį jautrią ir galvą karštą, o į patį gyvenimą gal linksmiau kaip jos Petras žiūrėjo, nes to gyvenimo pavojaus nesuprato. Bet širdis, labiausia moterės, dažnai atjaučia tai, ko galva nesuprata. Ir jeigu Petras būtų Juozapotai visus užmanymus pasisakęs, jos mylinti širdis gal greičiau visą neatsargumą ir pavojų būtų pajutusi ir vyrą nuo klaikaus žingsnio suturėjusi16. Petras, tartum, tą jausdamas, jau kelintą dieną su savo užmanymais nuo moterės slėpės: bijojo jos ašarų, išgąsčio. Jisai nutarė būtinai eiti su kai kuriais draugais miškan ir tenai susidėti su maištininkais: patyrė, kad netoli esąs jų didelis būrys …

Tą patį vakarą, kai juos Juozapota rado šaly gurbų, narsiai orą badančius, Petras susikalbėjo su draugais rytoj prieš auštant iš namų išeiti. Įėjęs trobon, nebenorėjo nei vakarienės valgyti. Kai Juozapota bailiu balsu ėmė klausinėti, kam tuos durtuvus įsitaisė, ir reikalavo, kad pasakytų visą teisybę, Petras apkabino ją drebančią ir stiprai į savo krūtinę prispaudė…

– Man, kažin kodėl, taip širdį sopa, tokia bailė ėma17 – skundės jinai visa glausdamasi…

– Nebijok – ramino vyras – nieko blogo nebus: rusus nuveiks ir išvys iš mūsų krašto. Durtuvus įsitaisėm tik taip sau: jeigu kartais užpultų kokie kazokai, kad turėtume kuo gintis… Visaip juk gali atsitikti…

Ir ėmė savo moteriai pasakoti, kaip tai dabar gera, kad dvaran jau nebereikia eiti, ir kaip bus gera paskum, kai žmonės nusikratys nuo rusų valdžios, įgaus laisvės ir gaus žemės kiekvienas… Susilauks vaikų jiedu… Bus laimingi…

Pasakojo ir svajojo, ir pats tais svajojimais tikėjo – tikėjo tvirtai, be abejojimų.

Juozapota klausė, visa užkaitusi, kaip į brangų paveikslą, į vyrą žiūrėdama.

Taip užsisvajoję, maloniai susiglaudę, išsėdėjo visą vasaros naktį… Atsigulė tik prieš pat auštant.

Juozapota užmigo laiminga, kaip kūdikis…

Tada Petras tyliai – tyliai atsikėlė iš lovos, pabučiavo miegančią moterį, peržegnojo ją, persiskirdamas ir nesušlamėjęs, ant pirštų galų išėjo…

*

Juozapota sapnavo:

Mato jinai gražų didelį sodną, pilną žydinčių medžių. Eina tuo sodnu, mažu kūdikiu nešina… Dailus takelis, smėliu išbarstytas, tęsias, aplinkui žolės ir žolynai įvairiomis spalvomis mirga, tarp medžių šakelių paukščiai sau lizdelius kraunas. Visur taip romu ir šilta… Juozapota spaudžia į savo laimingą krūtinę kūdikį ir skubinas, skubinas… Už sodo jos Petras aria… Jam pietus neša, jam kūdikiu pasigirti nori… Jau jinai jį iš tolo mato, sunkiai ant arklo užgulusį ir jungą jaučių išlengvo kalneliu stumantį… Bet netikėtai ir gražus sodnas ir Petras su jaučiais iš jos akių nyksta. Staiga pamato jinai dangų apniukusį ir priešais baisų, gilų kaip bedugnę, griovį. Iš apačios girdi skaudų dejavimą ir balsą, pagalbos šaukiantį. Tai Petro balsas, jo dejavimas. Juozapota, išsigandusi, skubinas į jį, norėtų nusileisti griovin, gelbėti vyrą… Pažiūri į kūdikį: nebegyvas! Akytės užsimerkusios, lūpytės pamėlynavusios, veidelis – kaip drobė. Klaikumo perimta, surinka nesavu balsu. Jos kojos paslysta ir kartu su kūdikiu krenta bedugnėn…

Atbudo, visa krūptelėjus. Juto, kaip vienu akies mirksniu jos akyse sužibėjo saulės spindulys, greitai už debesio pasislėpdamas. Buvo jau labai vėsus rytas. Pramigo! Šoko iš lovos, susigėdusi. Nusistebėjo, kad nejuto, kaip išėjo Petras. Visados jusdavo, kartu su juo keldavos… Kodėlgi šiandien taip?…. Bet tuoj nurimo ir sapną užmiršo. Persižengnojo ir, atsiklaupus, ėmė poterius kalbėti. Puskum greitai pakūrė krosnę, nunešė ėsti paršui ir ėmė ruošti pusrytį. Bijojo, kad Petras, nuo darbo parėjęs, neturėtų laukti…

– Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus! – išgirdo Juozapota pažįstamą balsą.

– Ant amžių…

Vidun įėjo kampininkė Urbonienė ir su atydžia apsidairė po trobą.

– O kodėl gi tamsta šiandien taip vėlai su pusryčiu? – paklausė, matydama Juozapotą dar raguolius kepančią – kiti jau senai pavalgė ir pogulio18 sugulė!

– Pramigau – atsakė ši – ir taip jau skubinuos! Gerai da, kad Petras ilgai nepareina – būčiau nebesuspėjus…

– Na, gali nesiskubinti: nebepareis! – tarė Urbonienė ir ne tai su pasijuokimu, ne tai su džiaugsmu pažiūrėjo į Petrienę.

– O kodėl gi? – nusistebėjo Juozapota.

– Tai gal gi nežinai?!

– Ne, nieko nežinau?!

Juozapota pametė kepti raguolius ir, atsisukus, užkaitusiom nuo ugnies akim žiūrėjo į Urbonienę. Nekentė tos bobos už liežuvį ir suvedžiojimus. Bet dabar jos širdį kaip ir replėmis kas suspaudė.

– Ta liežuvininkė ką nors žino, – perėjo jai per galvą mintis – gal ką bloga?!

– Ne, aš nieko nežinau – atkartojo jinai – ką tamsta nori man pasakyti? Urbonienė piktom akim žvilgtelėjo į Petrienę. Valandėlę tylėjo. Jai tartum saldu buvo turėti svetimą paslaptį, lepintis jąja ir kankinti jauną moteriškę. Tik neilgai galėjo iškentėti nepasakius…

– Nagi tavo Petras su Damulio Kaziu ir Antanu miškan išrūko… Į maištininkus! Mačiau, kaip su durtuvais visi trys auštant pakluonėmis ėjo… Visi žino!…

– Meluoji! – norėjo surikti Juozapota.

Tečiaus ataminė savo Petro kalbas ir susirūpinimą, ataminė, ką pati vakar šaly gurbų matė – ir įtikėjo… Sunki našta užgulė jos krūtinę… Netikėtai pajuto norą kam nors širdį atidaryti, savo mintis papasakoti, Petrą išteisinti; bet pažiūrėjus į piktas Urbonienės akis, tik sučiaupė lūpas ir nusisuko, žinojo, kad toji moteriškė tik pasidžiaugs iš jos nelaimės, išjuoks jos viltis…

Kaip tik Urbonienė išėjo… Juozapota užsimetė ant galvos skarą ir nubėgo į Damulį. Tenai niekas ir pdgulio negulo: visi buvo trobo] susirinkę. Senis tėvas ant suolo susikuprinęs sėdėjo, motina gale lovos verkė. Dukterys kniukčiojo… Juozapota pagarbino Dievą ir bailiai užkrosny atsisėdo. Visi tylėjo. Į juos žiūrint, ir ją graudulys paėmė. Gerklę staiga, tartum, kas kamoliu užkišė; ant blakstienų ašaros sublizgėjo. Pati nepajuto, kaip ėmė balsu raudoti.

– Tai ir tavasai išėjo? – išmėtinėjimo19 balsu tarė Damulienė – gal jisai mūsiškius ir prikalbėjo…

 

– Tylėk, motin!… Netauškėk niekų – subarė Damulis pačią20 – jaunųjų nereikia prikalbinėti ir patys moka kišti galvas, kur jų nėprašo… Nebijok! Greitai pardums21 namo, kai paragaus bado ar dūmų pauostys… Su jaunais dažnai taip esti…

– Pagaliaus, gal nieko taip jau baisaus tame ir nėra – tęsė jisai, nuo suolo atsikeldamas – ne mūsų vienų; daugelis dabar miškuose renkas… Kaip girdėti, rusai išvisur bėga… Ką gali, žmogus, žinoti – gal paskum po to visiems bus lengviau ir geriau gyventi?…

Ir senio Damulio akyse netikėtai sužibėjo jautri ugnelė. Gal dilgtelėjo jam galvoje mintis, kad jeigu ne senatvė, ir jisai neišturėtų – eitų į sūnus, miškan, rusų mušti…

– Gink, Dieve, jeigu kokia nelaimė… – dejavo motina, ašarodama.

– Dievo valia! – atsiliepė vyras, atsidusdamas.

Bet ir jo širdį vėl rūpestis suspaudė…

– Tik žiūrėkit, niekam apie tatai nepasakokit – prigrąsė visiems – o jeigu kas, nepažįstamas, klausinėtų – sakykit, kad užodarbin22 išėjo…

Juozapota parėjo iš Damulio mamo, jeigu ne linksmesnė, tai daug ramesnė. Graudu buvo, labai graudu. Bet jautė, kad ne be taip skaudžiai širdis krūtinėje plaka.

– Gal nieko taip jau baisaus tame ir nėra – ataminė Damulio žodžius.

– Juk jisai – mąstė jinai – žmogus senas, daug matė ir pergyveno – negali apsirikti…

– Gal paskum po to visiems bus lengviau ir geriau gyventi?…

Šitie žodžiai, kaip motinos ranka, Juozapotą paglostė, jos širdį sušildė…

13sėdėti ant vietos – sėdeti vietoje, nieko neveikti. [przypis edytorski]
14galežilitais – padengtais geležimi. [przypis edytorski]
15sopulys – skausmas. [przypis edytorski]
16suturėjusi – sulaikiusi. [przypis edytorski]
17ėmti – dabar: imti. [przypis edytorski]
18pogulys – dienos miegas, poilsis. [przypis edytorski]
19išmėtinėjimo – su priekaištais. [przypis edytorski]
20pačią – žmoną. [przypis edytorski]
21pardums – atskubės. [przypis edytorski]
22užodarbin – uždarbiauti. [przypis edytorski]