Czytaj książkę: «Geriausia knyga pasaulyje»
Versta iš: Peter Stjernström.
The Best Book in the World.
Original title
Världens bästa bok
© Peter Stjernström 2011 by agreement with Grand Agency & Banke, Goumen & Smirnova Literary Agency
© Aistė Vareikytė, vertimas į lietuvių kalbą, 2015
© „Versus aureus“ leidykla, 2016
ISBN 9789955346111
Iš anglų kalbos vertė Aistė Vareikytė
Redaktorė Jurgita Marija Bagdonavičienė
Viršelio dailininkas Marius Andriukaitis
E. knygos (EPUB 3) gamyba – Albertas Rinkevičius
Išleido „Versus aureus“ leidykla
Rūdninkų g. 10, LT-01135 Vilnius
info@versus.lt | www.versus.lt
PIRMA DALIS,
kurioje autorius nusprendžia, kas sprendžia
Į sceną įžengia Vyras.
Titas Jensenas ruošiasi rašyti pirmąjį savo naujo romano sakinį. Jis rinko žodžius.
Į sceną įžengia Vyras.
Titas priešais save mato vyrą. Didįjį Autorių, kurio jaunos dienos jau praeityje. Jis gavo dar keletą progų pasišildyti rampos šviesoje. Kodėl staiga atsirado galimybė užsidirbti papildomų kronų iš viešų skaitymų, Didysis Autorius nė nenumanė. Jau labai seniai nebuvo parašęs rimtos knygos.
Deja, savo paties kūrinio skaityti negalės. Vienintelė galimybė pelnyti pripažinimą ir aplodismentus – paskutinę akimirką pakeliui į sceną pačiupti kažkieno ištiestą knygą. Jis stovi priešais mikrofoną ir vos spėja perskaityti pavadinimą, kai publika prapliumpa kvatoti.
Žiūrovai juokiasi – jis tai žino. Bet tikina save, kad iš meilės. Jis brangus jiems, o tai geriau, nei sėdėti vienam savo bute stilingame Stokholmo Sioderio rajone. Be to, gėrimai ir narkotikai čia už dyką. Anksčiau šis rajonas buvo kultūros centras. Dabar – tiesiog kultas.
Titas autorių ne tik mato: jis jaučia, ką šis galvoja, kaip jaučiasi, ką ruošiasi sakyti kiekvieną sekundę.
Kokį vardą galėtų suteikti žmogui scenoje? Ar jis ką nors laimės atskiesdamas fikciją trupučiu realybės? Titas, visada nuoširdus, atviras ir linkęs į asmeniškumus popieriuje, nusprendžia eiti toliau. Šiam vyrui jis ir paskolins savo vardą. Privalo. Parodys skaitytojams, kad turi drąsos pavadinti šį šiurkščios sielos vyrą savo vardu. „Titas Jensenas – tai aš, tai jis, tai mes,“ – galvoja Titas. – „Viskas, kas nutinka jam, nutinka ir man, mano galvoje. Aš esu vyras scenoje. Vyras su lemties kilpa aplink kaklą.“
Tito pirštai sklando virš klaviatūros. Jis susidūrė su vienu svarbiausių apsisprendimų. Knygos idėja tobula. Puikybės haliucinacijų studija. Metaromanas apie laisvę ir priklausomybę. Bet kaip pradėti nemarų šedevrą?
Į sceną įžengia Vyras.
Ar tikrai reikia rašyti daugiau? Kokia išorė geriausiai apibūdina jo vidų? Ar svarbu pasakyti, kad žmogus dėvi juodus marškinius, juodas odines kelnes ir juodą striukę? Gal tai, kad jo veide atsispindi atšiauriuose Stokholmo baruose praleisti metai? Kad jo galvos oda blizga nuo prakaito po trumpai kirptais plaukais? Kad jis dar pakankamai gražus, nepaisant visų įspėjamųjų varpų, negailestingai skalambijančių: „Tai nepatikimas priklausomybės išvargintas žmogus, tai nepatikimas priklausomybės išvargintas žmogus?!“
Ar jis privalo aprašyti visą išvaizdą iki mažiausios smulkmenos? O gal tai sunaikins skaitytojo patirtį? Argi skaitytojas neturi teisės susikurti vaizduotėje savo paties paveikslų?
„Noriu sukurti tiek įvaizdžių, kiek yra skaitytojų,“ – galvoja Titas. – „Tai bus ypatinga – kaip filmas, sukurtas tik vienam žiūrovui, kaip paveikslas, peržiūrėtas tik vieno asmens, ar simfonija vienam vieninteliam klausytojui.“
Į sceną įžengia Vyras.
Literatūros kritikas Adrianas Apsivėmėlis sudraskė jo paskutiniąją knygą į skutelius vien todėl, kad veikėjų aprašymai buvo pernelyg trumpi. Turint omenyje beveik poetinį darbo pobūdį, tai buvo absurdiška kritika. Jis parašė, kad „meninės pretenzijos nesiekia toliau pirmojo knygos puslapio.“ Ką, po velniais, tas bjaurybė išmano apie griežtus reikalavimus, kuriuos jis, Titas, sau kelia? Apie dangų siekiančias menininko ambicijas? Jis dirbo su šia knyga ištisus metus. Kiekviena diena pilnut pilnutėlė „menininko ambicijų“. Šunsnukis kritikas savo ruožtu padirbėjo vos porą valandėlių, kol parašė niekingą recenziją. Ir vis dėlto ši šmeižikiška rašliava sulaukė daugiau skaitytojų nei bet kuri kita Tito knyga. Tito knygas pirko. Bet laikraštį pirko kur kas geriau. Ar jis kada nors sugebės nusverti šias įtakos svarstykles?
„Nėra teisybės,“ – galvoja Titas. – „Aš juk taip pat noriu daug parduoti. Aš parduosiu daug. Nepaisydamas serijinio žudiko Adriano Apsivėmėlio šmeižikiško darbelio.“
Bet argi Adrianas Apsivėmėlis nėra publikos dalis? Ką jis norėtų skaityti?
Veiksmo vieta ir laikas: vasara Švedijoje. Pirma laiko pasenęs autorius, jau perkopęs penktąją dešimtį, užlipa ant scenos po didelės palapinės skliautu legendiniame roko festivalyje, kiekvienais metais vykstančiame idiliškoje kaimo vietovėje – Vermlande, Švedijos vakaruose. Gausėjantis autoriaus mokinių būrys baugščiai žvalgosi į nekantraujančią publiką. Didelėje palapinėje apie 700 žmonių, daugumai jų per dvidešimt. Ekscentriškas maždaug dvidešimt penkerių poetas mėlynais ir oranžiniais ruožais plaukuose perduoda oda aptrauktą knygą nuo galvos iki kojų juodai apsirengusiam autoriui. Gerokai įkaušęs jaunuolis scenos pakraštyje pradeda nesulaikomai kosėti. Galima aiškiai matyti kebabo pėdsakus ant jo baltų marškinėlių. Scenoje pasklinda aitrus česnako kvapas.
„Nieko nebus,“ – galvoja Titas, – „tai ne mano knyga, ne mano istorija. Negaliu taip toliau. Negaliu leisti toms suknistoms recenzijoms vadovauti mano gyvenimui. Aš menininkas – darau, ką noriu. Tai aš turiu duoti toną. Tai aš renkuosi detales, ne Adrianas Apsivėmėlis.“
Daugybė moterų sakė, kad balta jam tinka. Moterys, kurios vieną akimirką žadėdavo amžiną meilę, o kitą užtrenkdavo duris prieš pat nosį. Tad kas gi galėtų jį kaltinti, kad vilki tik juodai?
Būtent taip.
Dabar Titas Jensenas paleistas nuo grandinės.
ANTRA DALIS
Kova dėl geriausios knygos pasaulyje
PIRMAS SKYRIUS
Trinkt
Į sceną įžengia Vyras
Daugybė moterų sakė, kad balta jam tinka. Moterys, kurios vieną akimirką prižadėdavo amžiną meilę, o kitą užtrenkdavo duris prieš pat nosį. Tad kas gi galėtų jį kaltinti, kad vilki tik juodai?
Pašėlę bosiniai būgnai užkuria publikos emocijas. Prožektoriai blyksi į taktą.
Jis įžengia ne pačiu žavingiausiu būdu žmonijos istorijoje. Titas Jensenas, į scenos vidurį įvežtas bagažo vežimėliu, atsiduria tiesiai priešais mikrofono stovą. Būgnai netyla net išjungus mirksinčias šviesas. Ritmiškai trepsėdami ant žemėtų grindų publikos auliniai ir aptriušę sportbačiai kuria prislopintą gaudesį.
Keletą sekundžių karaliauja tamsa, tada kreidos baltumo šviesos spindulys nusileidžia ant Tito. Jis toks siauras, kad, rodos, galėtų prismeigti jį prie scenos. Aplodismentai ir švilpimas. Visi žino, kas atsitiks.
Jaunas ir gražus meilės poetas Edis X yra vakaro šeimininkas. Vis garsėjant palaikymo šūksniams jis įsklendžia į sceną apsirengęs kūdikiško žydrumo pižama. Edis kilęs iš Lotynų Amerikos, todėl jo kūno kalba gerokai skiriasi nuo šiaurės europiečių. Jam visiškai priimtina šyptelėti trijų colių atstumu nuo kieno nors veido ir nesijaudinti dėl savo paties ar pašnekovo burnos kvapo.
Edis X apglėbia Titą Jenseną savo tamsiu aksominiu žvilgsniu. Iš pradžių pernelyg ilgai glamonėja, o vėliau paduoda knygą. Jis lėtai nubraukia oranžinių plaukų sruogą nuo veido ir paslepia ją tarp kitų spalvotų dryžių ilguose ir pasiutusiai tiesiuose juoduose plaukuose. Tada nuleidžia mikrofoną iki Tito ir pasilenkia.
– Mano draugai! – šnipšteli Edis ramiu šiaurietišku akcentu, burną gašliai priglaudęs prie mikrofono. Balti dantys švyti prožektorių šviesoje. – Mieli festivalio dalyviai, žiūrėkite ir klausykite! Jis – gyva legenda. Bulvariniai laikraščiai rašė apie jo meilės nuotykius dar tada, kai dauguma mūsų nė nebuvo gimę. Jis parašė gal dvylika romanų apie tamsą, klastą ir bjauriai staigią mirtį. Turi asmeninį staliuką Asociacijos bare. Ir net savo vardu pavadintą gėrimą. Dabar jis – mūsų scenoje, plačiai atvėręs savo vyzdžius ir pojūčius! Šilti aplodismentai Titui Jensenui – Didžiajam Autoriui!
Publika iš karto prapliumpa juoktis. Dauguma jau matę šį reginį anksčiau. Įjungiama dar pora papildomų prožektorių ir Titas Jensenas mirkčioja baltoje šviesoje. Jis mato publiką tarsi per miglą ir girdi keletą žemų balsų iš roko scenos kaimyninėje palapinėje. Bando laviruoti tarp taktų. Taip, žinoma. Dabar jau atsimena. Jis – Poezijos kritikos palapinėje roko festivalyje. Kas gi nutiko vakare? Titas prisimena sėdėjęs užkulisiuose ir kalbėjęs su Edžiu X. Jiedu truputį išgėrė, kartu pasilinksmino, pakalbėjo apie meną, literatūrą ir meilę. Tada jis pakilo nuo nežinomo narkotiko, kurį pakišo vienas Edžio grupės draugužių. Viskas dingo. Ne, turbūt tai nėra tinkamiausias žodis. Viskas pradėjo pašėlusiai suktis galvoje ir staiga jis buvo uždengtas juodu žiurkės kailiuku ir bėgiojo fluorescenciniame žiurkėno rate. Bėgo ir bėgo, bet mintys, regis, stovėjo vietoje. Atrodė, kad per praėjusias keletą savaičių jo mintys pasistūmėjo į priekį vos per vieną raidę. Tada visos šviesos išsijungė.
„Dabar jos jau akivaizdžiai grįžo atgal“, – pagalvojo Titas mirksėdamas prieš šviesą.
Trumpas būgnų griaustelėjimas praneša, kad jau laikas. Jis jaučia, kaip klausytojų artumas nustumia į šalį paskutiniuosius haliucinacijų likučius ir pripildo energijos. Paėmęs Edžio duotą knygą, garsiai perskaito pavadinimą ir ištaria savo dramatiškai lūžtančiu bosu:
– „Švedų monarchų ligos pagal Volframą Kochą. Nuo Gustavo Vazos iki Gustavo V.“
Daugumą klausytojų tampo juoko traukuliai. Beprasmiškai juokinga pramoga stebėti Titą, skaitantį keistas senas knygas, tarsi šios būtų graikų tragedijos. Jis skaito tokia pragariškai teatrališka maniera, kad galėtų pažadinti ir numirėlį.
Titas varto knygą kaip pakliūva. Tada pamato didingojo Karolio XIII atvaizdą ir pirmą kartą stabteli. Drebančiu balsu perskaito ištrauką:
– „Buvo akivaizdu, kad pabaiga nebetoli, ir greitai sutarta paskelbti ilgai lauktą galą. Rūmai buvo pilni visų klasių žmonių, susirinkusių sužinoti naujienų apie valdovą. Suvestines skelbė Kolonų salėje. Paskutiniaisiais valdovo valdymo vakarais ten laukę žinomi ir nežinomi žmonės gaudavo arbatos ir punšo. Tik lemtingąją naktį aiškiai priderėjo ramybės atmosfera, kai dvaro valdininkai, sargybiniai ir kiti kilmingųjų patarnautojai užmigo ant sofų ir kėdžių.“
Titas paskutiniuosius žodžius ištaria nepaprastai susijaudinęs. Jis stabteli laukdamas reakcijos ir tiria publiką. Dauguma – su ašaromis akyse ir dvilinki iš juoko. Jie dievina Titą, taigi jis tęsia savo deklamaciją:
– „Iš skrodimo protokolo: įdomiausi su smegenimis ir smegenų dangalais susiję duomenys atskleidžia difuzinę senatvinę smegenų atrofiją ir senatvinį minkštojo ir voratinklinio dangalų padidėjimą. Simptomatologija ir skrodimo duomenys rodo minimalų senatvinį suminkštėjimą, sukeltą smegenų pamato branduolių ir tilto kraujagyslių aterosklerotinės ligos, taigi tai – tipiška dezintegracijos būsena. Plaučių tyrimai atskleidė galimą plaučių uždegimą su abscesu. Širdies būklė atrodo puiki, o riebalų sluoksniu aplipusios arterijų sienelės – normalu“.
Auditorijoje pasklinda savotiška ramybė. Retkarčiais girdėti krizenant. Titas supranta turįs rasti dar patrauklesnių skyrių, kad išlaikytų publikos dėmesį. Velnias, tai nelengva su šita beviltiškai sena knyga! Jis karštligiškai varto. Ar kas nors bus? Kojas laiko atskirai, o ranką – už nugaros. Kita ranka išdidžiu pagarbos gestu pakelia knygą. Jis – Hamletas, knyga – kaukolė.
– „Apie Gustavą V.“, – teatrališkai taria Titas. – Pradedu šia citata: „Teniso praktikavimas niekad nesukelia didelių kūno sužeidimų. Priešingai: jis nuostabiai išlaisvina kūno jėgą ir gyvybingumą. Tą patį sunkiai galėtum pasakyti apie boksą ar imtynes.“ Na, karaliaus nuomonė, kad tenisas – saugus sportas, galbūt šiek tiek perdėta, tam tikromis aplinkybėmis ir pats tai patyrė. Titas tikėjosi apžvelgti šiuos epizodus. – Čia minima keletas nelaimingų atsitikimų. „Rimčiausias jų teniso kortuose nutiko 1927-aisiais, kai karalius paslydo ant kamuoliuko, griūdamas susitrenkė galvą ir išsinarino koją. Jį išnešė be sąmonės – šis dar ilgai buvo tokios būsenos. Vienas žaidėjas spėjo atstatyti sąnarį, kol atvyko K. K. Olinas, tuometinis karališkosios šeimos gydytojas. Karalius, teniso žaidimo metu vadintas Ponu G., griūdamas skaudžiai susitrenkė. Atsipeikėjęs prieš gydytojo valią pareikalavo, kad jį nuvežtų į Drotningholmo rūmus. Vakare paskambino savo bičiuliams žaidėjams, padėkojo už pagalbą ir pridūrė, kad nors labai skaudėjo koją, po bridžo pasijuto geriau. Kaip žinome, karalius Gustavas buvo aistringas bridžo žaidėjas. Vis dėlto išnirimas sukliudė jam žaisti tenisą ne mažiau kaip tris mėnesius!“
Skaitydamas tekstą Titas gestikuliuoja ir plačiai mojuoja rankomis. Palapinėje aidi beribiai jaunimo džiaugsmo šūksniai. Tito balsas pasiekia aukščiausią įmanomą dramos tašką.
– „1932-aisiais per vasaros teniso sezoną Bostade karalius paslydo ant seno nuo lietaus sušlapusio dvaro cemento ir staiga pargriuvo ant užpakalio. Griūdamas jis susirietė, taigi kaklo nesusitrenkė, bet vis tiek patyrė bjaurų smūgį ir nusibrozdino rankas ir kojas. Tuometinis Rūmų gydytojas Hialmaras Kasermanas išsigando, kad jo didenybė galėjo susižeisti šlaunį, bet kai tik panoro apžiūrėti karalių, jam buvo pasakyta, kad kojai nieko blogo neatsitikę. Net ant jo didenybės rankos išaugę pūliniai neatėmė džiaugsmo žaisti tenisą.“
Klausytojai šokinėja aukštyn ir žemyn ant žemėtų grindų. Jie šaukia ir juokiasi. Tai sustiprina Tito įkarštį, o akis sugauna dar beprotiškesnių teksto detalių. Jis vaizdingai dėsto apie Gustavo Vazos viduriavimą ir vėmimą mirties patale, apie Eriko XIV sunkios formos šizofreniją, paūmėjusią po viešnagės kalėjime, itin temperamentingai apsako, kaip Zigmantas prarado kalbos dovaną, ir papasakoja apie išsipūtusią Karolio XI pūslę.
Jis užbaigia absurdiška istorija apie nuolatinius Adolfo Frederiko vizitus SPA, kaip pašėlęs vėmimas vertė jį dar dažniau ten lankytis ir kaip galiausiai ši beprotybė grasino sužlugdyti visos karalystės ekonomiką.
– „Karaliaus galvos purvo procedūros davė gerų rezultatų ir Adolfui Frederikui daugiau nebereikėjo keisti servetėlių ir naktinių kepuraičių du kartus per naktį!“
Plojimai ir švilpimas. Titui atrodo, kad visą pasirodymą lydi didžiulė sėkmė. Jis parodijuoja dvariškį ir žemai nusilenkia modamas ranka.
– RES-PUB-LI-KA! RES-PUB-LI-KA! RES-PUB-LI-KA! – klausytojai pradeda šaukti choru plodami rankomis į taktą.
Titas Jensenas atrodo sutrikęs. Respublika? Ką tai turi bendra su jo meistriškumu? Jis dar kartą nusilenkia ir nulipa nuo scenos vos įžengus Edžiui. Jiems prasilenkiant Edis šnipšteli Titui į ausį norįs susitikti išgerti po pasirodymo.
Pasitikėdamas savimi Edis X artėja scenos krašto link. Jis kresteli savo ilgus plaukus atgal ir sugriebia mikrofoną. Pietietiškas charakteris, sumišęs su šiaurietišku švedų kuklumu, sukuria aplink jį stiprų energinį lauką.
– Tai buvo nepaprasta! Dėkojame Titui Jensenui už šiuos pamokančius mūsų garbingos karalystės faktus. Dabar keičiame temą ir tempą. Šiltai sutikime – Tourettes!
Tourettes yra Edžio garso takelis. Jų programą sudaro Edžio X neįtikėtinai entuziastingai skaitoma meilės poezija ir improvizuota aritmiška Tourettes atliekama muzika fone. Lenis, vienas geriausių Edžio draugų, groja gitara ir yra grupės lyderis. Lenis kenčia nuo sunkios formos tiko. Kartkartėmis jo galva siunčia impulsą, kuris sukelia keistą stiprų mirksėjimą. Impulsai keliauja nuo jo pečių iki pat kelių. Vis dėlto Lenis nusprendė nežiūrėti į save kaip į auką: jis pavertė keistą sindromą pranašumu, kuriuo išties didžiuojasi. Tureto sindromas1 yra Lenio dalis – patinka jam tai ar ne – kaip nosis ar akių spalva. Išskirtinis muzikalumas ir tokia būklė sukūrė su niekuo nepalyginamą muzikos meno formą. Kartkartėmis Tourettes koncertuose Lenis dainuoja, o tai gana keista turint omenyje jo nenugalimą poreikį keiktis vos susinervinus. Pasirodymas scenoje visada kelia įtampą, todėl vienintelė daina, kurią Lenis gali artikuliuoti, yra keturraidžių pertarų srautas. Visas nuostabus.
Vis dėlto šiandien dėmesio centre – Edis X ir jo tekstai. Edis – mielas žmogus, puikiai gebantis skleisti šilumą visiems, kas jį mato ar skaito. Kai dalyvauja poezijos skaitymuose, jo pasirodymai būna smagus poezijos ir komedijos derinys. Jis peržiūri popierius su vakaro poezija plastikiniame aplankėlyje, kurį visada pasiima į sceną, nors niekada iš jo neskaito. Sako savo tekstus mintinai. Aplankas tik suteikia saugumo ir pusiausvyros.
– Brangūs draugai! – pradeda šiltu balsu šniokštuodamas į mikrofoną. – Ar esu jums pasakojęs, kada nusprendžiau persikraustyti piečiau – į Stokholmą?
Klausytojai pradeda šaukti ir švilpti, tarsi Edis ruoštųsi atlikti seną hitą. Galima sakyti, taip ir yra. Edžio poemos neįtikėtinai populiarios. Daugelis jau anksčiau yra jas girdėję arba skaitę. Su mėšlungišku garso takeliu ar be jo.
Edis uždeda savo dešiniąją ranką ant širdies ir pradeda deklamuoti poemą – o gal istoriją – apie švelnų jauną vaikiną, kuris atvyksta į didmiestį:
„Nesaugumas yra transporto priemonė.
Man aštuoniolika metų.
Mokausi vairuoti visų rūšių transporto priemones.
Sėdžiu už vairo baro kėdėje ir stebiu žmones, sukančius ratus aplink.
Aplink mane.
Matau nesaugumą jų akių kampučiuose ir nuostabą dėl to, kaip tai veikia.
Kaip jie tai daro?
Kaip susidoroja?
Surūdiję, sulinkę, įbrėžti ir uždažyti.
Bet ūžia ir burzgia.
Šoka, juokiasi, geria, bučiuojasi, gyvena.
Jie gyvi!
Nesaugumas yra transporto priemonė, kurią gali vairuoti tik kūnas ir kraujas.
Kūnas ir kraujas, kurie nekenčia ir myli.
Ir gyvena!
Baigsiu tuštinti stiklinę ir linksmai išsvirduliuosiu iš bazės.
Einu į aikštelę.
Einu laikyti vairavimo egzamino.
Taip, nesaugumas yra transporto priemonė, kurią suprantu.
Būsiu fantastiškas vairuotojas.
Aš gyvas!“
Visi klausytojai dūzgia iš meilės Edžiui X, ypač merginos. Jo tekstai dažnai laviruoja ant beviltiškumo prarajos krašto, bet jaunystė ir užsidegimas viską pateisina. Tikrasis poetas turi teisę išreikšti, ką nori, kaip nori, kada tik nori. Kiekvienai bendruomenei reikia poetų, ir būtent dabar Švedijos festivalio publikai labiau nei bet kada reikalingas spalvotasis Edis X.
Edis toliau deklamuoja dešimt itin atvirų eiliuotų istorijų apie gyvenimą, o fone tamposi ir kratosi Tourettes. Auditorijoje puiki atmosfera. Visiems smagu, visi apsikabina, juokiasi ir šypsosi.
Jie gyvena geriausiame iš pasaulių.
ANTRAS SKYRIUS
Mūšiai ir idėjos
Kol Edis grįžta į užkulisius, Titas jau spėja išgerti pusę butelio raudonojo vyno. Edis mato jį sėdintį vieną ant suoliuko pačiame alaus palapinės gale ir atsargiai skinasi kelią per švenčiančias minias.
Palapinė perpildyta žmonių, bet vietos prie Tito laisvos. Jis pats niekad nesuprato, ar tai perdėta pagarba, ar akivaizdi antipatija. Ta etiketė buvo prilipusi visam gyvenimui. Ar jie myli jį, ar jo nekenčia? Brangina ar niekina? Fui! Kas žino? Kad ir kaip ten būtų, geriau – ir tai ne taip jau svarbu – su buteliu raudonojo vyno savo kraujyje.
Draugiškasis Edis, aišku, sėdi šalia Tito. Edžio pasaulyje yra daugybė vietos meilei ir visiems jos sinonimams.
– Labas, Titai! Labai tau ačiū. Buvai tikrai juokingas. Gali iš nieko sukurti didelį šou. Tu fantastiškas.
– Hm, labai ačiū, – sutrikęs sumurma Titas. – O tau kaip sekėsi?
– Taaaip, – atsako Edis įkvėpdamas ir tuo pat metu tardamas garsą. – Šį vakarą buvom šiltai sutikti. Buvome tokie artimi. Myliu festivalio dalyvius.
– Na, tada puiku.
Tito jausmai apie tai, ką patyrė anksčiau, – įvairialypiai. Žinoma, gerai paimprovizuoti. Žmonės vertina jo skaitymus. Bet būtų dar maloniau, jei tiesiog kartą paprašytų paskaityti kurią nors jo paties knygą.
– Edi, – prataria Titas. – Yra kai kas, ko noriu tavęs paklausti.
– Na?
– Pagal metus tikčiau tau į tėvus. Ir tikrai nesuprantu tavo kartos. Kai skaitau… kaip manai… turiu omeny… visi tiek daug juokiasi… ar jie mane mėgsta? Ar jie tik juokiasi iš manęs? Supranti, kur suku?
– Titai, Titai, Titai. Būsiu visiškai atviras. Galbūt meilė per stiprus žodis, nežinau… bet tu juos užbūrei. Tu gyva legenda. Esu tikras, visiškai tikras, kad jie kaip reikiant nesupranta tavęs, bet jiems patinka, ką duodi. Ir tai, ką jiems duodi, yra puiki patirtis, neabejotinai. Duodantieji yra mėgstami, o imantieji – nemėgstami. Žmonės, kurie tik ima, nusipelno būti niekinami. Tu duodi, Titai. Tu esi vienas iš tų, kurie duoda.
Titas nustebęs pakelia antakius. Taip niekada apie tai negalvojo – na, kad yra dosnus. Edis priverčia jį pasijusti gerą.
– Taip, teisingai. Kaip miela, kad tai pasakei…
– Titai, neabejok dėl to. Ir karališkos ligos buvo geriausias pasirodymas per ilgą laiką. Visiškai kaip ir tavo Volvo 245 vadovo skaitymai Pažemintųjų klube praėjusią žiemą. Ar pameni?
– Na, tik šiek tiek. Manau, prieš tai pernelyg daug išgėriau.
– Aš tau garantuoju. Tu populiarus. Ir labai man patinki. Galiu tau ko nors užsakyti?
– Kas nors stipresnio puikiai nuslystų žemyn, ačiū.
– Ateina maestro, – sako Edis slinkdamas baro link.
Stipri Edžio aura laviruojant minioje gelbsti lyg pastogė nuo karščio. Niekad neturi stumti, spausti ar naudotis alkūnėmis, kad išlaikytum savo vietą. Visai be pastangų jis netrukus sustoja prie baro ir užsako porciją. Iškeičia kelis kuponus į gėrimus ir parslenka atgal pas Titą.
– Tamsaus ar šviesaus? – klausia Edis, laikydamas rudą romo ir sodos gėrimą vienoje rankoje ir mažesnį degtinės kokteilį kitoje.
– Paimsiu rudajį, dėkui, – atsako Titas kažkokiu iškreiptu balsu.
Jis godžiai siekia didelės stiklinės ir pripildo burną tokiu dideliu gurkšniu, jog turi praryti dviem dalimis, kad nepradėtų kosėti. Jo akys niūriai žvelgia žemyn į skysčio likutį. Nepabėk, šaunusis gėrimėli. Pasilik su tėveliu.
Edis gurkšnoja lengvą degtinėlę su kokteiliu. Jis padeda stikliuką ant stalo ir smiliumi atbraila suka ratus. Titas atrodo įsitempęs. „Galbūt tai tikrai ne jo skonio vieta“, – galvoja Edis. Bet Edis nepaprastai geras ir moka priversti žmones pasijusti laisvai, beveik nuolankiai. Jis visada sako, kad nėra didesnio iššūkio nei priversti kitą žmogų pasijusti gerą.
Jis mąsto, kokios pokalbio temos padėtų Titui atsipalaiduoti. Edis puikiai jaučia charakterį ir gerai žino, ką galvoja pašnekovas. Jis elgiasi pagal tris žmonių bendravimo taisykles: nuobodu kalbėti apie tave; gerai kalbėti apie kitus žmones; geriausias variantas kalbėti apie mane.
– Kur iš tikrųjų išmokai skaityti su tokia fantastiška įžvalga? Mokeisi dramos mokykloje, ar ne?
– Oi, ne. Aš tiesiog garsiai skaitau savo tekstus, kad jie būtų kaip įmanoma artimesni šnekamajai kalbai. Tai, rodos, labiau pagyvina. Galbūt tai suteikia šiek tiek patirties. Ir, žinoma, daugybė knygų improvizacijų.
– Teisybė? Nesimokei dramos mokykloje? Tavo balsas skamba taip, lyg būtų treniruotas! Neįtikėtinai patyręs!
– Oi, nežinau. Tuo atveju mano balsą treniravo Philip Morris, – paaiškina Titas ir nusijuokia. Macallan, Absolut ir Aquavit. Taip, Jėzau, šios mokyklėlės, cha cha…
Edis nusišypso matydamas, kad Titas pagaliau atsipalaidavo.
– Taigi kokiu projektu užsiėmęs dabar?
– Na, nuo tada, kai ką nors rašiau, praėjo daug laiko. Ką nors tikrai nuoseklaus. Tačiau turiu daugybę fragmentų.
– Sujaudinai, – sako Edis ir leidžia savo žvilgsniui nuklysti už palapinės.
– Hm, kažkuria prasme. Tai, manau, gana geri tekstai. Galbūt. Net nežinau. Atrodo padrika. Be to, gerai neparduos, nebent patraukliai pateiktum tam tikro stiliaus tekstus. Ar kas pirks Tito Jenseno knygą, pavadintą Fragmentai? Kiek parduodama eksperimentinės knygos kopijų?
– Na, dėl to tu beveik teisus! – šaukia Edis.
Pardavimai – sritis, priverčianti Edį įsijausti, nors paprastai ekonomika ir pinigai nėra tos temos, kurias priskirtum meilės poetams. Vis dėlto niekas neminta eilėraščiais, net ir Edis X.
– Tai išties beprotiška, – tęsia jis. – Tiesiog privalai turėti tinkamą etiketę, jei ruošiesi parduoti. Turiu omenyje, aš sunkiai ką beparduodu. Metai iš metų gaunu mažą honorarą. Gyvenu kone vien iš savo pasirodymų. Na, ir iš marškinėlių su savo aforizmais. Tiesiog beprotiška, kai pagalvoji.
– Taip, teisingai, tu velniškai teisus! Kad parduotų, turi atitikti etiketę! Reikia parašyti… po velnių, reikia parašyti bestselerį… – svajingai taria Titas garsiai sriūbčiodamas romą.
– Tiksliai! Būtent. Štai ką reikia daryti! – Edis taip pat godžiai gurkšteli. – Išgerkime už tai, Titai! Kas nors iš tiesų turėtų parašyti tikrą bestselerį. Štai kur problemos esmė!
– Umm, nei daugiau, nei mažiau. Greit išpopuliarėjęs hitas. Parduos kaip ledus per karščius! Tai bus viena iš tų knygų, apie kurias žmonės kalbės metų metais. Reitingų viršūnėse metai po metų!
– Taip, išgerkime už tai!
– Knyga, kuri bus išversta į daugybę skirtingų kalbų!
– Knyga, kuri laimės prizus!
– Knyga, kuri bus ekranizuota!
– Vaidinama scenoje!
– Pradės naują kryptį!
– Taip ir bus!
– Būtent!
– Į sveikatą!
– Į sveikatą!
Abiejų autorių supratimas jaudinantis. Reikia parašyti bestselerį. Būtent taip. Tiksliai. Bet kaip? Kokia iš tiesų turėtų būti ta būsimoji knyga? Keletą akimirkų jiedu sėdi tylėdami ir susikaupę spokso į savo gėrimus. Edis, žinoma, pirmasis vėl pradeda pokalbį. Jis parodo į tuščią Tito stiklinę.
– Dar to paties? Turiu daugybę kuponų.
– Taip, prašyčiau. Būtų malonu.
– Na, o tu kol kas apmąstyk, apie ką turėtų būti knyga, – prataria Edis šiltai šypsodamasis. – Gerai?
– Cha cha… jo… jo… hm… – numykia Titas jausdamasis kiek išsekęs.
Edis nardo minioje ir įsitaiso prie baro. Jį iš karto pamato barmenas ir atsako taip, lyg būtų visiškai pakerėtas Edžio charizmos.
Titas stebi kai kuriuos Tourettes narius, judančius nuo užkulisių alaus palapinės link. Apie juos jis žino viską. Lenis yra Švedijos institucija, visada garbinta popkultūros elito. Turi neįveikiamą sutrikimą ir vis tiek sukuria didį meną, paverčiantį jį kone neliečiamu. Visi myli Lenį.
Visi Tourettes vaikinai trūkčioja ir tamposi įvairiais būdais. Lenis, keistai mirkčiodamas visu kūnu, labiausiai iš jų. Sunkiausia save kontroliuoti scenoje, kurioje jis supasi kaip rugių laukas pučiant stipriam vėjui. Bet ir kiti daug neatsilieka. Vieną kamuoja stiprus veido tikas, kitas vaikšto dideliais žingsniais, stengdamasis neužlipti ant linijų, kitas staiga – lyg genamas spazmų – sveikindamasis kyšteli ranką. Triukšminga ir nevalyva kompanija.
Tikrai keista, daugybė skirtingų tipų, susivienijusių į vieną būrį, – galvoja Titas. Vieni jie niekas, bet kartu – kažkas didingo.
Titas nustoja mąstęs.
Po vieną jie niekas, bet kartu kažkas didinga. Fragmentai ir dėlionės detalės. Truputį panašūs į jo tekstus.
Edis netrukus grįžta nešdamasis daugiau gėralo.
– Titai Jensenai, būsimasis bestseleri! Kaip sekasi? Ar jau turi kokią nors fantastišką mintį?
– Ne, bet, na… – krenkščia Titas, neaiškiai mykdamas, bet vis entuziastingiau. – Turiu, na, tokią mintį. Pasakyčiau taip: „Po vieną tai niekas, bet kartu – kažkas didinga.“ Apie ką tai verčia susimąstyti?
– Taip… ne, nežinau…
– Na, mano mintis… ar būtų įmanoma… suderinti daugybę skirtingų knygų tipų ir sujungti juos į vieną vienintelę knygą? Tarsi rašyti daugybe skirtingų stilių ir žanrų, na?
– Kaip čia taip? Kaip vienintelė reikalinga knyga? Knygų samplaika? – domisi Edis.
– Taip… galbūt… o taip. Būtent taip! Knyga, apimanti visas kitas knygas.
– Dievulėliau! Fantastika! Išgerkime už tai! Jėzau, tik pagalvok, kaip ją pardavinės!
– Į sveikatą! Taip, taip, būtų velniška sėkmė. Viena vienintelė knyga – daugybės skirtingų kategorijų bestseleris. Kriminalai, maisto gaminimas, dietų aprašai, vadybos literatūra, knygos „pasidaryk pats“, savigalba, kaip būti laimingam, viskas iš karto!
– Viskas, kas įprasta! – sušunka Edis.
– Tai būtų geriausia knyga pasaulyje! – pritaria Titas ir išgeria didelį gurkšnį.
– Kaip paprasta!
– Ji bus išversta į daugybę skirtingų kalbų!
– Ir laimės prizus!
– Bus ekranizuota!
– Bus puiki pjesė!
– Pradės naują kryptį!
– Iš tiesų pradės!
– Būtent!
– Išgerkime už tai!
– Į sveikatą!
Ir vėl abiejų autorių tarpusavio sutarimas jaudinantis. Žiūri į vienas kitą visai rimtai. Ar tai tik malonaus apgirtimo paskatinta idėja? Taip, galbūt, tiesiog dabar atrodo taip, tarsi tai būtų lemiamos svarbos reikalas. Parašyti knygą, kuri atitiktų kiekvieną bestselerio kategoriją tuo pačiu metu: autorius taptų žinomas per amžius. Kita vertus, nesėkmė savo ruožtu garantuotų iškilią vietą nepritapėlių enciklopedijoje. Rizika didžiulė. Siaubinga.
Ką jie gali prarasti?
Tiesą sakant, gana daug.
Pavyzdžiui, pirmavimą.
Tuo pačiu metu abu pagalvoja tą patį. Turi būti pirmas. Pirmas, pirmas, pirmas! Kitaip – bergždžias reikalas. Oi, dabar darbuosis šaltas protas. Likimas staiga pastatytas ant kortos. Jie žvelgia vienas į kitą šnairuodami ir nepasitikėdami.
Tyla.
Nuostabos kupinos akys.
Edis, kuris visada imasi atsakomybės visuomeniniais klausimais, prabyla pirmasis.
– Nagi, Titai, tikrai puiki idėja. Kas nors privalo parašyti tokią knygą. Bet turbūt neįmanoma sudėti visų tų gabaliukų į vieną bendrą kūrinį, nemanai?
– Žinoma… taip, iš tikrųjų. Jeigu būtų įmanoma, kas nors jau būtų tai padaręs. Juk tikrai. Bet šauni mintis.
– Taip…
– Um…
– Ar galėčiau gauti dar gėrimo?
– Taip, žinoma. Tada galbūt kils ir dar geresnių minčių, tiesa? – atsako Titas ir dirbtinokai nusijuokia.
– Teisingai. Teisingas požiūris, Titai. Dabar visa tai pamirškime ir šiek tiek pasilinksminkime! Paimsiu keletą gėrimų ir pasiūlysiu Leniui ir vaikinams prisidėti. Niekas nesilinksmina taip, kaip Tourettes!
Edis nueina atsinešti gėrimų ir atsivesti draugų. Naktis ilga, netrūksta pokalbių, juoko ir veido trūkčiojimų.
Nei Titas, nei Edis apie knygą daugiau nebeužsimins. Abu jie žino, ką tai reiškia.
Geriausia knyga pasaulyje suteikia amžinąjį gyvenimą.
Bet tik vienam iš jų.
