Czytaj książkę: «Kokainas: knyga apie tuos, kurie jį gamina»

Sidui ir Elinai

PRATARMĖ

1989 M. RUGPJŪČIO 18-OSIOS VAKARĄ Bogotoje taksi važiavau susitikti su draugu. Automobilis riedėjo per kolonijinį kvartalą bandydamas išvengti duobių, o kai mums kertant Avenida Jiménez žibintai pagaliau apšvietė kelią ir gavau progą geriau apsižvalgyti, supratau, kad miesto centras miręs. Parke prie statulos nebuvo nė gyvos dvasios, nieko, išskyrus los gamines – gatvės vaikus, kurie sėdėjo lyg bedvasiai šešėliai, sukišę nosis į maišelius, ir uostė klijus stengdamiesi nejausti artėjančio nakties šalčio.

– Mataron a Galán! Nužudė Galáną, – pasakė vairuotojas.

Luisas Carlosas Galánas buvo politikas – kairysis liberalas, aiškus artėjančių 1990-ųjų prezidento rinkimų lyderis. Žadėjo reformuoti atsilikusią Kolumbijos žemėtvarkos struktūrą, o svarbiausia – kovojo su elito pastangomis apsaugoti Pablo Escobarą Gavirią, kuris į istoriją įėjo kaip visų laikų kruviniausias gangsteris ir „kokaino karalius“.

Tęsėme kelionę per miestą. Norėjau dar pasikalbėti apie žmogžudystę, tačiau vairuotojas tik truktelėjo pečiais ir nulenkė galvą, vėliau supratau, kad tai – vienas populiariausių kolumbietiškų gestų. Tuo pat metu jis sušnabždėjo du žodžius – frazę, kuri, kaip vėliau man paaiškės, papildo gestą. Kai neturtingi kolumbiečiai sako lo mataron (verčiant pažodžiui tai reiškia „jie jį nužudė“, tačiau šioje situacijoje norima pasakyti: „jis buvo nužudytas“, taip neįvardijant veiksnio), jie atlieka sumenkinantį gestą – atpalaiduoja kaklo raumenis ir nunarina galvą. Šis judesys reiškia, kad diskusija baigta; tu palietei užsieniečiams nesuprantamą temą – kone kiekvienas Kolumbijoje turi draugą ar giminę, kuris buvo nužudytas. Vaikas. Tėvas. Draugas. Sesuo ar brolis. Tai kolektyvinė patirtis.

Šiuo atveju komentaras buvo ne apie šeimos narius, o apie kandidatą į prezidentus. Taigi žodžiai ir gestas įgijo ne tiek asmeninę, kiek visuomeninę reikšmę. Patvirtino, kad įvykis toli gražu nebuvo netikėtas, juk šioje šalyje daugelis rimtesnių konfliktų baigiasi net ne viena, o keliomis žmogžudystėmis.

Kai toliau bandžiau išsiaiškinti vairuotojo nuomonę apie šį nutikimą, jis atsakė tais pačiais dviem žodžiais, tad pasiekęs kelionės tikslą be garso ištiesiau jam ritinėlį pesų ir išlipau iš automobilio. Jis nuvažiavo, bet tas griežtas atsakymas paliko mane su daugybe naivių klausimų apie neįvardijamus Kolumbijos veikėjus. „Lo mataron.“

KARTĄ 1990 M. su kolumbiečiu draugu Alfonso leidomės į vakarų Bogotą nusipirkti gramo perico – kokaino. Tai buvo tipiška vidurinės klasės kaimynystė, kai kuriuose dviaukščiuose namuose šeimos įsirengdavo tiendas – nedideles krautuvėles priekiniame pirmojo aukšto kambaryje – kur prekiaudavo cigaretėmis ir maisto produktais. Į vieną tokių užsukome. Alfonso paklausė jauno vyruko, rūšiuojančio kramtomosios gumos dėžutes už prekystalio, ar „filosofas“ namie. Tas linktelėjo galva:

– Si, miegamajame antrame aukšte.

Alfonso puikiai žinojo, kad klausimas beprasmis, filosofas buvo paralyžiuotas ir negalėjo išeiti iš namų. Tačiau kolumbiečiai – mandagiausi žmonės pasaulyje, o puikios manieros kyla iš to, kad jie niekada nieko nelaiko savaime suprantamu dalyku.

Kai mums įėjus į kambarį pamačiau, kas ten sėdi, krūptelėjau, bet Alfonso pašnibždomis mane patikino: viskas bus gerai. Prie vakarienės stalo dorodami viščiuką šnekučiavosi keturi policininkai, filosofo žmona visiškai atsipalaidavusi šmaikštavo su uniformuotais vyrais ir padėjo šeimininkei juos aptarnauti.

– Labas vakaras, labas vakaras, – sveikinomės su visais aplenkdami kompaniją, o tada užkopėme laiptais į viršų.

Prie lovos prikaustyto filosofo negyvas galūnes dengė sunkios antklodės, jis junginėjo popietinės televizijos muilo operas. Filosofo amžius buvo tarp šešiasdešimties ir septyniasdešimties. Alfonso pasiteiravo, kaip jis jaučiasi, o tas, atrėžęs kažką sąmojingo, iškart paklausė:

– Kiek?

Alfonso ištiesė rodomąjį pirštą.

Filosofas ištraukė baltą voką iš po šilkinės vyšninės spalvos pagalvės, padėjo ant apkloto ir paėmė pinigus.

Nusileidome laiptais į apačią ir vėl apėjome pareigūnus, šįkart linkėdami gero apetito. Jie vienbalsiai padėkojo:

– Gracias.

2007 M. PAVASARĮ turėjau laikiną darbą Bogotoje Švedijos paramos organizacijoje. Kartu su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis surengėme lobistinį susitikimą su vienu įtakingiausių šalies diplomatų Adrianusu Koetsenruijteriu – Europos Komisijos delegacijos Kolumbijoje vadovu.

Susitikimo tikslas buvo išsiaiškinti Europos Sąjungos nuomonę apie žmogaus teisių situaciją šioje šalyje. Naujausiais statistikos duomenimis, skaičius žmonių, išstumtų iš savo namų dėl ilgiausiai pasaulyje trunkančio ginkluoto konflikto, buvo bepasiekiąs keturis milijonus, visi žinojo, kad kokaino industrija tapo pagrindine varomąja šio karo jėga. Šiurkščiai apibendrinant, partizanai kontroliavo koką auginančius valstiečius, sukarintos grupuotės – aukštesnio lygio kokaino gamybą, o vyriausybė, padedama JAV kariuomenės, pradėjo karą prieš partizanus ir paskelbė, jog tai esąs karas prieš narkotikus. Tai buvo keistas kovos trikampis, kuriame visus ginklus finansavo kokainas.

Adrianusas Koetsenruijteris buvo puikiai nusiteikęs, ruošėsi palikti postą, o kitame pasaulio krašte jo laukė naujos pareigos. Taip nutiko, kad susitikimas vyko jam laisvu nuo darbo laiku, ir Koetsenruijteris jautėsi galįs atsipalaiduoti ir pasikalbėti su mumis neformaliai. Sakė, jog džiaugiasi reta proga pasišnekučiuoti nusimetęs diplomato apdarą. Dėl visa pikta jis pageidavo, kad šis pokalbis nepasklistų, ir mes supratingai linktelėjome.

Kalbėjo iš širdies. Jo nuomone, dabartinė dešiniųjų vyriausybė buvo naudinga Kolumbijos visuomenei: miestai tapo saugesni, žmonės buvo labiau linkę pranešti apie ginkluotų grupuočių išpuolius, Kongrese netgi buvo kairiosios pakraipos partijos atstovų ir jie galėjo atvirai pasisakyti nebijodami dėl savo gyvybės. Tačiau kai uždavėme esminį klausimą – ar įmanoma ir toliau palaikyti tokį progresą, jis giliai atsiduso:

– Ne.

Tada pasakė tai, ką dažnai girdėdavau iš žmonių, gyvenančių Kolumbijoje, tačiau niekada – iš aukščiausio lygio ES pareigūno.

– Legalizavimas. Kito kelio nėra. Nežinau nė vieno aukštas politines pareigas užimančio žmogaus, kuris pasisakytų prieš narkotikų legalizavimą. Tačiau, žinoma, politiškai tai neįmanoma.

ŠIE EPIZODAI atskleidžia, kad kiekvienas pasakojimas apie Kolumbiją – ypač apie kokainą – yra labai sudėtingas ir daugiasluoksnis. Kai tik tariesi pagaliau radęs atsakymą, supranti, kad giliau slypi dar vienas, kur kas sudėtingesnis, klodas. Ir tai tęsiasi tol, kol tampa visiškai miglota, ir visi įsivėlusieji ima taip išsisukinėti, kad vienintelė aiški tikrovė lieka ta, jog niekas nėra taip, kaip atrodo.

Nuo to šalto vakaro, kai buvo nužudytas Galánas, jau praėjo daugiau kaip du dešimtmečiai. Draskomas prieštaringų jausmų pristatau knygą, kuri iš dalies yra mano nesėkmės įrodymas. Prieš daugiau nei dešimtmetį daviau sau pažadą, kad vieną dieną parašysiu apie Kolumbiją knygą, kurioje nebus žodžių „kokainas“ ir „smurtas“. Ši unikali vieta yra kur kas daugiau nei viena liūdniausiai pagarsėjusių šalių pasaulyje – ji ir viena gražiausių. Mano meilė Kolumbijai ir stulbinamai gausiai šios šalies kultūrai augo kasmet nuo pirmosios kelionės 1989-aisiais, toji aistra pažadino manyje norą parašyti knygą apie kitokią Kolumbiją. Jaučiau, kad ji to verta. Tai neturėjo būti paviršutiniška knyga, kurioje vengiama socialinių ir politinių problemų, ketinau aprašyti šią šalį panaudodamas visai kitus pasakojimus, ne tuos senuosius apie Kolumbiją – narkotikų ir smurto valstybę.

Kai 2007 m. vasarį gavau stipendiją, galėjau persikelti į Bogotą ir imtis šio sumanymo. Pradėjau rinkti nuostabias Kolumbijos istorijas: apie švedų poros įvaikintą revoliucijos naujagimį Julio, kuris be paliovos ieškojo savo šaknų Kalio priemiesčiuose; apie senąją Kartacheną ir jos virsmą iš niūraus uosto į modernų miestą, tobulai pritaikytą visiems naujojo pasaulio elito poreikiams tenkinti; apie nėščią partizanų kovotoją Andreą ir jos desperatišką troškimą išsaugoti kūdikį, nors partizanai reikalavo darytis abortą; apie grožio karalienę Ximeną ir jos bevaises pastangas tapti pirmąja Mis Kolumbija, kuriai neatlikta nė viena plastinė operacija.

Bandant įgyvendinti šį sumanymą vis iškildavo problema: nors istorijos buvo nuostabios, atrodė, kad ir kur pasisukčiau, kad ir ką daryčiau, kad ir kokį pasakojimą aptikčiau – vis tiek susiduriu su vienu dalyku. Nebuvo kaip jį apeiti – kokainas buvo persmelkęs viską. Aš, politikos žurnalistas, negalėjau to ignoruoti. Pasakojimai apie Kalį, Kartacheną, partizanus ir grožio verslą – kaip ir dauguma kitų su šia šalimi susijusių reiškinių – buvo pernelyg susipynę su kokaino industrija ir jos įtaka Kolumbijos visuomenei, kad galėtum išmesti tai iš galvos. Kokainas svarbesnis nei visa kita. Jis jungia beveik viską.

Netrukus suvokiau, kad būtina iš naujo apsvarstyti savo sumanymą. Nusprendžiau, kad kokainas, jo istorija ir pasekmės turi būti pagrindinė mano knygos tema. Atsisakiau ankstesnės idėjos ir parašiau knygą apie Kolumbiją ir kokainą. Daugeliu atžvilgių tai tragiškas posūkis, tačiau, mano galva, – neišvengiamas.

ŠIOS KNYGOS TIKSLAS nėra, kaip kai kas galėtų tikėtis, pasiūlyti sprendimą problemų, susijusių su kokaino industrija, norėjau paprasčiausiai papasakoti apie tas problemas. Neatsakysiu į klausimus, kaip įveikti su narkotikais susijusias bėdas, jei tai apskritai įmanoma, mano tikslas yra iš pamatų atskleisti labai sudėtingą globalią situaciją: pateikti Jums detalų pasakojimą, išsamią patirtį ir retai išgirstamų nuomonių iš šalies, kuri dėl kokaino bumo ir su tuo susijusio narkotikų karo kentėjo daugiau nei kuri kita.

Aš nenoriu, kad kokainas būtų pardavinėjamas prekybos centruose, bet taip pat nesiekiu gyventi visuomenėje, kurioje narkotikai neegzistuoja. Viliuosi, kad ši knyga sudomins ir išprovokuos tiek tuos, kurie mėgsta narkotikus, tiek tuos, kurie jų nekenčia, taip pat ir visus kitus.

„Kas yra Kolumbija?“ – klausimas, kilęs važiuojant taksi tą šaltą naktį, kai buvo nužudytas Galánas, privertė mane ketvirtį savo suaugusiojo gyvenimo praleisti šios šalies sostinėje. Tačiau tik gerokai vėliau supratau, kad tą lemtingą vakarą Bogotoje atsidūriau pačiame pasaulio politinės dramos centre; kad kokainas buvo daugybės šiuolaikinių konfliktų ir diskusijų esmė, tarsi paviršinis rodiklis rimtų problemų, apibūdinančių turtingų ir vargstančių žemynų ateities santykius. Trečiojo pasaulio žemdirbiai, išstumiami laisvosios rinkos ekonomikų, Jungtinių Valstijų poreikis ieškoti naujų grėsmių posovietinėje eroje, populizmo suvešėjimas Lotynų Amerikoje, žūtbūtinės postmoderniosios visuomenės pastangos užpildyti egzistencinę tuštumą, likusią mirus Dievui, ir taip toliau.

Ši knyga yra bandymas išsiaiškinti pačią esmę to, kas nutiko per dvidešimt metų – nuo 1989 iki 2009-ųjų. Naudodamas sudėtingą Kolumbijos patirtį kaip prizmę, tačiau drauge tikėdamasis, kad šalis ir jos gyventojai daugiau nebus terorizuojami, pabandžiau atkreipti dėmesį į visam pasauliui aktualias istorijas apie jėgą ir skurdą. Viliuosi, kad skaitytojas čia ras peno apmąstymams.

KOKATURIZMAS

Medeljino rojus

„Nesileidžiu niekieno įžeidinėjamas. Visi, kas pavadino mane gėjumi, – mirę, išskyrus mano motiną.“

ALONSO, SAMDOMAS ŽUDIKAS

JAUNO ŠVEDO Håkano galva iškyla virš visos šokėjų jūros. Įkišęs raktą į trijų gramų maišelį truputį pakapsto ir ištraukęs nedidelį žiupsnelį sniego baltumo miltelių paduoda savo merginai, ši paskubom juos sušniaukščia.

– Klubai čia tik šiiiiiek tiek geresni nei namie.

Jis nulaižo miltelius, įstrigusius metalinio rakto grioveliuose, nekreipdamas dėmesio į policininkus, kuriems sumokėta, kad nepastebėtų, kas vyksta klube. Ketvirta valanda ryto, dar nespėjus „įspirti“ kokainui, Håkanas padeda piliulę ant vidurinio piršto ir ištiesęs ranką sukiša jį savo merginai į burną. Ji godžiai praryja piliulę, žaismingai laižydama Håkanui delną.

– Dievinu kolumbietes. Jos – tikros moterys. Tokios velniškai moteriškos.

Ji kone perpus žemesnė už Håkaną, vis bando pakibti jam ant kaklo, tačiau tas nustumia – nenori bučiuotis. Po kurio laiko griebia merginą iš už nugaros, pakelia nuo grindų ir sugrūda liežuvį jai į ausį.

Klubas įsikūręs šešiakampiame pastate pramoniniame rajone. Bosų dunksėjimas užpildo patalpą, kurios tamsoje juda šimtai šokėjų su akiniais nuo saulės.

– Truputį anksčiau grojo Alexi Delano, – sako Håkanas, – geriausias vakarėlis, kokiame tik esu buvęs. Neįtikėtina. Jis irgi švedas.

Švedas. Lygiai taip pat galėjo būti vokietis, amerikietis, britas ar ispanas. Tiesą sakant, galėjo būti iš bet kurios turtingos Vakarų šalies, Håkanas – tik vienas iš tūkstančių naujųjų keliautojų po pasaulį, traukiančių į Medeljiną – naująją narkotikų turizmo Meką. Miestas, XX a. paskutiniame dešimtmetyje garsėjęs kaip pasaulio žmogžudysčių sostinė, virto beribių galimybių rojumi turtingiesiems.

El Poblado – Medeljino rajonas, kuriame įsikūrę daugybė prekybos centrų, sušių barų ir interneto kavinių, pastaraisiais metais kone kas antrą mėnesį čia atsidaro nauji nakvynės namai. Dėl ekonominės globalizacijos tradiciniai backpackeriai virto flashpackeriais – pasiturinčiais keliautojais, tuo pat metu siekiančiais komforto ir nuotykių, ir tai atskleidžia bendrą turizmo tendenciją – keliautojai kur kas labiau domisi savimi nei turistiniais objektais. Šiuolaikiniam jaunajam keliautojui pamatyti Amazonę ar Patagoniją neatrodo nė iš tolo taip įdomu, kaip patirti Buenos Aires, Rio de Žaneirą ar Medeljiną. Leidybos milžinai, tokie kaip Lonely Planet, siūlo daugiau miestų gidų nei kelionių gidų, nes tradiciniai turistų traukos objektai tapo tokie nuvalkioti ir komerciški, kad siekiant išlaikyti pinigų srautus turi būti parduodamos vadinamosios „neatrastos vietos“. Laiko leidimas, o ne lankymas. Trečiojo pasaulio šalys yra naujoji banga.

Visa tai lėmė staigią Medeljino sėkmę. Miestas labai patrauklus išoriškai – idealaus klimatas, parduotuvės, pašėlę naktiniai klubai, madingi žmonės, ir viskas griežtai atskirta nuo žiaurių gaujų – tačiau labiausiai jaunąjį avangardą traukia tai, ką tiksliausiai apibūdina pasakymas „elektros užtaisas, tvyrantis ore“. Mitas. Kitaip nei senos nostalgiškos Buenos Airių tango istorijos, Rio de Žaneiro paplūdimiai ar Havanos revoliucija, Medeljinas gali pasiūlyti kur kas labiau intriguojantį produktą, kurį dailiai supakavus įmanoma labai sėkmingai parduoti, – kokainą. Tačiau supakuoti jį reikia taip, kad patys milteliai sudarytų tik dalį visos siūlomos patirties.

Šiandien sąvoka flashpacker įsitvirtino kelionių versle ir yra svarbus veiksnys nakvynės namų valdytojams daugelyje skurdžiausių pasaulio valstybių. Tie, kurie vadovauja nakvynės namams, paprastai patys yra buvę backpackeriai, dažniausiai iš Jungtinių Valstijų ar Europos, jie puikiai žino, kad šiuolaikiniai keliautojai siekia ne tik įsigyti rimto kalibro narkotikų žemomis kainomis, bet nori ir kultūrinės patirties. Dėl šios priežasties itin išpopuliarėjo tokios pramogos, kaip Pablo Escobaro turas (tai ekskursija, kurios metu keliautojai gauna progą žvilgtelėti į didžiausio pasaulio nusikaltėlio gyvenimą), ir nesunku suprasti populiarumo priežastis: žiauri Medeljino kartelio iškilimo ir žlugimo istorija yra lengvai parduodamas produktas.

Netoli nuo Medeljino stūkso Hacienda Nápoles griuvėsiai – 3000 hektarų Escobaro ranča, kurioje įrengtas aerodromas, bulių kautynių arena ir privatus zoologijos sodas. Klestėjimo laikais devintajame dešimtmetyje kasdien Majamio kryptimi iš čia kildavo keturi lėktuvai, pilnutėliai kokaino, o grįždavo lygiai tokie pat pilni pinigų. Medeljine yra Barrio Pablo Escobar – 400 namų, kuriuos Escobaras pastatė ir dovanojo benamėms miesto šeimoms. Čia stūkso ir La Catedral liekanos, kadaise pats Escobaras suprojektavo šį legendinį kalėjimą, o 1992 m. be jokių pastangų iš jo pabėgo. Viso pasaulio akyse Baltieji rūmai ir Kolumbijos vyriausybė užsitraukė gėdą. Kitoje miesto dalyje galima aplankyti stogą, ant kurio 1993 m. buvo nukautas šis vyras, visų žinomas kaip El Patrón ir 1989 m. „Forbes“ įtrauktas į dešimties turtingiausių pasaulio žmonių dešimtuką. Escobaras buvo nužudytas CŽV, nacionalinės Kolumbijos policijos ir Jungtinių Valstijų Kovos su narkotikais administracijos (Drug Enforcement Administration – DEA) bendromis pastangomis, taip pat bendradarbiauta su samdomais žudikais ir narkotikų mafija – tai buvo jungtinė operacija, tačiau ji lėmė rimtus politinius nesutarimus ir turėjo įtakos abiejų valstybių santykiams dar daugelį metų.

Medeljinas naujovių ištroškusiems keliautojams patrauklus dar ir dėl to, kad vis labiau domimasi – žinoma, per saugų atstumą – vieta, iš kurios kilo vienas didžiausių pasaulio kriminalinių tinklų. Nelegali prekyba narkotikais šiuo metu pasaulyje generuoja apytiksliai 300 milijardų JAV dolerių – tai yra gerokai daugiau nei daugumos valstybių bendrasis vidaus produktas, o du pagrindiniai sunkieji narkotikai – heroinas ir kokainas – siejami su dviem valstybėmis: Afganistanu, kur pagaminama 90 procentų viso pasaulio heroino, ir Kolumbija, iš kur atkeliauja 60 procentų kokaino.

Heroinas asocijuojasi su kančia, o kokaino įvaizdis sėkmingai formuojamas kaip narkotiko, skirto norintiems atsiriboti nuo padugnių. Kokainas yra neabejotinai mėgstamiausias pasaulio turtingųjų narkotikas, o jo populiarumas nenumaldomai auga nuo pat 1860 m., kai vokiečių chemikai pirmą kartą išgavo alkaloidą. Kokainas prigyja naujose teritorijose (Rytų Europa ir kai kurios Azijos dalys tampa klestinčiomis rinkomis) ir socialiniuose sluoksniuose, kuriems baltieji milteliai iki šiol buvo nepažįstami. Europos ir Jungtinių Valstijų elitas, kuris paprastai yra socialiai apsaugotas nuo piktnaudžiavimo narkotikais, vis dažniau propaguoja „švarų gyvenimą“, tačiau tarp vidurinės klasės europiečių ir amerikiečių kokaino vartojimas auga.

Håkanas nustumia savo merginą į šalį ir išnyksta šokėjų minioje. Aplink jo burną matyti raudono ledinuko pėdsakų, jaunasis švedas prieina prie kito šviesiaplaukio jaunuolio, kurio užpakalinėje kišenėje pūpso plastikinis butelis.

– Neblogas vakarėlis, tiesa? Rūgšties? Ekstazio? Kokaino?

Vyrų akys susitinka ir jie apsikeičia „prekėmis“.

Staiga įgriūva ir po šokių aikštelę išsibarsto buvusių modelių kariauna, jos lyg žalios kulkos šauna į minią. Reklamuoja naujas cigaretes, visos vilki vienodas aptemptas palaidines, derančias prie cigarečių pakelio. Modeliai laksto aplink ir siūlo nemokamai užtraukti dūmą. Visi priima. Håkanas ir jo naujasis draugas skraidžioja padebesiais, jie iškelia rankas ir ploja, toks vaizdas grąžina į dešimtojo dešimtmečio reivo laikus.

Globalizacija ir padidėję žmonių srautai suartino įvairias subkultūras, ir jos per gana trumpą laiką susiliejo. Vienoje šalyje nepriimtinas ar net draudžiamas elgesys kitur gali būti ne tik leistinas, bet ir skatinamas, taip daugybė vargingų pietų pusrutulio valstybių virto poilsio regionais, pritaikytais daugeliui kitose pasaulio dalyse niekinamų ar kriminalizuotų veiklų. Šie saugūs prieglobsčiai atsiranda ne tiek dėl kitokių tų šalių įstatymų, kiek dėl milžiniškos korupcijos, nes neturtingi policininkai yra lengvai paperkami. Šio klubo pavadinimas „Karnavalas“, netyčia, tačiau gana ambicingai jis atsiduria katalikybės, hedonizmo ir komercializacijos sandūroje, visi trys elementai matomi čia kasnakt. Šioje šalyje korumpuotas policininkas akimirksniu gauna išrišimą, jauni europiečiai – kūnišką pasitenkinimą, ir visi susitinka velniškame šokio cirke, kur pinigai yra nenuginčijamas karalius.

Visos cigarečių merginos išeina vienu metu. Netrukus grosiančių atlikėjų vardų projekcijos švyti ant sienų futuristiniais šriftais, klubas jau visiškai sausakimšas. Oras prisipildo prakaito ir cigarečių dūmų kvapo, o klubo lankytojai nagais ir kreditų kortelių kampais kelia nedideles krūveles baltų miltelių prie nosies. Håkanas savo kokaino maišelį pirko rajone, kurį vadina „prekybos centru“.

– Velniškai puiku. Vienas gramas kainuoja vos septynis tūkstančius pesų. Keturis JAV dolerius.

„PIT STOP“ NAKVYNĖS NAMAI, septinta valanda vakaro, penktadienis. Gregas, Lucy, Brentas ir Ana garsiai šnekasi, susėdę aplink didelį stalą pasakoja savo kelionių nuotykius.

– Nieko sau! Pasiutai, – sako vienas.

Paplūdimio šlepetės šlepsi plytelėmis aplink baseiną, kreivas teniso stalas nustumiamas į šalį. Pora vyrukų tatuiruotais kūnais suka ratus, o trys šviesiaplaukės merginos susikaupusios atnaujina savo „Facebooko“ profilius prie bendrųjų kompiuterių vestibiulyje. Dvidešimt trejų kanadietis Gregas patraukia visų dėmesį:

– Buvau vos trylikos, kai viena mergaitė mokykloje privertė mane išbandyti rūgštį. Išėjau ieškoti tualeto ir pamačiau vyrą be rankų ir kojų, važiuojantį dviračiu. Pedalai sukosi ir dviratis važiavo savaime. Jis tiesiog sėdėjo ten lyg gumbas ant pro šalį plaukiančio rąsto. Tada pradėjau šlapintis ir staiga pajutau, kad jei nesiliausiu, galiu iššlapinti visą save. Atrodė, kad visas kūnas teka iš mano pimpalo. Ir vis tiek negalėjau sustoti. Buvau siaubingai persigandęs.

Jis nusijuokia.

Luz, valytoja, vienintelė ten esanti kolumbietė, nesupranta nė žodžio, tačiau bando juoktis kartu su visais. Ji paklausia vaikino su skiautere, kiek šis mokėjo už savo mobilųjį telefoną, tačiau niekas jos neišgirsta.

Brentas, kitas dvidešimtmetis, pradeda pasakoti savo istoriją:

– Kartą buvau visiškai tikras, kad visas mano kūnas yra vien iš vėmalų ir viduriai teka lauk per kiekvieną angą. Atrodė, mano oda tokia plona, kad galėčiau bet kurią akimirką sprogti. Dariau viską, bandydamas sulaikyti vidurius: stipriai užsimerkiau, suspaudžiau užpakalį ir užgniaužiau nosį. Po kurio laiko išėjome pasivaikščioti, ir aš vėl pradėjau nevaldomai „tripinti“. Staiga pasidarė beprotiškai baisu judinti kojas, išsigandau, kad kraujo krešulys gali įstrigti mano išangėje ar kurioje nors akyje ir viskas plūstelės lauk. Stovėjau lyg įkaltas ir visiškai paralyžiuotas. Cha cha cha.

Tada ateina Lucy, dvidešimt ketverių metų airės, eilė.

– Vankuveryje sutikau merginą, kuri buvo pasiryžusi paskrajoti skraidykle „tripindama“ nuo rūgšties. Ji ėjo palei kalno skardį laikydamasi sparno ir staiga šoko nuo uolos, nė nespėjusi sureguliuoti įrangos. Susilaužė stuburą dviejose vietose, tačiau išgyveno.

Tarp keturių medžių siūbuoja du hamakai. Už kampo dideliame ekrane rodo „Eurosport“ kanalą, kai kurie žmonės tyso užsimerkę. Galima suskaičiuoti apie keturiasdešimt, dauguma jų – dvidešimtmečiai backpackeriai. Pagrindinė čia vartojama kalba – anglų, girdėti pačių įvairiausių dialektų: airių, amerikiečių, australų, britų ir dar daugybė laužytų versijų. Nors visi atkeliavę iš skirtingos aplinkos, pagrindinė pokalbių tema viena – artėjantis kokaino vakarėlis. Ta pati kaip ir vakar. Ir užvakar. Visi žino, kad po dvylikos valandų šėlsmo klube, kai saulė pakyla, vienintelis išties įdomus dalykas yra nesibaigiantys pokalbiai nakvynės namuose, ir kuo išgyvenimai absurdiškesni ir labiau sukrečiantys – tuo smagiau juos pasakoti. LSD istorijos sulaukia kur kas daugiau dėmesio nei kokaino, paprastai jos daug smagesnės, nes kokainas nėra „tripinimo narkotikas“, jis – „kalbėjimo narkotikas“.

Dauguma nakvynės namų Medeljine pasiryžę patenkinti augantį kokaino poreikį, kurį jaučia keliautojai. „Pit Stop“ šeimininkas įrengė bunkerį, visiškai atskirtą nuo kambarių, kad iš klubų parsibeldusių keliautojų rytinis klegesys netrukdytų kitiems svečiams išsimiegoti. Kiekvieni nakvynės namai turi prekeivių tinklą, kuris privalo patenkinti visų norus. Ant kiekvienų durų yra ženklas, įspėjantis, kad narkotikai griežtai draudžiami, skirtas valdžiai nuraminti netikėto reido atveju.

2009 m. Bolivijoje buvo atidarytas pirmas pasaulyje kokaino baras, ir tai buvo ryškus neišvengiamo besiplėtojančio proceso ženklas. Medeljino nakvynės namuose, kaip ir visur kitur, pirminis backpackerių tikslas nėra pamatyti kažką naujo, kur kas svarbiau yra sutikti panašiai mąstančių žmonių, turinčių panašių pomėgių ir istorijų. Kelionių istorijų perpasakojimas, nesvarbu, ar jos būtų pagrįstos realybe, ar haliucinacijomis, virto labai svarbia šiuolaikinių nakvynės namų patirtimi. Paskutinį XX a. dešimtmetį backpackerius Lotynų Amerikoje traukė neištirti Brazilijos paplūdimiai ar slapti keliai į Maču Pikču. XXI a. pradžioje liudijimai sukosi apie asmeninius išgyvenimus ir fizinius potyrius, tokius kaip sklandymas Venesueloje, kelionės kalnų dviračiais Bolivijoje ar plaukimas kalnų upėmis Ekvadore. Įsibėgėjus antrajam dešimtmečiui matyti dar vienas backpackerių istorijų posūkis – ekstremalius fizinius išbandymus pakeitė ekstremalūs vidiniai išgyvenimai: dabar didžiausią susidomėjimą kelia yajé ceremonijos su Pietų Amerikos indėnų gentimis, LSD praturtintas nardymas Ramiajame vandenyne, metamfetamino naktys San Paulo klubuose ar ištisos dienos, praleistos šniaukiant kokainą gimtajame Pablo Escobaro mieste.

Taigi kokaino turizmo suklestėjimas Anduose ir baltųjų miltelių populiarumas uždaroje backpackingo kultūroje Lotynų Amerikoje yra visiškai suprantamas. Išaugus asmeninių ir unikalių patirčių poreikiui, kur kas svarbiau pasidarė tomis patirtimis pasidalyti. Kokainas yra puikus šių pasakojimų ritualų prieskonis. Nedaug yra vietų, kurios patenkintų išaugusius Amerikos ir Europos vidurinės klasės turistų poreikius geriau nei Medeljinas.

– Mes čia išties nemažai kalbamės.

Lucy atsilošė kėdėje prie plastikinio stalo, ant kurio primėtyta greitojo maisto likučių, cigarečių nuorūkų ir nukarpytų nagų. Raudoni dredai nukarę ant jos skruostų lyg puikūs variniai laidai. Pasak Lucy, iš pradžių Kolumbijos nebuvo jos kelionių planuose, juo labiau čia nebuvo ir prastai pagarsėjusio Medeljino, tačiau kai atvyko į Pietų Ameriką, visi, ką sutikdavo, pasakojo pačių nuostabiausių dalykų apie šią šalį. Ir tai nebuvo vien istorijos apie kokainą, visi pasakojo, kaip čia gražu ir kokie nuostabūs žmonės.

– Visi tikino, kad turiu ten nuvažiuoti, taigi aš ir atvažiavau.

Tačiau praėjus savaitei nuo atvykimo Lucy šalyje ničnieko nepamatė ir nesutiko vietinių žmonių. Ji šėlo klubuose.

– Daugiau nieko ir neveikiau, – nusijuokia ji. – Kol kas dar nieko nemačiau, tik linksminausi. Bet vartoju tik kokainą. Čia gali rasti visko, ko tik nori, bet kur. Bet man užtenka vien kokaino. Ir viskas. Gali jo gauti čia, nakvynės namuose. Visi turi. Kas nors nuperka, o tada visi pasidalijame. Žemų kainų ir aukštos kokybės derinys tiesiog veda žmones iš proto, – sako Lucy, – ypač turistus iš Australijos ir Naujosios Zelandijos, šios šalys labai nutolusios nuo didžiųjų rinkų ir narkotikų kainos ten neįtikėtinai aukštos.

Prieš atvykdama į Andus Lucy niekada nebuvo bandžiusi kokaino. Ji pirmą kartą pavartojo Bolivijoje. Tada Peru. Dabar Kolumbijoje.

– Kuo toliau į šiaurę, tuo geresnė kokybė ir žemesnė kaina, visi, kuriuos sutinku, sako, kad čia be proto pigu, manau, todėl visi ir vartoja.

Pasirodo Gregas. Jo veidas sveikas, pečiai platūs, užsidėjęs baltus akinius nuo saulės. Jo kelionės į Medeljiną istorija – visai tokia kaip Lucy ir visų kitų: atvyko į Pietų Ameriką be jokių ketinimų užsukti į Kolumbiją, tačiau apsisprendė aplankyti šią šalį prisiskaitęs blogų ir „Facebooko“ rekomendacijų, pasak jų, naktinis Medeljino gyvenimas – vienas geriausių pasaulyje.

– Namuose apie Kolumbiją neteko girdėti nieko gero. Tačiau vos atvyksti į Pietų Ameriką ir pradedi kalbėtis, visi tvirtina priešingai. Žmonės, kurie daug keliauja, sako, jog tai – viena gražiausių šalių pasaulyje, ir bent kol kas manau, kad jie neklysta. Patyriau čia nuostabių dalykų.

Tačiau, visai kitaip nei Lucy, Gregas kol kas išbandė tik vieną potyrį.

– Pirmieji mano sutikti žmonės pasiūlė kokaino. Ne pirkti, tiesiog pasiūlė pasivaišinti. Draugiškai. Jie buvo iš Kolumbijos. Man nėra tekę patirti nieko panašaus – dalija koksą nemokamai! Tai nutiko, vos tik kirtau sieną. Jie nė nespėjo uždėti antspaudų ant mūsų pasų.

PASAKOJIMĄ, kaip kokainas užkariavo Kolumbiją, galima pradėti nuo įvairių praėjusio tūkstantmečio laikotarpių. Iki ispanų užkariautojui Francisco Pizarro 1502 m. atvykstant į Naująjį Pasaulį, rytinių Andų gyventojai jau tūkstančius metų kramtė kokos lapus – ne vėliau kaip nuo 3000 metų prieš Kristų. Šie lapai visada buvo ir vis dar yra svarbus simbolis ir religinis objektas daugelyje tenykščių kultūrų. Kokos lapas pats savaime yra nekenksmingas, net naudingas. Kokaino ir kokos lapo ryšys yra panašus kaip vynuogės ir vyno – gali kramtyti kiek nori ir neapsvaigti labiau nei nuo puodelio kavos. Architektai ir darbininkai, pastatę Maču Pikču, kramtė koką, kaip ir aimarai, kurie prieš tūkstančius metų pastatė Kalasasajos šventyklą dabartinėje Bolivijos teritorijoje, ir daugybė kitų tenykščių Andų genčių.

Koka buvo vienas pirmųjų augalų, pradėtų kultivuoti vakarų pusrutulyje, ir kai XVI a. ispanai turėjo pasirinkti – uždrausti ar leisti vietinę tradiciją kramtyti ją, kolonizatorių materialūs interesai nulėmė sprendimą: lapai ir jų lengvos psichotropinės savybės teigiamai veikė vergus sidabro kasyklose, tad buvo nutarta leisti vietiniams juos vartoti. Kai ispanai nuspręsdavo sumokėti savo baudžiauninkams atlygį, jie mokėdavo kokos lapais. Kai vyrai, vadovaujantys kasykloms, pamatė, kokį poveikį lapai turi jų darbuotojams, nutarė atverti kiek komerciškesnę kokos rinką. Tomas Feilingas knygoje „The Candy Machine: how cocaine took over the world“ („Saldainių mašina: kaip kokainas užvaldė pasaulį“) rašo, kad XVI a. buvęs šventas vietiniams gyventojams augalas buvo pradėtas naudoti kaip įrankis jiems eksploatuoti, taigi galima sakyti, kad ispaniškosios karūnos katalikų pasiuntiniai tapo pirmaisiais narkotikų prekeiviais Amerikoje.

Europoje šis augalas dar šimtus metų liko nepastebėtas, nes kelios kokos siuntos, pasiekusios Senąjį Pasaulį, buvo taip prastai supakuotos, kad per ilgą kelionę jūra jų turinys supuvo. Tik 1860 m. vokiečių chemikas Albertas Niemannas atrado, kaip iš lapų išgauti kokainą. Metodas buvo visai paprastas ir šiuo metu žinomas kiekvienam Bolivijos, Peru ir, žinoma, Kolumbijos ūkininkui. Praėjus keletui dešimtmečių po Niemanno mirties, farmacininkas iš Korsikos užregistravo kokaino prisotinto Bordo vyno – „Vin Mariani“ – patentą. XIX a. pabaigoje šis vynas pasaulyje tapo plačiai žinomas kaip gaivinantis gėrimas. Jis kaipmat išpopuliarėjo tarp intelektualų ir kultūrinio elito. Markas Twainas, Jules Verne, Abrahamas Lincolnas, Thomas Edisonas, Emile Zola, caras Aleksandras III, popiežius Leonas XIII ir daugelis kitų gyrė kokos vyną dėl jo gydomųjų savybių.