Czytaj książkę: «Mercedes Sosa - Nepaprasta Moteris»

Įžanga

2009 m. spalio 4 d., kai buvo paskelbta žinia apie jos mirtį, aš pirmą kartą išgirdau apie Mercedes Sosą. Buvo parodyta labai trumpa jos dainos „Gracias a la vida“ ištrauka iš pasirodymo akustiniame koncerte Šveicarijoje 1980 metais. Pats pirmas dalykas, kuris mane sužavėjo, buvo jos autentiškumas. Pajutau, kad ji buvo nepaprastai principingas žmogus. Tai, ką ji dainuodama išreiškė, visiškai atspindėjo tai, kas ji buvo. Jos balso stiprumas ir tvirtumas, kiekvienos natos ir kiekvieno žodžio intonavimas mane pasiekė kaip stiklinis vanduo, atspindintis mano sielą. Jos švelnumas, gili aistra, neišmatuojama būties jėga ir charizma mane giliai sujaudino. Ėmiau klausytis Mercedes Sosos ir žiūrėti jos videoklipus internete, ir netrukus visiškai pasinėriau į jos gyvenimą – muzikos ir meilės visatą. Į ją žiūrint ir klausantis jos dainų man skruostais bėgdavo ašaros. Intuityviai, jos akys tarsi tapo veidrodžiu, kuriame mačiau atspindį to, ko neturėjau būdama vaikas. Jos akyse mačiau mamos žvilgsnį. Žvilgsnį, kuris sakė: „Aš matau, kas tu esi, ir mano akyse tu esi nuostabi.“

Mercedes Sosos atradimas man padarė tokį gilų ir neišdildomą įspūdį, kad ėmiau ieškoti apie ją bet kokios prieinamos informacijos. Netrukus sužinojau, jog esu toli gražu ne viena tokia, kuri jautėsi atgaivinta ir transformuota jos egzistencijos. Gilindamasi į Mercedes gyvenimą sužinojau, kad jos gerbėjai dažnai ją vadino „mistine būtimi“. Tai sužadino mano smalsumą geriau suprasti jos asmeninį gyvenimą – santykius su šeima, gerbėjais ir draugais; taip pat įvykius, kurie formavo jos gyvenimą tiek asmeninėje, tiek profesinėje plotmėse. Taip prasidėjo mano misija jos milžiniškos įtakos ir taip vadinamos „mistinės būties” paslapties beieškant.

Tai, ką atradau, man padarė įvairialypį poveikį. Stebint, kaip Mercedes skatino sąmoningumą apie socialines ir politines problemas, ėmė plėstis mano socialinis suvokimas. Matant, koks buvo jos ryšys su kitais – nesvarbu, ar tai buvo valstiečiai ar prezidentai, draugai ar priešai – pasijutau giliai sujaudinta. Tai pagimdė manyje troškimą būti pagarbesne ir labiau užjaučiančia, ir pilną savo dėmesį skirti kitiems.

Aš esu jautrus ir intuityvus žmogus, kuris visuomet kituose mato tai, kas geriausia. Kartais, pirmą kartą sutikus žmogų, mano vidinis detektorius man pasako, kad, štai, radau auksą. Šis jautrumas leidžia pajusti žmogaus esybę ir iš karto pamatyti jo įgimtą grožį. Būtent taip nutiko Mercedes Sosai pasirodžius mano radaro lauke. Jaučiau, kad radau lobį, ir kuo daugiau apie ją sužinojau, tuo labiau įsitikinau, kad susidūriau su legenda.

Natūralu, kad man buvo įdomu apie ją kalbėti su kitais pakeliui sutiktais. Aš jų vis klausdavau, ar jie yra apie ją girdėję, tačiau nė karto neišgirdau teigiamo atsakymo. Suvokimas, kad angliškai kalbančiame pasaulyje ji vis dar buvo neapdainuota didvyrė, bei mano vidinis troškimas ją pažinti, iš jos mokytis ir užmegzti su ja ryšį, įkvėpė mane parašyti šią knygą. Pamenu, kaip man besėdint ant laiptų šalia mūsų namo, bežiūrint į žvaigždes – praėjus tik mėnesiui po jos mirties – mano galvoje pirmą kartą gimė ši mintis.

Šios knygos rašymas buvo tarsi tūkstančio detalių dėlionės dėliojimas, pradedant tik viena detale ir neturint menkiausio supratimo, kaip atrodė pilnas paveikslas. Buvau taip sužavėta atrastąja detale, kad tiesiog privalėjau imtis ieškoti likusių devynių šimtų devyniasdešimt devynių detalių. Esu veikli ir nepaprastai atkakli, taigi galimybės naudotis ispaniškais šaltiniais neturėjimas man buvo iššūkis, kuris tik sustiprino mano motyvaciją. Pirmieji ketveri metai buvo vieniša kelionė, nes neturėjau nieko, su kuriuo galėčiau pasidalinti savo aistra, tačiau 2013 m., praėjus metams po to, kai su vyru iš Danijos persikėlėme gyventi į Turkiją, tai pasikeitė.

Buvau bepareidinėjanti iš paplūdimio, kai priėjau mažą parduotuvėlę, pro kurią pražingsniuodavau kiekvieną dieną. Tą dieną pastebėjau lauke kabančią gražią turkio spalvos batikos suknelę. Tuo metu turkis buvo mano mėgstamiausia spalva, taigi nusprendžiau sustoti ir pasimatuoti. Iki tol buvome sutikę tik du angliškai kalbančius turkus, todėl supratus, kad parduotuvėje prie manęs priėjusi moteris ganėtinai neblogai kalba angliškai, pasijutau džiugiai nustebinta.

Buvau šiek tiek priblokšta, nes ji atrodė beveik taip pat kaip jauna Mercedes Sosa. Ji buvo neaukšta, egzotiškos išvaizdos moteris, ilgais juodais plaukais ir aštriomis tamsiomis akimis. Be to, iškart supratau, kad jos esybė yra panaši į Mercedes Sosos. Natūralu, kad negalėjau jai neužduoti klausimo, kurio klausdavau visų pakeliui per pastaruosius ketverius metus sutiktų, nors niekuomet negavau teigiamo atsakymo. Aš paklausiau: „Ar esate girdėjusi apie Mercedes Sosą?“

„Žinoma, kad apie ją žinau. Aš ją dievinu!” Jos atsakymas privertė mane šoktelti.

Kai pasakiau jai, kad rašau knygą apie Mercedes Sosą, ji labai susijaudino ir pasakė, kad norėtų ją perskaityti ir netgi pardavinėti savo parduotuvėje. Ji taip pat pasipasakojo, kad didžiąją savo gyvenimo dalį dirbo Turkijos knygų pramonėje, ir labai norėjo išversti knygą į turkų kalbą. Tuo metu, kai pirmą kartą sutikau šią moterį, dar nebuvau baigusi savo knygos, tačiau susitikimas su ja padrąsino mane ją pabaigti ir išleisti. Tai buvo labai ypatingos draugystės pradžia, ir aš tikiu, kad tai buvo paties gyvenimo man siųstas paskatinimas tęsti šį projektą.

Rašydama šią knygą susisiekiau su Sosos šeima Argentinoje, tikėdamasi bent šiek tiek žvilgtelti į jos gyvenimą; taip pat siekiau jų palaiminimo įgyvendinant projektą ir dokumentuojant jos gyvenimą, vaikystę ir auklėjimą, muzikos karjerą bei socialinę ir politinę aplinką, kurios apsupta ji gyveno. Labai džiaugiuosi, kad jie suteikė mano knygai palaiminimą labai ankstyvame etape, ir kad mano pasirinktas psichologinis jos gyvenimo aspektas jiems pasirodė patrauklus.

Bendravau ir su kai kuriais asmeniniais Mercedes Sosos draugais bei gerbėjais, kurių istorijas taip pat įtraukiau į šią knygą. „Facebook“, kur dabar turiu daugiau nei 16 000 sekėjų, pagalba palaikydama ryšį su Lotynų Amerikos žmonėmis, aš ėmiau suprasti gilų Mercedes Sosos meilės jausmą savo žmonėms. Lotynų Amerikos žmonės man taip pat tapo labai ypatingi; jų meilė, palaikymas ir padrąsinimas palietė mano širdį.

Šios knygos nevadinu išsamia Mercedes Sosos biografija; veikiau tai yra jos kaip asmenybės profilis. Kai kuriose vietose pasitelkiau savo vaizduotę ir, bandydama būti atsargi, kad nesugriaučiau bendro jos gyvenimo istorijos autentiškumo, užpildžiau tam tikras spragas. Šie atvejai yra išvardyti priede. Priede taip pat paaiškinu kaip, neturėdama galimybės naudotis ispaniškais šaltiniais, stengiausi išlikti atidi ir nuosekli, siekdama pažinti Mercedes pakankamai gerai, kad galėčiau parašyti šią knygą.

Galbūt Jums pasirodys keista, jog įdėjau tiek pastangų Pietų Amerikos politinei situacijai aprašyti. Mercedes dėka aš atradau meilę Pietų Amerikai ir supratau, kad šis žemynas yra labai apleistas žiniasklaidos priemonių, esančių už ispaniškai kalbančio pasaulio ribų. Kaip kartą pasakė Mercedes Sosos draugas, kubiečių dainininkas Pablas Milanes (Pablo Milanés), yra neįmanoma nupasakoti Lotynų Amerikos istorijos, nepaminint Mercedes Sosos. Aš tikiu, kad šis principas veikia lygiai taip pat ir priešinga kryptimi. Neįmanoma papasakoti apie Mercedes Sosą, nepapasakojant apie šį neramų, bet ryškumu ir gyvenimu kunkuliuojantį žemyną, kuriam Mercedes atidavė visą savo gyvenimą. Pietų Amerika šioje knygoje vadinu žemyną vakariniame pusrutulyje, kurį sudaro šalys ir salos į pietus nuo Panamos. Lotynų Amerika šioje knygoje vadinu ispanų ir portugalų kalbomis kalbančių tautų kultūros vienetą, išsibarsčiusį abiejuose Amerikos žemynuose.

Mano „YouTube“ kanale, „Mercedes Sosa – Vilties balsas“ (ang. „Mercedes Sosa – The Voice of Hope”), rasite grojaraštį su daugybe dainų ir epizodų, kuriuos aprašau šioje knygoje. Kai skaitydami susidursite su šiomis dainomis, raginu apsilankyti kanale, kad galėtumėte visapusiškai įvertinti tai, kas yra aprašoma.

Džiaugiuosi, kad po beveik dešimties metų apmąstymų, klausymo, žiūrėjimo, tyrimų ir rašymo pagaliau galiu jus supažindinti su nuostabia moterimi, kuri, pasitelkdama savo unikalų talentą ir išskirtinę asmenybę, padarė įtaką visam žemynui, bei – net po savo mirties– apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis.

Jei norite sužinoti daugiau apie mano asmeninę kelionę su Mercedes Sosa, ji yra papasakota „Mercedes Sosa – Vilties balsas“ knygoje, kurioje aš atskleidžiu, kaip aš, priimdama Mercedes Sosą tarsi ji būtų mano mama, išsigydžiau emocines žaizdas. Aš tikiu, kad mano istorija bei mokslinės įžvalgos, paliudijančios mano patirtį, gali praversti visiems, kurie jaučiasi įstrigę ribojančioje, luošinančioje ar kankinančioje praeities patirtyje. Šis leidimas išleistas minint 10-ąsias Mercedes Sosos mirties metines; jame yra tik biografinė originaliosios knygos dalis.

Šią knygą parašiau iš gilios pagarbos Mercedes Sosai ir viskam, ką ji įkūnija. Tai yra mano meilės daina Mercedes Sosai. Jos balse gyvenimas tampa daina su vilties aromatu, tokiu saldžiu ir gražiu, kaip gėlės, augančios priešakyje tų, kurie žvelgia priekin. Jos balsas yra balsas moters, kuri, savo ruožtu, yra simbolis svajonių, idealų ir meilės, toli peržengiančių muzikos pasaulio ribas.

Mercedes Sosa buvo daugiau negu daina. Daugeliui ji buvo vilties balsas. Tegul ši knyga praplečia jos balso ribas bei viltį, kurią ji kurstė.

„Gražiausi mums pažįstami žmonės yra tie, kurie pažino pralaimėjimą, pažino kančias, pažino kovą, pažino praradimus, ir surado savo kelią atgal iš gelmių. Šie žmonės žino kaip vertinti, būti jautriems ir priimti gyvenimą, pripildant jį užuojauta, švelnumu ir giliu, meilės kupinu rūpesčiu. Gražūs žmonės atsitiktinai neatsiranda.“

Elisabeth Kübler-Ross

Danija
2009 m. spalio 4 d.

„Nuo daugybinio organų nepakankamumo Buenos Airių ligoninėje, į kurią buvo paguldyta prieš tris savaites, mirė Argentinos dainininkė ir liaudies didvyrė Mercedes Sosa. Jos karjera truko daugiau nei šešetą dešimtmečių, kurių metu ji įrašė daugiau nei keturiasdešimt albumų, bei koncertavo visame pasaulyje. Diktatūros vyravimo metu, Sosa buvo daugelio argentiniečių požeminis atspirties taškas; savo dainomis ji įkvėpė gyvybę protesto judėjimui tarp darbininkų klasės. Judėjimui, kuris 1983 m. sukėlė karinės chuntos žlugimą. Europoje Sosa išgarsėjo 1979–1982 m. gyvendama tremtyje Ispanijoje ir Prancūzijoje. Ji mirė sulaukusi septyniasdešimt ketverių metų.”

SEKMADIENIO vakaras. Su vyru įsitaisome žiūrėti žinias. Kartu su pranešimu apie Mercedes Sosos mirtį, televizoriaus ekrane pasirodo ir trumpametražis filmukas, kuriame vaizduojama graži, ilgais, tamsiais plaukais moteris, vilkinti juoda suknele ir raudonu Andų ponču. Nuostabiu bei sielos kupinu balsu ji nenusakomai aistringai dainuoja dainą „Gracias a la vida“ („Ačiū gyvenimui”). Jos autentiškumas ir charizma mane tarsi apkeri, ir neprireikia daug laiko, kad suprasčiau, jog žiūriu į tikrą ir nuoširdžią moterį; tokią tyrą ir nepaprastą, kad imu stebėtis, kodėl anksčiau apie ją negirdėjau. Tarsi niekas daugiau nebeturėtų reikšmės, prisijungiu prie interneto, kad apie šią moterį sužinočiau daugiau. Randu daugybę „YouTube“ nuorodų. Pradedu žiūrėti ir klausytis.

Pirmajame klipe Mercedes, pritariant argentiniečių folkloro kvartetui „Los Chalchaleros“, iškilmingai dainuoja „Zamba por vos“ („Zamba tau“). Spinduliuojanti ir grakšti, kaip švelnus apkabinimas, Mercedes, su ramybe įkvepiančia šypsena lūpose ir gyvybingu žvilgsniu, įžengia į sceną. Skambant nesibaigiantiems plojimams, ji pasisveikina su grupės nariais, apgaubdama juos šiltais apkabinimais. Tuomet atsigręžia į minią ir, ramybę spinduliuojančia laikysena, savo kontralto – giliu, maloniu ir švelniu – balsu ima dainuoti.

Antrasis mano žiūrimas vaizdo klipas yra „Todo cambia“ („Viskas keičiasi”), nufilmuotas 1993 m. Čilės „De Viña” festivalyje. Nuo galvos iki kojų pasipuošusi juoda spalva, ji atrodo mistiška ir monumentali; ji skamba taip pat galingai ir įtikinamai, kaip ir atrodo. Jai savo Lotynų Amerikos šokių žingsneliais ir skara, plevėsuojančia virš galvos, užkariaujant sceną, jaučiu iš jos sklindančią milžinišką energiją. Matau nuoširdų ir gyvybės kupiną žmogų, nebijantį išreikšti tikrąjį save. Nuoširdus ir švelnus, tačiau tvirtas jos akių žvilgsnis mane sužavi. Jaučiuosi taip, lyg ji žiūrėtų kiaurai į mano sielą tiesiai iš kompiuterio ekrano. Ji turi kažką nepaaiškinamo; jaučiuosi, tarsi jos „mistinė būtis“ pasiekia giliausias mano sielos kertes ir ilgesio šulinį. Man imant suvokti, kad susidūriau su kažkuo, ko visuomet ieškojau, skruostu ritasi ašaros.

Instinktyviai pajuntu, kad ji yra dainininkė, turinti misiją ir skleidžianti žinią. Noriu sužinoti, kokie jie yra.

Buenos Airės,
2009 m. spalio 4 d.

PO OFICIALAUS prezidento pranešimo, pažyminčio trijų nacionalinio gedulo dienų pradžią, iki stiebo vidurio pakeltos vėliavos plevėsuoja visoje Argentinoje. Šiuo laikotarpiu visi šalyje numatyti koncertai ir pasirodymai yra atšaukti; kitų Lotynų Amerikos bei likusio pasaulio valstybių vadovai siunčia savo užuojautas.

„La Negra“ („Juodoji”) – kaip ji su meile buvo vadinama dėl juodų kaip smala plaukų bei savo iš šiaurės argentiniečių protėvių paveldėtos Andų kilmės – rami ilsisi savo karste, paguldytame pačiame iškilmingiausiame Kongreso kambaryje – „Salón de los Pasos Perdidos“. Garbė, skiriama tik pačioms ryškiausioms šalies ikonoms. Avenida Callao – gatvės, vedančios į Kongresą – pakraščiuose išsirikiavę gerbėjai atiduoda savo paskutinę pagarbą.¹

Įspūdingąją „Pasos perdidos“ marmurinę salę puošia prabangiai atrodantys vainikai. Milžiniški sietynai ir masyvios žvakės sklaido aukštų kambario lubų kuriamą prietemą, o atidengtas karstas guli pačiame centre. Argentinos prezidentė Kristina Fernández de Kirchner, pagerbdama dainininkę, lydi jos šeimą. Šeima, įskaitant Mercedes sūnų Fabiáną Matusą bei du jos anūkus – Agustíną ir Aracelį – stovi susiglaudę, vieni kitus apsupę rankomis, o Kristina glosto negyvą Mercedes Sosos ranką. Kristinos vyras – buvęs prezidentas– Néstoras Kirchneris, stovi šalimai jos, budrus ir akylus.

Yra ir eilinių žmonių. Vis augantis gedinčiųjų būrys pagarbiai juda pro atvirą karstą, kuriame ji ilsisi, pasipuošusi mėlyna siuvinėta suknele. Jos ilgi juodi plaukai, kuriuose septyniasdešimt ketveri gyvenimo metai neįverpė nė vienos žilos gijos, įrėmina jos ramų, aukštą skruostikaulį, o rankose įpinta baltų rožių puokštė ilsisi ant jos pilvo. Dainininkė Argentino Luna atlieka savo dainas, kol joms pritardami raudantys gerbėjai prie karsto paeiliui palieka savo atneštas gėles.