3 książki za 35 oszczędź od 50%
Za darmo

Svečiai

Tekst
0
Recenzje
Oznacz jako przeczytane
Czcionka:Mniejsze АаWiększe Aa

Staiga ant kiemo sulojo šuo. Priemenėj pasigirdo drūti16 vyrų balsai, ir pirkaitėn sugriuvo sargybinių gauja su urėdininku priešaky. Visi buvo įgėrę.

– Šitai tas norėjo mane užmušti! – šaukė tarp durų Maciukas, rodydamas į Antaną – jisai ir carą keikė, jo vardą įžeidė!

Antanas savo akim netikėjo…

– Meluoji! – suriko nesavu balsu, pašokdamas nuo vietos – meluoji! Aš už carą kraują liejau! O tu!… Užmušiu!!…

Ir kaip liūtas puolė į Mociuką. Tik sargybiniai paspėjo jį atstumti. Tada nutvėrė nuo suolo kočėlą17 ir iš visos galios paleido į duris. Kočėlas apsisuko kelius kartus ore ir pataikino uredninkui nosin: tasai visas krauju apsipylė.

– Imkit tą galvažūdį! – sušuko uredninkas, dejuodamas iš sopulio.

– Nepasiduosiu! – rėkė Antanas, purtindamas nuo savęs sargybinius – jisai mano gyvenimą suardė…

– Samuli, ir tu su jais kartu?! – nustebo, pamatęs tarp sargybinių savo kaimyną su blizgančiomis sagutėmis – bijok Dievo budeliams tarnauti!…

Samulis susigėdęs nusisuko…

Sunkiai primuštą Antaną pavertė ant žemės ir surišo užpakaly rankas.

Jo pati, su vaikais kertelėj sukniupusi, gailiai raudojo.

– Neraudok, Marusia – tarė Maciukas, padėjęs ant jos peties ranką – dabar jisai tau nieko nebepadarys… Visa bus gerai.

– Stumk nuo savęs tą šunį, stumk! – dejavo Antanas, vyniodamasis po žemę.

– Gali sau loti – juokėsi Maciukas – nebebijau tavęs.

Antaną pastatė stačią…

– Su diev, Maryt – atsisveikino iš namų vedamas – būk laiminga su tuo savo… Vaikeliai mano, vaikeliai!

Ant kiemo linksmai į jį puolė Ražbonas. Uredininkas sudavė batu šuniui – ir šisai inkšdamas, paspaudęs uodegą, nubėgo šalin. Atsitūpė prie tvoros ir gailiai, liūdnai tris kartus sustaugė.

Antaną nusivedė…

J. B-nas

Rozalimas

17. VII. 1906

16drūtas – žemas, storas (apie balsą). [przypis edytorski]
17kočėlas – apvalus įrankis kočioti, riesti, ridinis. [przypis edytorski]