3 książki za 35 oszczędź od 50%
Za darmo

Svečiai

Tekst
0
Recenzje
Oznacz jako przeczytane
Czcionka:Mniejsze АаWiększe Aa

Vaikai vis dar bailiai, tartum netikėdami jo žodžiais, žiūrėjo į tėvą.

– Norit turėt po arkliuką? – klausė tėvas.

– Noliu… – tarė abu kartu…

Prisikalbinęs, pasisodino vieną ant vieno, kitą ant kito kelio, ir glostė, bučiavo juodu.

– Tai aš jum nupirksiu rytoj po arkliuką, o dabar duosiu kiškio ragaišio…

– Kiškio? – klausė vaikai, sekdami nustebusioms akimią.

– Aa. Kiškio – atsakė Antanas.

Atrišo maišelį ir, išėmęs ištenai juodos kareivių duonos plutelę, perlaužė ją per pusę ir padavė abiem.

– Nors juodas ragaišis, bet gardus – gyrė tėvas.

– Iš kur, tėveliuk, gavai? – paklausė vyresnysis.

– Egi ėjau per mišką, žiūriu: tupi kiškelis po egle ir ragaišį kepa. Padėk, Dieve – sakau. Dėkui, dėkui – sako kiškelis, prašom padėti. Na, tai ir davė ragaišio…

Vaikai iškėtę akis klausė.

– O mes lėlytę turim – pasigyrė mažasis.

– Kur? – paklausė tėvas.

– Tenai – parodė pro duris vaikas.

– Bobutė broliuką mažutį mums atanešė… Karoliuką – tarė vyresnysis.

– A!… – sudejavo atsimainiusiu balsu Antanas ir pametęs vaikus, kaip galvon trenktas, išbėgo pro duris… Pirkioje greitai sukliko, sukeikė vyro balsas ir Antanas, kaip pablūdęs, įbėgo atgal pirkaitėn, nutvėrė pačią už plaukų ir parmetė ją ant žemės.

– Kieno tasai kūdikis? – šaukė nesavu balsu – a, tu, ragana!… Nuo Maciuko gavai!?…

– Aaa!… – vaitojo susiėmęs galvą Antanas, sukos kaip kaitulio po pirkaitę ir spardė kojom ravo pačią.

– Tėveliuk, tėveliuk, nemušk motinytės! – rėkė laibais balseliais apsiašaroję vaikai.

Kaip pakirstas, pargriuvo ant suolo ir kriokė, raitės, plaukus nuo galvos draskydamas. Paskum prisitraukė į stalą ir, atsirėmęs, bepročio akim žiūrėjo aplinkui… Vaikai, prisiglaudę į motiną, tyliai kniukčiojo…

– Taip padaryti!… Užmiršti vyrą, vaikus.. Sugriauti gyvenimą, laimę suardyti… Gal gi ir tu dabar laiminga? … Kam už manęs ėjai? Juk aš tavęs nespyriau, neprikalbinėjau: liuosai15 galėjai išsirinkti kitą, geresnį. Bet tu tik mano turtų norėjai, o aš to nemačiau, aklai tave mylėjau… Ten, toli nuo tavęs, tarp šalčių ir bado, tarp visų karo baisenybių, kada amžinai akysna giltinė žiurėjo, kada baloj ar purvynėj gulint stingo visi sąnariai, tavo paveikslas, toks malonus, šildė mano kūną sunokusį, gaivino širdį krūtinėj… Ir skubėjau tą paveikslą pamatyti, į savo krūtinę priglausti… Juk buvo valandų, saldžių, malonių, kada, regėjos, nieko mudviem netrūko, kada ir tu mane mylėjai… O dabar: visa sugriauta, purvan suminta… Nesuprantu, nieko nebesuprantu… Nejaugi tas, kas buvo, sapnas nebesugrąžinamas? … Taip, nebesugrąžinamas… Jeigu būčiau ten, toli numiręs, tu sau viena būtum gyvenus, nes tasai burlokas vistiek tavęs būtų neėmęs. Bet dabar… Pasakyk, kaip dabar reiks gyventi?… Juk ir aš dar jaunas, laimės trokštu… Kas daryti? kas daryti!?… Vieną tik žinau: užmušiu tą šunį, kur pataikinęs. Jisai pasalomis man laimę atėmė, aš jam gyvybę atimsiu…

15liuosai – lengvai, be jokių sunkumų. [przypis edytorski]