Brisiaus galas

Tekst
0
Recenzje
Oznacz jako przeczytane
Czcionka:Mniejsze АаWiększe Aa

Šaly dienadaržio durų ant didžiulės spalių krūvos guli senas Brisius – žilas, apžabalęs1. Matyti, jisai dar mato, bet tik kaip per dūmus ir savo žmogaus labai dažnai nebepažįsta. Sunki senatvė ir jam: visų užmirštas, apleistas. Patsai gerai jaučia, kad mažai kam bereikalingas. Bet, kiek galėdamas, rūpinas dar būti naudingu. Nors nebeprigirdi, o sunkios blakstienos amžinai merkia jo traškanotas akis, tačiau vaiko nuo savęs snaudulį ir klausos. Beklausydamas apsnūsta… Ir girdi per miegą. Šlama netoli, tartum eina kas svetimas… Sunkiai kelias senas Brisius iš guolio ir loja užkimusiu mieguistu balsu.

A tu, žabali, ar nenustosi!… Savo žmogaus nemato – girdi jisai pažįstamą balsą.

Susigėdęs šiepia bedantį snukį, inkščia2 gailiai, tartum atsiprašydamas, ir paspaudęs uodegą vėl susiriečia guoly…

Jau nebe kartą Brisiu pajautos apgauna, jam gėdą padaro. Dažnai troboj, viduasly gulėdamas, sapnuoja jisai vagį ar vilką, kuriuos jaunas būdamas kadai vijo, ir jam pradeda regėtis, kad tie priešininkai vėl dabar tyko: kelia jisai tada savo seną galvą nuo kojų ir, tartum ko išsigandęs, netikėtai suloja: am! am!

1apžabalęs – netekęs regėjimo, apakęs. [przypis edytorski]
2inkščia – tyliai cypi. [przypis edytorski]

Inne książki tego autora