Pavasario vakaras buvo apsiaubęs laukus; ore kilo smarkus kvapas iš tik ką apartos žemės. Buvo rūkas, ūkanota ir tylu. Keliu, retai apsodintu medžiais, ėjo basa moteriškė, apsivilkusi rudine

rudinė

– paprastas milinis apsiaustas.

. Prieblandoje per rūką ėjo greitai ir tiesiai, neaplenkdama valkų, nė gilių vėžių, kurios iš po jos basų kojų triško vandeniu ir skystu purvu. Basos tos kojos sunkios buvo ir stiprios, matyti labai apsipratusios su žeme, per kurią žengė. Nerūpėjo moteriškei, kas yr aplink ją, kad tiktai greičiau galą prieitų. Nesibijojo nieko: nė einančio kaskart didyn tamsumo, nė apsiaubiančio ją nakties gludumo

gludumas

– čia: švelnumas.

, nė dūluojančių

dūluoti

– būti neaiškiam.

po lauką kriaušių ir tapalių

tapalis

– gluosnių šeimos medis.

. Ėjo ir ėjo…

Prieš ją gale kelio švystelėjo du apšviesti langai. Tai buvo dvaro trobos, aptvertos prasta statine tvora. Tarp ilgų gurbų ir daržo galima buvo pastebėti vartus, atsiveriančius tiktai vienon pusėn. Tuo laiku vartai sugirgždėjo, mažumą prasivėrė ir įsirausė purvan; verianti ranka pradėjo juos stumti. Bekratant ir bestumiant vartus, išgirdo atšiaurų vyrišką balsą:

– Kad tave velniai!

Žmogus su sunkiu maišu ant pečių stenėdamas pralindo pro angelę ir ėjo keliu priešais moteriškę. Rodės iš karto, kad juodu prasilenks nepasergėję viens antro. Žmogus vienok neatsigręždamas, truputį susikuprojęs nuo sunkios naštos, prašnekėjo:

– Ulijona?

– Aš – atsiliepė moteriškė.

– Kurie tave velniai naktimis nešioja?

– Tie pat, ką ir tave! – atšovė.

Iš balso, kuriuo prakalbėjo viens į antrą, galima buvo suprasti, jog juodu nesikentė arba nuolat barės. Vienok vyriškis stabtelėjo.

– Ko? – paklausė vėl.

– Į urėdą – atsakė moteriškė ir staptelėjo taip pat. Stovėjo šalimis kelio iš tolo viens nuo antro.

– Ardinarija

ardinarija

(lenk.) – seniau mokėtas metinis atlyginimas, dažniausiai natūra, darbininkams prie dvaro.

? – paklausė, linkterėjus galva į maišą.

– Kaipgi, puspurę rugių už pereitą mėnesį… Su atavėtomis

atavėtos

– smulkesni grūdai, susimaišę su pelais vėtant.

sumaišė… Kad ji prasmegtų.

– Kas? Višinskienė, ar tai ji išdavė?

– Ji… Ragana! Kad būtų jis išdavinėjęs, nebūtų davęs atavėtų… Bet pati

pati

(sen.) – žmona.

su raktais atalėkė. – „Dakš, kūmai, maišą!” – Ir pripylė pusę grūdų, pusę pelų… Kad ją tiek ligų apnyktų…

Vyriškiui šnekant, Ulijona artinos prie jo. Matyti buvo, kaip atsistojusi įsmeigė draugo veidan akis.

– Ai, Joneli, Joneli! Kad ji dieną naktį piltų, ne pripiltų tau tiek pelų, kiek ašarų išbėgo dėl jos iš mano akių… Akis išraudojau dėl jos priežasties ir tariau, kad už mano vargus Ponas Dievas padarys jai galą. Nepadarė. Ponauja ir karaliauja.

Stovėjo stačia ir kratė galvą. Vyriškis vieną tiktai kartą, visą niekindamas, linkterėjo galva.

– Aa! – sumurmėjo.

Bet tuojau užklausė:

– Ko tu ten lendi? Nori dar pažiūrėti? Kai jauna buvai, išvarė, tai ko dabar belįsti jam akysna. Vely

vely

– verčiau, geriau.

miegotum sau troboj ant krosnies.

Vis nesijudindama ir įsmeigus draugan akis, parėmus smakrą ant dešinės rankos pirštų, moteriškė vėl pradėjo kalbėti:

– Išvarė, tai išvarė… Bet kamgi jis pirma varė piršlius, kurie atvažiuodavo prie manęs? Jei nenorėjo manęs, tai kamgi piršlius varė?

Pasakė tai graudulingu balsu. Ir toliaus taip pat kalbėjo.

– Sakydavo: „Ule, palūkėk tiktai! Kai padės mane urėdu, vestuves kelsiva!”. Piršlius varė. Nė man pamergės rūtų vainiką pynė, nė apdainavo mano jaunas dieneles, ne barstė svirnelį gelsvais šiaudeliais, nė vargonai gaudė…

– Jonas pasitaisė ant pečių maišą.

– Tai, – pasakė: – atsiminė boba senas dienas ir verkia…

Bet Ulijona kalbėjo toliaus:

– Niekas man apsiruošti nepadėdavo, niekas mano sūnelių neauklėjo, niekas manęs vargšės nepasigailėjo. Pati viena gyvenau, dirbau, trusiaus

trūstis

– darbuotis, ruoštis.

. net rankos nutirpdavo, basa vaikštinėjau, sausai valgiau, vis dėl savo sūnelių.

– Gana, gana. – sumurmėjo Jonas – eiva namo. Dviese bus linksmiau eiti!

– Negaliu eiti namo, Joneli, negaliu namo! – tęsė moteriškė. – Turiu eiti į Višinskį, žemai nusilenkti prieš jį ir prašyti pagelbos mano Pranukui…

– Aa – sumurmėjo vyras, kaip ir dabar tiktai supratęs, ko Ulijona eina į urėdą.

– Išmintingesnis už mane… Gal pasigailės savo vaiko… Rasi patars ką… Rasi pagelbės…

– Aa – atkartojo vyras ir pridūrė:

– Tai eik su Ponu Dievu!

– Sudiev – pasakė, ir atsiskyrė.

Atsiskyrimas buvo staigus, atsisveikinimas trumpas. Jam sunku buvo stovėti su puspure rugių ant pečių, jai rūpėjo prašyti pagelbos Pranukui. Turėjo juodu gyventi kartu arba arti viens antro, nes vyriškis, paėjėjęs keletą žingsnių, atsigręžė ir užklausė:

– Kada pagrįši namo?

– Šiandien, tuojau! Ar tai viešėti einu? – atsakė.

Pro tą pačią pravertų vartų angelę, pro kurią pralindo su maišu Jonas, Ulijona lengvai įėjo tamsaus ir purvino dvaro kieman. Vidury kiemo matyti buvo keletas medžių. Keli platūs spinduliai iš dviejų apšviestų namelio langų geltonino jų šakas. Ulijona atsistojo po medžiais ir jų visai apsiausta, tamsumoje laukė. Netrukus išėjo iš vidaus vyras vidutinio ūgio, plačių pečių, tvirtas, vienplaukinis

vienplaukinis

– dab.: vienplaukis.

. Pastovėjęs nušoko nuo prieangio ir paėjėjo keletą žingsnių. Iš tamsos atsiliepė tylus šauksmas:

– Ponuli, ponuli!

Višinskis sustojo. Tuo tarpu Ulijona išėjo iš po medžių. Jos basos kojos klimpo purvan, aukštas ir laibas liemuo sulinko; galvą, raudona skara aprištą, taip palenkė, kad veidas buvo nematomas. Akis tas tuoj pažino Višinskis.

– Aa! Tai tu Ule! Suniurnėjo.

– Kam lendi švieson! – nusigandęs pradėjo šnibždėti – lįsk atgal! Stovėk tarp medžių! Na, ko gi nori, sakyk greitai: kad bobos, ne duok Dieve, pamatytų, tuoj pakiltų triukšmas. Ko nori?

Sodietė, apsivilkusi rudine, žemai nulenkusi galvą, įlindo vėl tamsumon. Iš tamsumos ji balsiai šnibždėjo:

– Ponuli! Brangiausias! Mieliausias! Susimylėk ant manęs nelaimingos našlaitės! Duok patarmę

patarmė

– patarimas.

, gelbėk Pranuką.

Višinskis nuolat žiūrėjo į trobos langus. Užgirdęs Pranuko vardą, ranką su skarele nuleido žemyn, atsiduso ir prakalbėjo:

– Na! Paėmė berniuką karūmenėn

karūmenė

– dab.: kariuomenė.

! Žinau apie tai: juk prieš tris mėnesius taip pat sukai man galvą, pristodama, kad gelbėčiau jį…

– Vieną tiktai kartą, geradėjau, kaip Dievą myliu, vieną tiktai kartą prašiau…

– Paėmė, tai kas! Ne tokie, kaip jis, eina… Ponaičiai ir grafai eina karūmenėn… Neišmintinga tu esi! Ką čia aš galiu padaryti?… Et, niekų tu čia landžioji; ant manęs ir ant savęs gali nelaimę užtraukti… Gludotum vely namie. – Ką? Kaip gi tau dabar? Jonas geresnis už Motiejų? Matai, kad aš esu geras, ne gyvulys koksai. Kai patyriau, kad Motiejus niekina, tuoj pavedžiau jums Jonų trobelę. Su Jonais geriau gyventi, a? Ardinariją Antaniukas ima tokią, kaip ir Jonas, nors jaunesnis ir silpnesnis. Duonos turite sočiai, a?

Nusišluostė skarele kaktą ir laukė atsakymo. Negavo vienok jo. Jo ilgos kalbos moteriškė išklauso kantriai; bet kaip tik jis nutilo, neatsakydama į klausimus, vėl pradėjo:

– Paėmė, taigi paėmė. Aš žinau, kad ne tokie, kaip jis, kariūmenėn eina… Tam jie ir gimsta, kad eitų… Raudojau, raudojau ir raudojus nustojau. Moka rašyti, tariau sau, ir toks dailus, toks gražus… Mokės verstis, – žmonės jį mylės; Dievas suglobs jį.

– Tai ko gi dabar nori? – nekantriai užklausė Višinskis.

Tamsumoje pliaukšterėjo, tarytum rankom suplojo.

– Ponuli, brangiausias, mieliausias! Siunčia jį toli, toli svieto kraštan. Rašo man svirplelis

svirpelis

– menko kūno sudėjimo žmogus.

: „Motynėle, netversiu… Kelias toks tolimas – netversiu; šalta, žmonės svetimi – netversiu. Motynėle! Kad mane čia paliktų, tai nors kai kada galėčiau savo žmones pamatyti ir tavo senas akis pabučiuoti. Bet man nelemta gyventi toliau tarp jūsų… Išeisiu ir mirsiu ant krašto svieto… Ateik tu dar pas mane, motynėle, nors kartą, nors „sudiev” pasakysiu aš Tamstai!… Išėjau tuoj Anapilin… Šviesos per ašaras nemačiau, bet ėjau… Atėjau kazarmosna

kazarmosna

– į kazarmę; į kareivinę.

. „Pranukai!” – šaukiu. Iššoko ant lipynės

lipynė

– lentelė ar laipteliai per tvorą perlipti.

… Puolė man po kojų ir bučiavo mano kelius… „Motynėle, mudu jau paskutinį kartą matovos!”

– Kvailystė! – bumpterėjo Višinskis – ar tai jis vienas toliman kraštan eina… Eina kiti, ir grįžta…

– Ai varge, vargeli! – vaitojo moteriškė – Eina, eina, bet ne tokie menkučiai, kaip jis… Išblyškęs buvo ir silpnutis nuo gimimo… Paskui jį ta karštinė suėmė…

– Kad taip, tai kodėl Antaniuko neatadavei? – tas sveikas ir stiprus.

– Arba aš katrą

katras

– kuris.

daviau! Dievulėli mano! Pranuką pašaukė, ėjo. Vyresniamjam dvidešimt vieni metai ant Šv. Jurgio suėjo; o Antaniukas tiktai devynioliktus metus nuo rudens paėmė… Kad nors būtų sveikas… Bet toks menkas… Pradėjai Tamsta jį mokyti ir nepabaigei. Užmiršai nelaimingą našlaitį. Darbininką sugadinai, kunigu gi nepastatei.

Višinskis nebetverdamas sujudo.

– Et! Dar tu čia man išmėtinėsi

išmetinėti

(lenk.) – priekaištauti.

! Stiprųjį vaikiną prie jos paliko, o silpnąjį paėmė. Tai ko gi be nori? Ką aš čia tau patarsiu? Eik namo ir veltui nesivalkiok, nes kai užpyksiu, tai tave su Antaniuku visiškai iš dvaro išvarysiu…

Buvo jau beinąs, bet iš tamsumos pirma išsitiesė dvi rankos, kurios dvi pagriebė jo ranką, paskui galva raudona skarele, žemai pasilenkė ir pradėjo tą ranką bučiuoti.

– Ponuli! Brangiausias! – bučiuodama kalbėjo moteriškė – susimylėk… Tu daugiau žinai už mane ir už mus visus, nelaimingus žmones… Duok patarmę! Kur reikia eiti, ką prašyti, kad jį toli nesiųstų, kad jį čia paliktų… Kad pats Tamsta nuvažiuotum miestan… Turi visokių pažįstamų… Gal ką dėl jo ir padarytum… Juk jis tavo tikras vaikas… Taigi aš per tave visą gyvenimą nelaiminga buvau… Nė man pamergės rūtų vainiką pynė, nė apdainavo mano jaunas dieneles, niekas man apsiruošti nepadėjo, niekas manęs nelaimingos nepasigailėjo.

Staiga sustojo. Pakėlė galvą. Juodos įdubusios, išraudotos akys žybterėjo ir apsistojo ant vyriškio veido.

Ponaiti! Steponėl!… Aš nieko prieš tave neturiu… Nekeikiau tavęs ir nekeiksiu. Mylėjau tave, kaip savo dūšią

dūšia

– siela.

. Pasigailėk manęs ir mano Pranuko, padėk išgelbėti…

Višinskiui parūpo. Trepinėjo ant vietos, balsiai dūsavo ir nuolat marmėjo po nosim.

– Na, ir ko gi? Kasgi? Gana jau! Na, gana! Padėsiu, pamėginsiu… Gali būt…

Tuo tarpu sutarškėjo ratai. Višinskis visas sudrebėjo ir pašnabždom ištarė Ulijonai kelis žodžius:

– Bėk greičiau! Kad nė tavo dvasios čia nebūtų! – O pats skubotai priėjo prie išsėdančio iš ratų keleivio. Pasisveikinęs su svečiu, kartu su juo įėjo vidun.

Ponas Kuprauskis

Atvažiavęs p. Liudvikas Kuprauskis buvo jau pagyvenęs žmogus, nes galėjo turėti trisdešimt kelerius metus, bet labai dailaus stogo, drąsus, laibas, neaukštas, nuo galvos iki kojų apsivilkęs plonais ir dailiai pasiūtais gelumbiniais rūbais. Nešiojo rudus žandinius

žandiniai

– žandų plaukai.

, kuriais buvo apaugęs jo išblyškęs veidas; kakta žema ir suraukta, akys akiniuotos – jos tarytum vertė perverdavo kalbantį su juo žmogų…

Atvažiavo tan kraštan pasikalbėti su šalisodžiais ūkininkais apie bylą, kurią vedė su Dzielskiu, labai turtingu bajoru, dėl trijų valakų pievos ir dviejų valakų dirbamos žemės, prieinančios prie jų rėžių. Tą bylą vedė Kuprauskis, ir atvažiavo jis labiausiai dėl to, kad norėjo gauti nuo sodiečių pinigų jos vedimui. Kada pradėjo apsakinėti Višinskiu, dėl ko jis atvažiavo, tas išskėtęs akis žiūrėjo į šnekantį.

– Bijok Dievo! – suriko – tai šunų juokai! Ta pieva ir ta žemė, aišku, kaip saulė, kad Dzielskiui priguli

priguli

– priklauso.

! Aš čia gimęs… Žinau…

Kuprauskis galvojo, rankas kešenėsna susikišęs.

– Gm! – pasakė – jeigu nelaimės… tai pralaimės…

Prasijuokė ir pasilenkęs prie Višinskio, modamas ranka, tarė:

– Jeigu, mielas Pone, tiktai tie vestų bylas, kurie gali laimėti, mums reiktų badu numirti.

Ypatingas nusišypsojimas, parodantis tarp rudų, apaugusių apie burną plaukų dalį pajuodavusių dantų, pridavė jo veidui išveizdą greit sumetančio gudrumo. Pradėjo apsakinėti apie tūlus savo draugus

apie tūlus savo draugus

– apie daugybę savo draugų

, kurie daug užsipelniję tuo keliu. Buvo tai visokios ir įstabios bylos. Vienas bajorėlį įtraukęs bylon su kaimynu dėl sklypelio žemės, vertos gal apie šimtą rublių, ir ištraukęs iš jo per porą metų dešimtį kartų didesnę sumą, ne tiktai bylą pralaimėjęs, bet dar paleidęs ant licitacijos

licitacija

– viešos varžytynės.

bajorėlio karves ir arklius. Antras pagavęs mirus bajorui našlę ir bevesdamas per keletą metų jos bylas, pats ažu niekniekius ir taip gudriai nupirkęs jos dvarą, kad boba nė nepamačius kaip paliko be pastogės su ketvertu vaikų… Ir daug dar panašių bylų apipasakojo. Paskui pradėjo girtis, kur buvęs, ką matęs, ką skaitęs ir padaręs.

Taip bešnekant praėjo vakaras, ir nakty urėdo troboje tapo tylu. Tiktai Višinskis nemiegojo ir apie savo gyvenimą manė. Buvo bajoras. Pas tėvą ant penkiolikos margių žemės užaugo Višinskių brolių net keturi. Du vyresnieji vedė ir paliko ant vietos, du jaunesnieji išėjo svietan. Steponas nenuėjo toli. Gražus, vikrus, mokąs nusižeminti, greit gavo vietą urėdo Krasnovolskių dvare. Tame dvare tarnavo tuomet aukšta, daili, juodakė mergaitė Ulijona. Višinskis pamylėjo ją taip, kad užmiršo, juog ji sodietė. Iš stogo panaši buvo į jauną liepą, akys pilnos kibirkščių, iš ažu lūpelių, raudonų, kaip koreliai

koreliai

(lenk.) – karoliai.

, rodo juokdamos baltus, kaip sniegą, dantelius; o kad paleisdavo plaukus, pasislėpdavo lig juostos juodų plaukų miške. Darbininkė buvo, nes tarp svetimų žmonių savo darbu reikdavo pelnyti sau kąsnelį duonos, nedrąsi ir paklusni, nes su našlaite ir neturinčia prieglaudos viską galėjo padaryti. Jis tada buvo vikrus ir drąsus vaikinas: kaktą turėjo baltą prie apdegusios saule burnos, juosvus ūselius, akyse ugnį. Pamylėjo viens – antrą, ir rodės, kad tai meilei ir galo nebus. Višinskis du ar tris kartus su dideliu pykčiu ir triukšmu išvarė iš darbinin