Konradas Valenrodas

Tekst
0
Recenzje
Oznacz jako przeczytane
Czcionka:Mniejsze АаWiększe Aa

Lietuviškas šiupinys/ Iš svetimų skanskonių 1 ant naudos/ broliams lietuviams pataisytas.

Nameliai mano mieli,/ Man visur patogu;/ Bet niekur nėr tiek laimes,/ Kaip po jūsų stogu.

Ineiga2

 
Jau šimtas metų baigės, kaip Kryžiokai
Kraujais pagonių braidydami truko;
Po jungu kaklą nulenkė Prūsokai,
Ar, likę žemę, su gyvasčia3 spruko;
Vokietis vidams tuos sūnus nelaimės
Gaudė ir žudė pagonis dėl baimės.
 
 
Nemuns Lietuvius nuo Kryžiokų dalo4:
Ant vieno krašto blizga šventinyčios
Ir ūžia girios ruimingos5 be galo;
Ant antro krašto kryžius ant bažnyčios
Galvą auksinę debesyse remia,
Rankas išskietęs ant Lietuvos gojų6,
Lig geisdams visą Palemono žemę,
Gleby suėmęs, paverst sau po kojų.
 
 
Šiąpus lietuviai, subėgę ant mūšio,
Meškiniuos rubuos, su kepurėms lušio,
Kilpinėms rankoj ir pilnu saidoku7,
Budriai daboja ant žingsnių kryžiokus.
Anoj vėl pusėj, ant kriaušės pas srovę,
Tiktai kryžiokas kaip įbestas stovi,
Akims meruodams priešininkų vietą8,
Kalba rožančių ir taiso muškietą9.
 
 
Abidvi šalys stovi ant sargybos.
Ir taip ans Nemuns, kurs dėl vaišinimo
Glausdavo kitkart broliškas sodybas,
Dabar jau stojos slenksčiu prapuolimo;
Nei vienas šiandien be prapulties pelno 10
Negali peržengt rubežiaus11 smertelno12.
Tiktai spurguota13 apinio šakele,
Patraukta Prūsų žilvičio14 gražybe,
Drąsiai kaip pirma pratiesia rankelę
Ir, persiritus per srovės gilybę
Žolių viršūnėms ir šakoms karklino,
Ant svet’mo krašto mielą apkabina.
Tik senu būdu lakštangėlės Kauno
Gojuose Prūsų seseres aplanko;
Liuosios15 ir linksmos, ant stiebelio liauno16
Supamos tikiai nematoma ranka,
Leidžia balselius per gires ir gojus,
Geisdamos liūdnus palinksmint artojus.
 
 
O žmonės? Žmonės paplūdo kraujuose,
Iškilo vaidas, vienybė pražuvo,
Kartais tik meilė, kaip paukštelis liuosi.
Dar juos suglaudžia. Tokia duja17 buvo.
 
 
Nemune biednas18! Greit per srovę tavo
Su ugnies kardu trauks minės plešikų
Ir linksmus gojus, kur gegės kukavo,
Apnuogs nuo grožės žaliųjų vainikų.
Trenksmas paukštelį išbaidys iš sodo
Ir vis, kas yra tavo meilės verta,
Vis, kur noturos19 ryšiai pasirodo,
Žmogaus piktybė sunaikins iš karto.
Tik veidaliotas20 prieš norą piktųjų
Suglaus giesmelėj širdis milinčiųjų.
 

I

Rinkimas vado

 
Marijenburgo varpai suskambėjo,
Trenkė armotai21, bubnai sudrebėjo;
Išpuolė diena kryžiokams prakilna22:
Visi komtūrai susirinko mieste,
Meldžias su širdžia pajautimo pilna,
Idant23 jų ūmus24 Dievs teiktus apšviesti
Dėl išrinkimo sav gadniausio25 vado,
Nes perdetinį šiandien kelti žada.
 
 
Diena ir antra praeina ant rodos,
Tarp brolių pulko daug gadniųjų26 yra,
Bet rinkt ne lengva, nes kiekvieno vyro
Nuopelnas, šlovė ir cnatos27 vienodos;
Tačiaus abelną28 tarp rinkėjų rodą
Už visus stato aukščiaus Vallenrodą.
 
 
Jis atėjūnas, Prūsuos nepažįstams,
Padarė divus29 kitoms karalystėms;
Ar mušė Maurus ant Kastil'jos kalno,
Ar Turkams rodė silą30 savo delno,
Ar murus plėšė – visur pirmutinis,
Kaip liūtas priešui puolė prie krūtinės;
Arba turniejuos, jei ėjo ant kardo,
Už čėso31 priešas dėl šlovės jo vardo,
Bijodams gėdos už stengimą dyką32,
Taip jam užleido viršūnės vainiką.
Ne tik už drąsą jam jaunystėss metuos
Teko šlovinga tarp kareivių vieta,
Bet jį dabino krikščioniškos cnatos,
Meilė, pakara33, paniekinims svieto.
 
 
Nebuvo garsus tarp draugių ant dvaro
švelniu liežuvio priderančiu stonui34,
Bet niekad kardo dėl užpelno gero
Nėra pardavęs ant službos35 baronui.
Klioštoriaus36 tamsias numylėjo sienas,
Dievui pašvęsdams savo jaunas dienas;
Niekino svieto garbę, urėdystę37,
Navat38 giesmele, mergaičių draugystė
Pas šaltą širdį prieigos negavo.
Klausės nerodžiai pagirimo savo,
Į skaistų veidą žiūrėti nemėgo,
Nuo meilių žodžių kuo toliausiai bėgo.
 
 
Ar jis toks buvo šalts iš prigimimo,
Ar paskui stojos39 – pasakyti sunku;
Ne sens, bet žilas ir ant veido žymu,
Jog ir datyręs40 aštrią laiko ranką (runkų).
Kartais – linksmesnei užėjus adinai41
Kaip ir nubudęs, jauniesiems ant divų,
Štukas ir juokus kaip sodint sodino,
Arba mergaitėms žodelį vežlivą42,
Ant pagyrimo už patogią lytį,
Metė šypsodams kaip vaikeliams titį43.
Bet toks linksmumas buvo trumpas, retas;
Benkiek kas žodį tars abejotingą,
Kurs tav neženklus ir paprastas matos,
Ojam jau širdį užšaldė meilingą.
Taip žodžiai: meilė, kaltybė, tėvynė,
Ar užminimas44 Lietuvos ir mūšių,
Ūmai linksmybę nuo jo veido trynė.
Ir vėl liūdnumas apisiautė dūšią,
Ir vėl, į dūmas45 pasinėręs, vienas
Tyloms sėdėjo per naktis ir dienas.
Gal dėl šventybės pašaukimo savo
Raškažia bego, kaip sveto nekistes.
Vieną tik žemes saldumą ragavo —
Raškažį46 mielą tikros prietelystės,
Vieną turėjo prietelių gyvatos47,
Kurį gadniausiu darė aukštos cnatos,
Labiausiai šventas ir pabažnas stonas,
Buvo tai senas minikas48 Albonas.
Tasai jo griešną49 dūšią spavedojo50,
Tas paslaptinę jo širdies žinojo.
Laimingas! Rojų jau ant žemės rado,
Kas su šventaisiais prietelystę veda.
 
 
Taip broliai ėmė nuošaliai teirautis,
Mislyj51 vartyti vyro ypatybes.
Atrado kliautę52 – katras gi be kliautės?
Konrads kaip ugnies saugojos girtybės,
Konradas puotoj tikus kaip bažnyčioj,
Bet, užsidaręs pats vienas seklyčioj,
Dažnai srovėje apgirdančio vyno
Piktas negandas ir sielas skandino.
Tuočės 53 tarytum jis iš naujo gema54:
Ant rūsto veido rausvos temes kėlės,
Mėlynos kitkart ir nemažos lėlės,
Kurios nuo laiko truputį aptemo,
Jau vėl kaip jaunos naujus žaibus pila,
Atsidusimai krūtyse nutyla,
Ašara meilės tikiai veidu rieda,
Rankos ant kanklių, lūpos giesmę gieda
Svetima kalba; nors žodžių nežino.
Bet tam, kas klausos, širdį sukabina
Gana užgirsti balsą kaip iš grabo,
Gana išvisti būdą giesmininko,
Širdis ir rankos nnuo pajautų55 dreba,
Pomėtis dirba iš paskiausios galės,
Akis nuleistos tarytumei tiko
Kaž’ką žemėse sugaut dėl giesmelės.
Koks gi jos mazgas? Ne kaip gal jis vaiko
Savo jaunystę su pomėties tinklu
Po sraują tėkmę praėjusio laiko.
O kur jo dūšia? Šventnyčioj paminklų.
 
 
Bet skurdūs kankliai iš giesminio kuodo
Niekad linksmesnio balso neišduoda;
Ir rūstus veidas, šiaip nebodams56 nieko,
Baidosi juoko kaip smertelno grieko57.
Visas jis striūnas58 užgauna paeiliai,
Lig tos, kur širdžiai skamba linksmiai, meiliai,
Visaspajautas klausitojas junta,
Tiktai svarbiosios – vilties nesupranta.
 
 
Dažnai jį broliai užeina iš tylo,
Stebis perimti negirdėtą bylą.
Konradas tuočės šoka kaip iš miego,
Numeta kanklius, giesmės nebegieda,
Baisiausiais žodžiais graso ir rūgoja59,
Tylom’s Albonui kažką pasakoja,
Šaukia kareivius, žada pakoroti,
 
1skanskonis – skanėstas, gardumynas. [przypis edytorski]
2ineiga – dab.: įžanga. [przypis edytorski]
3gyvastis – gyvybė. [przypis edytorski]
4dalo – trump. nuo dalijo; skyrė. [przypis edytorski]
5ruimingas – erdvus, platus. [przypis edytorski]
6gojus – nedidelis miškas, giraitė. [przypis edytorski]
7saidokas – strėlių ar akmenų svaidomasis lankas. [przypis edytorski]
8priešininkų vietą – čia: priešininkų vietoje. [przypis edytorski]
9muškietą – senovinis dagtimi uždegamas šautuvas. [przypis edytorski]
10prapultis – sen. pražūtis. [przypis edytorski]
11rubežius – siena, užsienis. [przypis edytorski]
12smertelnas (iš rus.) – mirtinas. [przypis edytorski]
13spurguota – pumpuruota, su pumpurais. [przypis edytorski]
14žilvitis – guosių šeimos medis. [przypis edytorski]
15liuosios – laisvos. [przypis edytorski]
16liaunas – lengvai linkstantis. [przypis edytorski]
17duja – dulksmas, perk.: sąmyšis. [przypis edytorski]
18biednas – vargšas. [przypis edytorski]
19notura – natūra, prigimtis. [przypis edytorski]
20veidaliotas – vaidilutis, senovės lietuvių ir prūsų pagonių kunigas, aukuro prižiūrėtojas. [przypis edytorski]
21armota (lenk.) – didelis šaunamasis ginklas. [przypis edytorski]
22prakilna – brangi, didelės vertės, svarbi. [przypis edytorski]
23idant – kad. [przypis edytorski]
24ūmus – greitai supykstantis. [przypis edytorski]
25gadnas (brus.) – vertas, tinkamas, geras. [przypis edytorski]
26gadnieji – tinkami, geri, vertingi. [przypis edytorski]
27cnata (lenk.) – dorybė. [przypis edytorski]
28abelnas (brus.) – bendras, visuotinis. [przypis edytorski]
29dyvai – keisti, stebuklingi dalykai. [przypis edytorski]
30sila – jėga. [przypis edytorski]
31čėsas – tisas, kukmedis. [przypis edytorski]
32dykas – pašėlęs, pasileidęs. [przypis edytorski]
33pakara (lenk.) – nuolankumas. [przypis edytorski]
34stonas (lenk.) – visuomenės sluoksnis pagal kilmę. [przypis edytorski]
35služba (sl.) – tarnystė. [przypis edytorski]
36klioštorius (lenk.) – vienuolynas. [przypis edytorski]
37urėdystė – urėdo pareigos, darbas. [przypis edytorski]
38navat (lenk.) – net. [przypis edytorski]
39stojos (sl.) – tapo. [przypis edytorski]
40datyręs (sen.) – patyręs. [przypis edytorski]
41adina – čia: gadina – valanda. [przypis edytorski]
42vežlivas (rus.) – čia: mielas, malonus. [przypis edytorski]
43titis (sen.) – tėtis. [przypis edytorski]
44užminimas – užuomena. [przypis edytorski]
45dūma (brus.) – mintis, apmąstymas. [przypis edytorski]
46raškažis – prabangus, lengvas gyvenimas. [przypis edytorski]
47gyvata – gyvenimas. [przypis edytorski]
48minikas – kas mena, užmina mįsles. [przypis edytorski]
49griešnas – nuodėmingas. [przypis edytorski]
50spavedojo – klausė išpažinties. [przypis edytorski]
51mislyj – mintyse. [przypis edytorski]
52kliautė – yda. [przypis edytorski]
53tuočės – tuomet. [przypis edytorski]
54gema – dab. gimsta. [przypis edytorski]
55pajauta – jausmas, pojūtis. [przypis edytorski]
56bodėti – nemėgti, nekęsti. [przypis edytorski]
57griekas (sl.) – nuodėmė. [przypis edytorski]
58striūna (lenk.) – styga. [przypis edytorski]
59rūgoti – barti, priekaištauti. [przypis edytorski]